Nablusas
Vakare atvykome į Nablusą (Nablus), kur pasitikęs Hafezas iš kailio nėrėsi norėdamas kuo greičiau, iki saulėlydžio mums parodyti kuo daugiau miesto įžymybių: tai ir senojo romėnų miesto griuvėsiai, ir panoraminis vaizdas į miestą nuo aukšto kalno, ir Jokūbo šulinys, iš kurio tariamai gėrė Jėzus.
Hafezas - aplinkos inžinerijos profesorius Nabluso universitete, o taip pat savo įmonės vadovas. Vedęs, turi 3 dukras ir 3 sūnus. Vaikai su savo šeimomis atėjo su mumis susitikti, tad namuose buvo daug svečių. Kaip įprasta konservatyvioje musulmoniškoje šeimoje, vyrai bendravo vienoje patalpoje, moterys kitoje.
Visų pagrindinis klausimas buvo, kaip ir kodėl mes atvykome į Palestiną. Kai sužinojo, kad atvykome be konkrečios priežasties, o esame keliautojai, ir atvykome tiesiog pažiūrėti, kaip čia žmonės gyvena, pastarieji liko nustebę. Šiuo metu į Palestiną, o ypač į Nablusą turistai neužklysta.
Hafezo šeima nepaprastai nuoširdi, šviesi ir svetinga. Buvo labai malonu pas juos svečiuotis. Po ištaigingos vakarienės dar visą vakarą užkandžiavome Hafezo žmonos gamintais desertais. Mūsų atvažiavimui buvo ruoštasi.
Vaikai greitai susidraugavo su jauniausia Hafezo dukra, dvylikamete Nuran. Nors jokios bendros kalbos mergaitės nemokėjo, jos visą vakarą pražaidė kartu. Vaikų draugystė prasideda nuo šypsenų.
Teigiama, jog Nablusas yra Palestinos teroristų sostinė, o vietos pabėgėlių stovykloje gaminami sprogmenys, naudojami atakose prieš Izraelį. Tačiau mes galime pasakyti, kad šiame mieste sulaukėme išskirtinio svetingumo. Apskritai, viešint Vakarų Krante tenka susidurti tik su geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis. Bet koks nerimas ir baimė dėl saugumo čia greitai išgaruoja. Patys palestiniečiai taip pat tvirtina, kad grėsmė svečiams iš vietos žmonių yra neegzistuojanti.
Kitą rytą Hafezas su žmona atsikėlė anksti. Penktą valandą įjungė skalbyklę su mūsų rūbais ir išėjo į mečetę. Aštuntą ryto visi susirinkome prie gausaus pusryčių stalo, kur ragavome įvairiausių vietinių patiekalų. Pokalbiai vėl sukosi apie Palestinos okupaciją, Gazos ruožo blokadą.
Hafezui, kaip ir daugumai palestiniečių, Izraelis neegzistuoja. Jam tai ta pati Palestina, kurioje šiuo metu neteisėtai veikia Izraelio valstybė. Kai paklausėme, kokie Palestinoje musulmonų santykiai su krikščionimis, Hafezas tikino, kad santykiai patys normaliausi, tarp jų nėra jokių konfliktų, o abi religijos sugyvena santarvėje. Prisiminiau, kiek krikščionimis save laikančių žmonių Lietuvoje neigiamai nusistatę prieš musulmonus, nors dažniausiai net nėra jų sutikę.
Kai atėjo laikas palikti Hafezo namus, vaikai verkė. Jau įprasta, kad jie greitai prisiriša prie naujos vietos ir gerų žmonių. Atsisveikinimo proga Nuran padovanojo vaikams po pagalvėlę su išsiuvinėta šypsena, kurių negalėjome nepriimti, nors jos ir labai sunkiai tilpo kuprinėje.
Galiausiai Hafezas nuvežė mus į Nabluso miesto centrą, o pats išvažiavo į verslo susitikimą Ramaloje, prieš tai su savo draugu suderinęs dėl popiečio ekskursijos mums po Nabluso senamiestį.
Jis mūsų klausinėjo, koks gyvenimas yra anapus skiriamosios sienos ir netikėjo mumis, kad eiliniai žmonės ten tokie pat žmoniški. Galiausiai su siaubu akyse jis pasakojo apie išgyvento karo baisybes bei tvirtino, kad nieko nėra baisiau už karą ir tikisi daugiau niekada jo nepatirti.
