A. E. Kulvietis šiandien sako turintis dvi gimtines: Kolumbiją ir Lietuvą. Vyras pasakoja, kad Kolumbijoje jis atsidūrė dėl per Antrąjį pasaulinį karą emigravusio jo senelio.
– Gimėte ir augote Kolumbijoje, tačiau jau trylika metų gyvenate Lietuvoje. Kas lėmė, kad visgi grįžote?
– Gimiau Medellin’o mieste, Kolumbijoje. Ten iki šiol gyvena mano tėvai, paskutiniuosius 11 savo gyvenimo metų praleido mano senelis – Eugenijus Kulvietis, žinomas lietuvių dailininkas, dėl politinio persekiojimo karo metais emigravęs į šią tolimą šalį.
Taigi gimiau ir augau Kolumbijoje, didžiavausi savo lietuviškomis šaknimis visą vaikystę ir paauglystę, kol po ekonomikos bakalauro studijų atvykau į Lietuvą pažinti savo protėvių žemės.
Šis noras atvažiuoti į Lietuvą man atsirado dar vaikystėje. Lietuva buvo mano idealizuota svajonė. Pirmą kartą čia atvykau 2002-aisiais ir per šešis mėnesius idealizuotos Lietuvos vaizdas stipriai pasikeitė. Daug kas buvo visai kitaip, nei galvojau. Ne viskas, apie ką svajojau, pasirodė esą taip gera. Žinoma, kai esi gyvenimo etape, kur karaliauja chaosas ir permainos, svarbu priimti teisingus sprendimus ir nerizikuoti. Tačiau po to, kai grįžau į Kolumbiją, pajutau, kad palikau Lietuvoje kažką, ko man labai trūksta tropikuose. Taigi sprendimas grįžti buvo priimtas pasiduodant likimui.
– Dvi šalys – Lietuva ir Kolumbija, ir skirtinga meilė joms. Kurią visgi laikote savo tėvyne?
– Nepaisant to, kad šiuo metu gyvenate Lietuvoje, esate Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Kaip pavyksta suderinti darbą, kai nesate toje šalyje?
– Tai sudėtinga užduotis, kurią man paskyrė Kolumbijos bendruomenė. Visi nariai deda viltis, kad padėsiu jiems bent šiek tiek priartėti prie Lietuvos. Kolumbijoje gyvena maždaug 100 šeimų, patekusių čia per Antrąjį pasaulinį karą. Tai žmonės, sugebėję prisiderinti prie kolumbietiško gyvenimo.
Šiandien šiems emigrantams iš Lietuvos dažniausiai lieka tik keistos ir kiek kitokios pavardės, nes su laiku jie jau prarado lietuvių kalbą, su senąja karta traukiasi prisiminimai, nelieka istorijos, nelieka tapatybės. Tačiau, daugelis iš jų, sąmoningai ar ne visai sąmoningai vis dar švenčia lietuviškas šventes. Svarbiausia šventė – Vasario 16-oji. Dabar, kai Kolumbijoje nebeturime Garbės konsulato, nei jokios kitos diplomatinės institucijos, labai jaučiasi lyderių, galinčių užtikrinti bendruomenės išlikimą, trūkumas. Nėra, kas galėtų visus surinkti ir suvienyti. Tai darosi vis sudėtingiau.
– Kolumbija – lietuvių dar gerai neatrasta šalis. Papasakokite, kokia ji? Kuo kitokia negu kitos šalys? Ką turi savito?
– Nors Kolumbija lietuviams nėra tokia egzotiška ir nepažįstama šalis, kaip kolumbiečiams Lietuva, yra tikrovė, kurią reikia priimti.
Kolumbija yra viena seniausių demokratinių respublikų žemyne. Išsidėsčiusi Pietų Amerikos šiaurėje ši šalis vienintelė turi plačias Karibų jūros Ramiojo vandenyno pakrantes. Čia yra kasami patys gryniausi ir didžiausi pasaulyje smaragdai, auginama puikiausia kava.
Nors oficiali valstybinė kalba – ispanų, čia vis dar kalbama 66 indėnų kalbomis. Europos ispanakalbiai sako, kad kolumbiečiai kalba gražiausia ispanų kalba, o ispaniškai pasaulyje iš viso kalba daugiau kaip 48 milijonai žmonių.
