Vieną saulėtą savaitę, kai jau būna nurimęs poilsiautojų šurmulys, susiruošiau kojos žingsneliu prisiliesti prie vieno iš mažiausių Lietuvos regioninių parkų, kuris tiek savo esančia gamta, tiek savo istorija yra unikalus susiformavusios gamtos kampelis, vienas brangiausių, jei ne pats brangiausias, deimantas Lietuvos gamtos karūnoje.

Su kuo pirmiausiai asocijuojasi pajūris? Nerimstančia jūra, smėlėtomis pakrantėmis ir nuogų kūnų mišraine? Turbūt tokios asociacijos ne vienam iš mūsų ateina galvon, tačiau jei tikiesi, mielas skaitytojau, kad aprašymas bus būtent vien apie tai, turiu nuvilti. Šis pasakojimų ciklas bus ne tik apie pajūrį, bet ir apie jo savitus istorinius atspindžius.

Savo klajones ir atradimus pajūriu dalinuosi pirmoje šio ciklo dalyje. Joje – supažindinimas su unikalia pajūrio gamta.

Pažintis, nuvedusi į didžiausią oro magistralę Lietuvoje

Pirmasis mieguistas rytas Pajūrio regioniniame parke prasidėjo nuo lankytojų centro, kuriame mane draugiškai sutiko parko ekologas Erlandas Paplauskis. Ekspozicijos apžiūra, žvejo Anso Enzino pasakojimas apie spirito kontrabandą jūroje tarpukariu, karšta kava ir filmas – tokia buvo puiki įžanga į susipažinimą su parku gyvai. Jei kada važiuosite į Karklę (buv. Karklininkus), rekomenduoju apsilankyti lankytojų centre.

Ten taip pat vaikams yra viena pramoga, kuri, mano galva, jiems patiks. Kokia? Sužinosite atvykę. Po apsilankymo pajudėjome į parko teritoriją. Atvykome prie stebėjimo namelio. Turbūt neatsitiktinai jis įrengtas prie liekaninės kilmės Plazės ežero, nutolusio nuo jūros vos per kelis šimtus metrų. Čia, galima sakyti, pats patogiausias būdas stebėti didžiausią (tiesa, tik „sezono“ metu) Lietuvoje magistralę – tik skrieja joje ne žmonės, o paukščiai. Vienais iš duomenų, jų praskrenda 5,5 karto daugiau nei Vilniaus oro uoste keleivių.

Pajūrio regioninio parko lankytojų centre
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Šiame Plazės ežere, kaip ir kituose parko ežerėliuose, galima pamatyti beveik visas Lietuvoje aptinkamų ančių rūšis, o ką jau bekalbėti apie žąsis, didžiąsias kuolingas ir daugybę kitų paukščių rūšių. Deja, buvome ne „sezono“ metu, tik dešinėje pusėje juodalksnyne matėsi kormoranų kolonija. Tad Erlando pasiimtus žiūronus teko vėl įsidėti ir pavažiavome tolėliau. Pasukę už Vakarų Lietuvos kinologijos centro, pasistatėme automobilį ir pradėjome pėdinti iš pradžių pušynu, kol galiausiai išėjome ant pilkųjų kopų, vyraujančių Plazės gamtiniame rezervate. Šis rezervatas kartu su Nemirsetos kraštovaizdžio draustiniu sudaro vienintelę Lietuvoje išlikusią kontinentinio pajūrio augalijos įvairovę, kurioje gyvena į raudonąją knygą įrašytas dirvoninis kalviukas.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Koks jausmas eiti rezervato teritorija su žmogumi, kuriam gamta įaugusi į kūną, ir dėl kurios jis jau ne vienerius metus kovoja, kad ji išliktų? Matyt, užtektų vieno žodžio – nuostabus. Be komentarų, be plėtimosi, tiesiog tai puikiai apibūdina vidinę būseną, kurioje tuo metu buvau. Kalbėtis apie parke iškylančias problemas,pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemės plotų išsaugojimą buferinėse parko zonose, žmonių sąmoningumą, gamtos svarbą buvo vienas malonumas. Taip bekalbėdami priėjome prie pajūrio mažojo klifo – dar vieno mažo gamtos stebuklo parke.

Užmačiau ant skardžio augančius raukšlėtalapius erškėčius, bet Erlandui džiaugsmo nebuvo daug – šieji, kaip gausialapiai lubinai yra nepageidautini parke – tai invazinės rūšys, užimančios kitų augalų natūralias buveines. Nusileidome prie pačio pajūrio ir bandėme atsigerti iš mažojo klifo trykštančių šaltinių vandens, vėliau paėjėjome pajūriu.