Radę saldumynų krautuvėlę suvalgėme po labiausiai išgirtą skanėstą - kunafą. Anot Havezo, jei lankeisi Nabluse, bet neragavai vietinės kunafos, negali sakyti, kad čia buvai.
Antrą valandą popiet susitikome su Hafezo draugu Abed Akeru. Jam baigėsi darbinis susitikimas savivaldybėje ir jis turėjo laisvo laiko, kurį galėjo skirti mums. Tai gerai išsilavinęs, plačių pažiūrų palestinietis. Su juo vaikščiodami po klaidžias, gražaus senovinio miesto gatveles matėme kulkų suvarpytus namus, Izraelio nukautų Palestinos didvyrių portretus, klausėmės istorijų apie netikėtus Izraelio karių įsiveržimus i miestą, kratas, suėmimus.
Pagrindinės senamiesčio gatvelės mieste, kaip būdinga rytietiškoms šalims, paverstos prekyvietėmis, o jose daugybė žmonių. Abed Akeras papasakojo, kad tik šiomis dienomis žmonės pradėjo grįžti į gatves, nes visai neseniai, po eilinės karių invazijos, miestelėnai kurį laiką nesibūriavo gatvėse.
Palikti Nablusą ir visą Vakaru Krantą planavome autobusu vakare, tačiau Abed Akeras, jausdamasis atsakingas už mus, prašė, kad miestą paliktume bent iki ketvirtos valandos, kadangi dažnai pasitaiko, jog vakarais Izraelio kariai be jokio perspėjimo uždaro patikros postus nenurodytam laikui ir niekas negali išvykti iš miesto. Jis primygtinai prašė vykti iš miesto pasinaudojus taksi. Nesutikome.
Nusileidome kaip tarpinį variantą pasirinkdami maršrutinį taksi, kuris važiuoja užpildžius visas sėdimas vietas. Galiausiai Abed Akeras pavaišino mus skaniausiais senamiesčio falafeliais ir palydėjęs iki stoties atsisveikino. Tai buvo dar vienas iš jau daugybės sutiktų šviesių ir svetingų palestiniečių, pabendravus su kuriais griūna mitai apie Palestiną, kaip teroro šalį.
Atgal į Izraelį
Kalandia praėjimo punktas į Izraelį, šalia kurio išlipome iš autobusiuko - pats gūdžiausias. Čia dažnai vyksta palestieniečių susirėmimai su Izraelio kariais. Tarp aukštų bokštų siauri, metaliniai koridoriai su valdomais varteliais, skirtais žmonių judėjimo kontrolei; storo stiklo langai, kreivos ir siauros kiaurymės dokumentams prakišti.
Žmonių nedaug. Matėme prieš mus stovintį vyrą, kuriam vartelius pasuko į tokią padėtį, kad žmogus buvo įkalintas ir negalėjo pajudėti nei pirmyn nei atgal, kol nusižiovavęs Izraelio pareigūnas paspaudė mygtuką ir išleido žmogų. Baimei pagrindo neturėjome, tačiau matyti tai kas vyksta buvo nejauku. Galiausiai, sulaukę eilės, po dokumentų ir daiktų patikros buvome įleisti atgal į Izraelį, kur įlipę į atvažiavusį autobusą pasiekėme Jeruzalę.
Šiuo metu turizmo nepriteklių išgyvenančią, tūkstančius metų skaičiuojančią Jeruzalę įtraukčiau į miestų sąrašą, kuriuos pageidautina aplankyti bent kartą gyvenime. Vaikštant po senamiestį, tam tikrais momentais, atrodo lyg būtum nublokštas į biblinius laikus. Eidamas siauromis akmeninėmis gatvėmis tarp akmeninių namų, kur neįvažiuoja jokia šiuolaikinė technika pasijunti viduramžiuose, o kažkur už kampo, netikėtai vėl išlendi šiuolaikiniame dvidešimt pirmame amžiuje.
Bet labiausiai Jeruzalė įdomi savo žmonėmis. Aukšta akmenine siena apjuostas senamiestis dalijasi į keturis neproporcingo dydžio žydų, musulmonų, krikščionių ir armėnų kvartalus, skirtingus savo atmosfera juose. Užklydęs į atokesnius žydų dalies labirintus, sutinki precizišką tvarką, prasilenki su skrybėlėtais žydų ortodoksais, iš keletos jų sulauki pasisveikinimo ir jauti tvyrančią ramybę.