Tiesa pasakius, ne viskuo didžiuojuosi. Kolumbija Lietuvoje labiausiai žinoma kaip didžiausia narkotikų augintoja, gamintoja ir eksportuotoja. Šis purvinas verslas kelia daugybę moralinių, socialinių, ekonominių ir aplinkosaugos problemų. Narkotikų augintojai negrįžtamai naikina neišmatuojamus miškų plotus. Iki šių dienų šalį tebepurto ginkluotas konfliktas. Regionuose tarpsta komunistų revoliucionierių kariuomenė, sėjanti mirtį ir terorizmą visame regione.
– Papasakokite, kokios yra pagrindinės ir pačios įdomiausios kolumbiečių tradicijos, papročiai?
– Kolumbija kultūros ir tradicijų aspektu istoriškai yra labai turtinga šalis. Kiekviename regione, kiekviename miestelyje ir mieste yra tik jam būdinga šventė ar karnavalas. Pavyzdžiui, Barankilijoje likus 40 dienų iki Didžiosios savaitės vyksta antras pagal dydį, žinoma, po Rio de Žaneiro festivalis. Šis festivalis yra įtrauktas į Unesco pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą.
Iškamša atspindi visą blogį, susikaupusį per metus ir savo prasme primena lietuvių Užgavėnių Morę. Man išlikę labai daug prisiminimų. Nes mano tėtis visada darydavo tokia iškamšą gruodžio 31-ąją. Kasmet duodavom jai kitokį vardą, o paskui su šeiminykščiais, draugais ir kaimynais triukšmingai ją sudegindavome.
– Ar Kolumbijoje galime sutikti „mariačių“? Gatvės muzikantų grojančių ir dainuojančių serenadas.
– Kaip žinote, tradicija dainuoti serenadas kilo iš senos Europos romantizmo tradicijos, kuri itin paplitusi buvo XVIII a. Lotynų Amerika perėmė šią tradiciją iš ispanų. Romansai taip prigijo, kad dabar serenada tapatinama su LA ir iki šiol yra pati populiariausia forma išreikšti jausmus pasitelkiant pučiamuosius ir styginius instrumentus.
Kolumbijos, kaip ir visos Lotynų Amerikos, mariačiai yra tradicinio folkloro atlikėjai. Jie varžosi vieni su kitais, su kitomis folkloro grupėmis – kvartetais, čirimijomis, ir badženato atlikėjais, kurie, kaip ir pastarieji, serenadas atlikti dažniausiai yra pakviečiami į namus kaip šventės muzikantai. Jie būna užsakomi norint palenkti kokios damos širdį, pasveikinti ją su gimtadieniu, būtini penkiolikmetės gimtadienio šventės svečiai, yra kažkieno meilės prisipažinimas, arba dovana nuotakai vestuvių proga.
– Pasaulyje ir, žinoma, Lietuvoje vyrauja daug mitų apie Kolumbijos šalį. Paprašysiu Jūsų juos patvirtinti arba paneigti ir paaiškinti, kokia situacija yra iš tiesų. Pirmasis, ar tiesa, kad Kolumbijoje nuolatos grobiami turistai. Kas lemia tokią situaciją?
– Kolumbiją iki šiandien persekioja terorizmo šmėkla: nelegalios ginkluotos grupuotės, didelis nusikalstamumas. Grobti žmones siekiant pasipelnyti būdinga ir vieniems, ir antriems. Nuo 80-ųjų iki 2000-ųjų metų pradžios tokios grupuotės kaip FARC, ELN, EPL, AUC ir narkotikų prekeiviai pildėsi sąskaitas grobdami žinomus politikos, ekonomikos veikėjus, turtingus turistus. Šiandien ši problema jau yra kontroliuojama, tačiau pavienių atvejų, kaip ir kitur pasaulyje, dar vis pasitaiko, ir tai nėra tiktai turistų klausimas.
– Mitas ar tiesa, kad kolumbiečiai yra pikti ir visiškai nieko nenutuokia apie Lietuvą?