Žygis pajūryje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Čia, baltosiose kopose, radome vieną iš Rytų Baltijos endemikų – baltijinę stoklę. Malonus bent man tas atradimo džiaugsmas, kuris praėjus kiek laiko, persipynė su savotišku mažu šoku. Kaltininkas – Erlandas, kurio dėka pirmąkart laikiau žaltį rankoje. Už tai jam esu dėkingas – nuo to karto žalčius lengvai galiu paimti į rankas jų visiškai nebijodamas. Po šių atrakcijų Plazės gamtiniame rezervate pajudėjome atgal prie automobilio. Taip praėjo pirma gyva pažintis su degančiu širdyje kovotoju už nepaliestą gamtą – ekologu Erlandu Paplauskiu.

Praūžusio karo ir buvusios jūros pėdsakais

Atvykę kartu su žmona prie Kukuliškių, pradėjome lėtą, pilną istorijos pėdsakų, pasivaikščiojimą šalia pakrantės. Iš pradžių miško takeliais nusileidome beveik iki pačio pajūrio – prie „Memel – Nord“ priešlėktuvinės artilerijos baterijos, kuri atliko turbūt nemenką vaidmenį ginantis nuo Raudonosios armijos 1944-1945 metais. 1939 metais, kai Klaipėdos kraštas atiteko nacistinei Vokietijai, vyriausioji karinio jūrų laivyno vadovybė patvirtino Klaipėdos uosto gynybos planą sumontuojant 2 pakrantės ir 4 priešlėktuvines baterijas pagal Fla 2 modelį.

Tačiau pakitus situacijai fronte, baterijos buvo išformuotos. Atūžiant karo frontui, vėl imtasi jas įrengti. Pastatyti vokiečių įtvirtinimai yra vienas iš unikalių vokiečių fortifikacijos paminklų – jie liko nepažeisti ir pokario metais. Kartu užlipome ant pietinio artilerijos bloko, nuo kurio atsivėrė vaizdas į jūrą bei į kairėje esantį ugnies valdymo postą. Dėka entuziastų ir Pajūrio regioninio parko darbuotojų pastangomis čia įrengtas muziejus, kurį aplankyti, ypač besidomintiems karybos istorija, būtina. ​Pabuvę ir pasigrožėję atsiveriančiais jūros vaizdais, miško takeliais pėdinome toliau. Kuo labiau tolome, tuo sunkiau buvo pėdinti, nes išvirtę medžiai gerokai apsunkina kopimą į stačius skardžius.

Buvusio girininko sodyba
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Taip, galėjome rinktis kitus kelius, bet kur mums be nuotykių – taip juk smagiau. Ir pagaliau užkopėme ant Didžiojo pajūrio klifo, kurio šlaite stūkso Olandų kepurės skardis – vienintelis Pajūrio regioninio parko gamtos paveldo objektas, kuris tikrai traukia ne vieno klaipėdiečio ar turisto akį. Toliau pro miškus pasiekėme buvusios girininkijos pastatą. Patraukėme Litorinos ekologiniu pažintiniu taku, įrengtu 2003 metais Klaipėdos ekologinio klubo „Žvejonė“.

Eiti buvo lengva šiuo sukultūrintu mišku, o gal sakyti parku – XIX amžiuje čia karaliavo pustomi smėlynai. Tik XX a. pradžioje Klaipėdos miesto magistratui pažadėjus Klaipėdos miesto pirklių gildijos nariams žemių statyti vasarnamiams Giruliuose, užsodinimo darbai pajudėjo kaip iš pypkės. Todėl vaikščiojant galėjome pamatyti parkams būdingas medžių rūšis: europinį kėnį, buką, raudonąjį ąžuolą ir plantalapį klevą.

Tiltelis per raguvą
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tik buvo gan sunku atpažinti, kaip ne žinovams, kur kuris medis. Einant matėsi buvusios Litorinos jūros 15 metrų skardžiai – su niekuo kitu nesumaišysi, jie tikrai matomi. Taip lėtai pėdindami priėjome prie man gražiausių geologinių darinių – didžiulių raguvų, per kurias įrengti tiltukai. Perėję juos, grįžome atgal į pradinį pasivaikščiojimo tašką.

Ar išsaugosime trapią pusiausvyrą?

Šioje dalyje Jus trumpai supažindinau su unikalia Baltijos pajūrio gamta, kuriai, deja, nuolatos gresia pavojus dėl mūsų – žmonių – menko supratimo apie laukinę gamtą. Pajūrio regioninis parkas yra įkalintas tarp Klaipėdos didmiesčio ir Palangos miesto bei nuolat patiria, patirs žmonių norą gyventi „šalia jūros“.

Šaltinis: www.zygeivis.lt