Tada išlendi į platesnę gatvelę ir žmonių srautas tave nuneša iki raudų sienos, kur meldžiasi šimtai žydų. Aikštėje, atokiau nuo sienos, jaunų vaikinų grupelė išskleidžia Izraelio vėliavą, fotografuojasi prie jos, tada eina melstis. Po jų seka merginų eilė, jos kartoja tą patį, tik melstis eina prie moterų sienos pusės. Oras dvelkia patriotizmu ir religiniu fanatizmu. Supranti, kad ši tauta ir šalis turi užtikrintą ateitį.
Išeini iš aikštės. Tiesios gatvės, labirintai, daugėja triukšmo, stiprėja kvapai, daugėja spalvų žmonių rūbuose ir avių galvų prekystaliuose. Galiausiai skaros ir hidžabai patvirtina, kad esi jau kitu ritmu alsuojančiame musulmonų kvartale. Eini toliau, prekystaliuose pradeda rastis kryžiukai, kryžiai, žvakutės, šventųjų paveikslai ir tu jau pas krikščionis.
Visos šios grupės nepaprastai skirtingos, visos gyvena savų įsitikinimų, tikėjimo, papročių ir kultūros pasauliuose. Per amžius šios religijos sugyvena čia viena šalia kitos, tame pačiame mieste apjuostame viena tvora.
Galimus įsiplieksti konfliktus pasiruošusios malšinti gausios policijos pajėgos. Įrengtuose postuose akylai praeivius stebi kareiviai, laikydami automatus, pasiruošę bet kurią akimirką juos panaudoti.
Krikščionių piligriminėse vietose, mažose parduotuvėlėse, tarp suvenyrų gausos parduodama ir šventa žemė, supilta į mažas tūteles, įtvirtintas dekoruotuose rėmeliuose. Keista, bet jei žemė iš tiesų šventa, negi pelnymasis iš jos nėra šventvagystė? Blizgučius garbinanti visuomenės dalis į tai nesigilina, svarbiausia, kad gražu ir prasminga.
Šitaip beklaidžiodami priėjome Via Dolorosa - Kristaus kryžiaus kelią, kuriuo praeiti atvyksta piligrimai iš viso pasaulio. Negali nesuvokti, kad prieš du tūkstančius metų kultūrinis miesto sluoksnis buvo kitame lygyje ir nei pastatai, nei gatvė negalėjo buti tokia ir ten kur yra dabar.
Matydamas žydų, krikščionių ir musulmonų tikėjimų įvairovę bei ryškų gyvenimo būdo skirtumą tarp šias religijas išpažįstančių žmonių, šiame mieste, kaip niekur kitur susimastydavau, kieno gi dievas yra geresnis? Kurią religiją turėčiau pasirinkti nusprendęs įtikėti į dievą? O įtikėjęs į jį, ar turėčiau jausti neapykantą kitoms religijoms ir kodėl? Daug kas atvyksta į Jeruzalę ieškoti dievo, tačiau mane ji dar labiau atitolino nuo jo.
Jaukus Viduržemio jūros miestas Tel Avivas
Tel Avivas jau kitoks miestas nei prieš tai lankyti Izraelyje. Jis labiau primena Europietiškus pakrančių miestus - labai tvarkingas, gyvas ir šiltas. Iš pirmo įspūdžio toks, kuriame patogu gyventi. Labai patiko pasivaikščioti sutvarkyta Viduržemio jūros pakrante ir viename iš paplūdimių išsimaudyti. Visiškas atsipalaidavimas mūsų kelionės pabaigoje.
Neskubėdami nuėjome iki senojo miesto Jafa, šalia kurio dvidešimto amžiaus pradžioje pradėjo dygti Tel Avivas. Ten išpuoselėtose gatvelėse stovi senoviniai gražūs pastatai, tačiau Artimiesiems Rytams būdingo šurmulio juose nebelikę.
Tel Avive apsistojome pas Ori. Vaikinas prieš kelias savaites gavo lietuvišką pasą. Pasirodo, užtenka, kad seneliai tarpukariu būtų gyvenę Lietuvoje ir gali tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, susitvarkęs dokumentus ambasadoje. Apie Lietuvą Ori nežino nieko, panašu, kad ir neketina domėtis. Nesudominome ir mes, mėgindami papasakoti apie jo senelių kraštą. Lietuviškai šnekėti jis taip pat nemoka. Ori net neslepia, jog pasas jam reikalingas tam, kad galėtų keliauti po pasaulį naudodamasis Europos sąjungos pasu.
