Jis sutiko papasakoti apie darbą, rengiamas laidas ir savo pomėgius Italijoje.
Su Romanu susitinkame prie jo darbo vietos, tiesiai prie Vatikano sienų. Jis užimtas, visą dieną rengė reportažus iš Popiežiaus kelionių. Vatikano radijas pradėtas transliuoti dar 1931 m., šiuo metu pasiekia visus žemynus. Laidų turinys siejamas su katalikų bažnyčia, tačiau kasdien rengiami pranešimai ir kitomis įvairiomis temomis, pavyzdžiui, apie karą Sirijoje, ekologiją, aktualijas regionuose.
Radijo pastate, kuriame dirba lietuvis, kasdien susirenka maždaug 40-ties redakcijų darbuotojai, rengiantys laidas įvairiausių kraštų katalikų ir kitoms bendruomenėms.
Romanas tarp Italijos lietuvių gerai žinomas, mat ką tik baigė jau antrąją Italijos lietuvių bendruomenės pirmininko kadenciją. Kartu su kitais lietuviais, jis organizuoja renginius, buria tautiečius, prireikus, padeda jiems.
– Romanai, į Vatikano radiją dirbti patenka ne bet kas, tik labai talentingi žmonės. Kokia jūsų istorija?
– Galbūt ne bet kas, bet mano patekimas į radiją yra ir atsitiktinis, ir neatsitiktinis. Nemanau, kad turiu ypatingų sugebėjimų. Visgi, čia patekau dėl daugelio palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Esu baigęs mokyklą Salantuose, Kretingos rajone. Po mokyklos baigimo, vyresnioji sesuo pakvietė į Šv. Jono katalikiško formavimo centrą Prancūzijoje, studijuoti filosofijos ir teologijos disciplinų. Sesuo, beje, yra vienuolė. Tuomet dar nelabai žinojau, kas yra filosofija ir teologija. Ten praleidau trejus metus, kurie ir sutelkė į akademinę ir dvasinę sritis, nenutrūkstančias iki šios dienos.
– Tuomet grįžote į Lietuvą?
– Taip, tuomet grįžau į Lietuvą ir įstojau į Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos fakultetą. Ten vėl praleidau trejus metus. Nespėjau pabaigti studijų. Susiklosčius aplinkybėms, gavau stipendiją atvykti studijuoti į Romą, šįkart socialinių studijų, tad turiu socialinių studijų magistrą. Atvykau dar 2001 m., tuomet stipendija studijoms užsienyje buvo tikrai didelis dalykas, todėl atrodė, kad verta nutraukti studijas Lietuvoje. Šiandien gal pasielgčiau kitaip. Būtų verta pabaigti studijas. Dabar jaunimas išvažiuoja iškart po mokyklos, arba jau visai pabaigę studijas.
Man studijuojant, savo tarnybą radijuje baigė kunigas Virginijus Veilentas, kuris išvyko. Tad Vatikano radijuje atsirado laisva vieta, kurią reikėjo užpildyti. Tuometinė redakcija pradėjo dairytis žmonių, kurie galėtų dirbti. Jie pakvietė kelis, Romoje gyvenusius, pasipraktikuoti radijuje. Vėliau gavau galimybę pasirinkti, ar noriu dirbti. Taip ir pasirinkau. Tai aplinkybės, nepriklausiusios nuo manęs.
– Ar galėtų žmogus, neturintis su religija susijusio išsilavinimo, dirbti Vatikane?
– Dirbant Vatikane, paliečiame labai didelį temų spektrą. Tai ne tik Vatikano, Šventojo sosto, bet ir visos katalikų Bažnyčios visuose žemynuose, visuose kontinentuose gyvenimas. Tos sritys labai įvairios. Krikščionybė Azijoje ar Afrikoje yra kitokia. Bažnyčia domisi ekologija, kita sritis – socialinis ir visuomeninis gyvenimas. Katalikų bažnyčia nedalyvauja politikoje, dvasininkams yra draudžiama užimti politinius postus, kitaip jiems būtų atimtas dvasininko statusas. Tačiau krikščionis yra aktyvus politinės bendruomenės narys ir gali išreikšti poziciją pagal savo pasaulėžiūrą. Taip atsiranda daug temų, klausimų, problemų. Tad imu, skaitau, domiuosi. Beje, nepajaučiau didelio žurnalistinių studijų trūkumo – tai kompensavo išprusimas teologijos, filosofijos ir socialinių mokslų disciplinose, kurios labai pravarčios, dirbant radijuje.