– Mitas. Visiškas mitas. Tik štai kolumbiečiai apie šiaurės europiečius tikrai taip pasakytų. Jei kalbėtume stereotipais, kolumbiečiai, kaip ir kiti lotynų amerikiečiai, yra šilti, linksmi, draugiški, jautrūs ir atviri žmonės. Žinoma, regionuose žmonės šiek tiek kitokie, gal kuklesni, bet pagrindinės savybės labai panašios. Viskas priklauso nuo to, kur gyvena – prie jūros ar didmiestyje, kokį išsilavinimą įgijo, kokį socialinį sluoksnį užima, kiek kalbų moka ir, apskritai, su kuo bendrauja.
– Mitas ar tiesa, kad mobiliuosius telefonus Kolumbijoje turi tik pasiturintys žmonės?
– Mitas ar tiesa, kad Kolumbijoje neįmanoma susišnekėti nei rusiškai, nei angliškai?
– Rusiškai susišnekėti ten tikimybė beveik tokia pati kaip ir lietuviškai. Rusų Kolumbijoje tikrai nedaug. Kalbant apie anglų kalbą, ji nuo devyniasdešimtųjų metų įtraukta į bendrojo lavinimo ir auštųjų mokyklų programas. Šiandien jaunimas jau kur kas lengviau susikalba su užsieniečiais. Žinoma, tam įtaką daro ir internetinės technologijos, ir bendras pasaulio kosmopolitizmas. Kol kas čia su anglų kalba sunkiau sekasi pagyvenusiem žmonėms, tačiau viešosios institucijos ir turizmo sektorius stengiasi šią problemą spręsti.
– Mitas ar tiesa, kad viena didžiausių Kolumbijos problemų susijusi su narkotikais? Kaip vietos valdžia stengiasi kovoti su šia problema?
– Nėra paprasta kovoti su tokiu verslu, kuris neša tokį pelną, o tai reiškia – yra ir gerai finansuojamas. Tai – kraujuojanti Kolumbijos problema. Tačiau Kolumbija nėra vienintelė vieta pasaulyje, kur jie auginami.
Taip, per mano šalį dėl jos geografinės padėties eina narkotikų prekybiniai keliai. Nežiūrint į visas daugiametes mūsų vyriausybės ir pasaulio kovos su narkotikais organizacijų pastangas, problemos mastai vis didėja, mat daugėja narkotikų vartotojų pasaulyje. Europoje labai stengiamasi kovoti su narkotikų verslu, dėl to kyla ir narkotikų kainos, taigi, tai tampa verslu, duodančiu daugiau pelno, nei prekyba aukso grynuoliais ar deimantais. Nepaisant to, narkotikų verslas Kolumbijoje nėra „matomas plika akimi“ – jis slaptas, slepiamas džiunglėse, sunkiai prieinamose teritorijose, vyksta tiesioginėje ir perkeltinėje tamsoje – pradedant nuo korumpuotos valdininkijos, baigiant kariniuose sluoksniuose.
– Ko, Jūsų manymu, čia atvykęs turistas geriau jokiu būdu nedarytų, arba atvirkščiai, kažką, ko neaplankęs gailėtųsi visą gyvenimą?
– Dėl šiandieninės politinės situacijos šalyje nerekomenduočiau lankytis labai toli nuo didesnių miestų ir turistinių centrų nutolusiose zonose. Kolumbijoje, net kolumbiečiams nerekomenduojama vykti į džiungles ar laukinę gamtą dėl visapusiško saugumo. Vienas iš jų šiuo metu ir zikos virusas.
Visgi rekomenduočiau naudoti kelionių planus, kur viskas įskaičiuota, apsistoti viešbučiuose, kurie turi tarptautinį įvertinimą, kad galėtumėte išvengti nemalonumų.
Šiuo metu Kolumbijoje vyksta tam tikri procesai, kuriais siekiama, kad pagaliau Kolumbijoje po daugiau nei 50 metų įsivyrautų taika. Ji 100 proc. garantuotų gyventojų ir svečių saugumą. Turizmo industrija deda visas pastangas, kad Kolumbija taptų patrauklesnė turistams, nes čia tikrai yra ką pamatyti ir ką pažinti.