Pabaigai
Liūdina tai, kad iš esmės taikiai išspręsti Izraelio - Palestinos konflikto nėra net teorinių galimybių. Palestiniečių kovos už laisvę simboliais yra tapę senoviniai raktai, kuriuos palestiniečių šeimos saugo nuo 1948 metų. Vieną dieną jie tikisi sugrįžti į išvarytų savo tėvų namus dabartinio Izraelio teritorijoje.
Anot palestiniečių, jie kovos kol atkovos savo žemes, arba bus išnaikinti iki paskutinio žmogaus. Savo ruožtu, žydai, kurių tėvai ir seneliai, išgyvenę bene didžiausią žmonijos istorijoje nusikaltimą - holokaustą, įkūrė Izraelio valstybę, turi savo tėvynę čia, kur gimė ir užaugo ir dabar tai yra jų šalis, jų tėvynė, kurios jie niekada niekam nebeatiduos ir visais įmanomais teisėtais ir neteisėtais būdais gins ją nuo išorės ir vidaus priešų. Panašu, kad tai daryti šiandien jie turi visas galimybes.
Tiek vienoje, tiek kitoje šalyje gimstamumas smarkiai didėja, tad labai aktualus gyvenamos vietos klausimas. Palestinoje, Izraelio kontroliuojamoje zonoje C, statybos turi būti suderintos su Izraelio valdžia, o tai padaryti sudėtinga. Savo ruožtu, Izraelis, šioje zonoje, stato nausėdijas - savo miestus, ir apgyvendina ten Izraelio piliečius, taip spręsdamas gyvenamosios vietos klausimus, tuo pačių skiesdamas gyventojų sudėtį okupuotoje šalyje, nepaisydamas tarptautinės teisės pažeidimo.
Izraelio kariškiai ir saugumiečiai taip suvaržę palestiniečius, kad pasipriešinti jie praktiškai neturi jokiu galimybių. Už kiekvieną mėginimą nedelsiant atsakoma keleriopai. Dabartiniai barbariški jaunų palestiniečių išpuoliai peiliais ar žirklėm prieš sunkiai ginkluotus Izraelio karius yra tik desperatiškas mėginimas bandant kažką pakeisti beviltiškoje situacijoje.
Beje, netrukus po mūsų vizito į Palestiną, Izraelio pajėgos uždraudė įvažiuoti į Vakarų Kranto sostinę Ramalą. Šiuo metu ten negali patekti ne tik užsienio svečiai, tačiau ir patys palestiniečiai, negyvenantys šiame mieste. Tad buvome vieni paskutiniųjų, sugebėjusių ten apsilankyti.
Palestinos valstybę pripažįsta daugiau nei šimtas pasaulio šalių, taip pat mūsų kaimynai lenkai ir švedai, tačiau anot kai kurių aukštų Lietuvos politikų, Palestinos nepriklausomybės klausimas Lietuvoje nesvarstytinas.
Nors Vakaru Krantas paprastai suprantamas kaip nerami teritorija, šios kelionės metu dar kartą įsitikinome, kad nėra nei blogų tautų, nei blogų religijų. Bloga yra tik politika, supriešinanti žmones. Keliaudami ten sutikome įvairių žmonių: nuo karo pabėgėlių iki stambias įmones turinčių verslininkų; nuo kupranugarių augintojų iki mokslo daktarų. Jokios priešpriešos savo atžvilgiu nejutome.
Atvirkščiai, jautėmės ten visiškai saugiai ir sulaukėme geranoriškumo iš nuoširdžių, neišpuikusių, sudėtingos politinės situacijos įkalintų žmonių. Gyvenimas Vakarų Krante vyksta kaip ir bet kur pasaulyje: žmonės gyvena ir puoselėja šviesesnės ateities viziją, augina vaikus stengdamiesi suteikti jiems gražią vaikystę. Viliuosi, kad vieną dieną snaiperis nuleis savo taikiklį nuo taikos balandžio Bunksy paveiksle ir šis paukštis galės nusimesti savo neperšaunamą liemenę, nes ji taps nebereikalinga.