– Vadinasi, Vatikano radijuje kuriamos laidos ir kur kas platesne prasme?
– Socialinės medijos dabar labai populiarios, net Popiežius turi Twitterį. Vyresnės kartos žmogui, nenaudojančiam interneto, Vatikano gyvenimas vis dar atrodo labai paslaptingas. Kaip tai atrodo jums?
– Man neatrodo, kad yra uždaras. Vatikanas kalba ir daug daro. Problema galbūt tame, kad visuomenė gyvena segmentais. Turiu omenyje, tam tikros visuomenės grupės domisi informacija, kuri kuriama jos viduje. Pavyzdžiui, krikščionys skaito informaciją, rašytą tik kitų krikščionių, arba netikintys skaito tik kitų netikinčiųjų parengtą informaciją. Man tenka pasidomėti ir tuo, ką rašo įvairiausios visuomeninės grupės: kairieji, tautinės ar seksualinės mažumos.
– Dirbote ir popiežiui Benediktui XVI, ir popiežiui Pranciškui. Jie dažnai lyginami. Kas pasikeitė?
– Lyginti yra teisinga, ir neteisinga. Įdėmiai pažiūrėjus, popiežių mokymas esme mažai skiriasi, popiežius tiesiog tęsia tradiciją, buvusią iki jo, pritaikydamas ją dabarčiai. Galbūt skiriasi popiežių asmenybės socialine ir psichologine prasme. Pranciškus yra lotynų amerikietis, moka parodyti emocijas, jas išreikšti. Benediktas buvo santūresnis, savo emocijas labiau pasilikdavo sau, jis iš tų, kurių pažinimui reikia daugiau laiko.
– Kaip kasdien atrodo jūsų darbas? Ar turite tam tikras gaires, rengiant pranešimus?
– Lietuvių radijuje dirba vos keli. Ar pažįsta jus Vatikane? Mojuoja kolegos?
– (Juokiasi) Atpažįsta gal tie, apie kuriuos buvo rašyta. Didžiosios radijo redakcijos, dirbančios vokiečių, lenkų, anglakalbei auditorijai, turi galimybę dirbti tiesiog įvykių lauke: keliauti, kalbėtis, stebėti. Vatikano radijo darbas organizuojamas taip: vienas iš visų keliauja, parengia medžiagą ir paskui pasidalina su visu radijo kolektyvu. Šiuo aspektu maža lietuvių programa nukenčia: netenka vykti svetur, liekame čia ir dažnai perimame medžiagą iš kolegų ar agentūrų.
– Kokios jūsų karjeros perspektyvos? Kaip manote, ką galėtumėte veikti vėliau?
– Esu patenkintas savo darbu. Per dešimt metų jis man nepabodo. Matau jame didelę prasmę: ir asmeniškai, ir jaučiuosi atliekantis naudingą funkciją katalikų bendruomenei. Esu laimingas, kad mano pomėgis ir darbas sutampa.
– Kokie kiti jūsų pomėgiai? Girdėjau apie motociklą.
– Anksčiau važinėjau motoroleriu, Romoje tai labai sutaupo laiko. Vėliau norėjau ko nors kito, kad galėčiau važinėti į kalnus, už miesto. Taip atsirado motociklas. Gyvenant Romoje, labai gražiame mieste, visgi kasdien susiduriama su triukšmu, labai intensyviu eismu, užterštu oru. Porą pastarųjų metų savaitgaliais važiuoju su draugais į Apeninų kalnus. Gamta – tikras poilsis. Smagu užkopti į viršūnės. Kalnai tapo hobiu, tai būdas išeiti iš miesto. Keliamės anksti ryte, važiuojame pora valandų, žygis trunka apie 6-8 valandas, po to grįžtame atgal. Reikia šiek tiek užsigrūdinti. Vykstu kiek tik galiu dažniau, kad ir kiekvieną savaitgalį.
Dar mėgstu skaityti knygas, atradau klasikinę muziką. Kažkur skaičiau, kad žmogaus gyvenime vienodai svarbūs trys dalykai: santykiai, darbas ir poilsis. Visi trys dalykai turi būti subalansuoti, neatsisakant nei vieno.