Sekmadienį (sausio 10 d.) iš pat ryto susiruošėme paplaukioti banglente Canggu (apie 30 km nuo Ubudo). Kelionė motoroleriu truko apie 40 min., tad atvykome gerokai anksčiau (7:45) nei pradeda veikti kavinės ir įrangos nuomos punktai.
Kiek paslampinėję po paplūdimį išsinuomojom gultus (sumokėjome 40 000 Rp/apie 3 Eur už 2 gultus visai dienai) ir banglentes (kiek paderėję sumokėjome 100 000 Rp/apie 7 Eur už 2 banglentes dviems valandoms).
Kažkodėl sugalvojome dar kiek pagulėti ir tik tada išbandyti banglenčių sportą, tad kai saulė buvo jau aukštai danguje, o basų kojų nebuvo įmanoma išlaikyti ant tamsiai pilko smėlio, susiruošėme dviems valandoms nerti į bangas. O buvo visko… ir milžiniškų bangų, ir kritimų, ir nusibrozdinimų, tačiau ant lentų taip ir neatsistojome. Nepaisant to – puikiai paplaukiojome atsigulę ant jų. Kitą kartą reikės bandyti su treneriu – tada tikrai atsistosim.
Apibendrinant, pramoga tikrai puiki, tik rekomenduočiau banglente plaukti ryte ir su spec. maudymosi marškinėliais, nes mes po dviejų valandų tokių maudynių antrą kartą nudegėme nugaras (buvau apsirengusi paprastus marškinėlius ir net nepajutau, kad visą laiką nugaroje jie buvo pakilę aukštyn), o baisiausia – mūsų veidai! Vakare ir kelias ateinančias dienas atrodėme raudoni kaip krabai.
Jau pamažu neriamės iš odos, o aš jau ir antrą kartą. Lupasi ir nugara, ir kakta, ir nosis... Nelabai apetitnas vaizdas.
Po maudynių, vakarop aplankėme vieną žymiausių salos šventyklų – Tanah Lot, kuri XV a. pastatyta ant vandenyje esančios uolos.
Įėjimas į teritoriją kainuoja 30 000 Rp/apie 2 Eur žmogui. Esant lietingajam sezonui iki jos kelias būna užlietas, tačiau šis sezonas gan sausas, todėl pėsčiomis puikiai galėjome prieiti prie pat šventyklos.
Tiesa, šalia šventyklos stovėjo žmonių eilė, kuri laukė, kol kiekvieną iš jų „šventikas“ pašlakstys vandeniu, uždės ryžių ant kaktos, užkiš už ausies gėlės žiedą ir už tai „pareikalaus“ paaukoti kiek nors pinigų, o tada praleis pro „šlagbaumą“ lipti laiptais į šventyklą (bent jau taip visi manėme), tačiau palipus vos 20 laiptelių kelias baigėsi, priešais buvo tik užrakinti varteliai, pro kuriuos eiti negalima. Tad nieko ypatingo daugiau nepamatėme, nei būdami 20 laiptelių žemiau.
Ai tiesa, pamatėme besirangančią akmeninėje nišoje gyvatę. Be jokio narvo, tiesiog ant akmens, visai šalia mūsų.
Sausio 12 d. Po darbų aplankėme Ubudo centre esantį beždžionių mišką (Monkey forest). Patarimas – nusiimti akinius, paslėpti vandens buteliukus ir šiaip blizgančius daiktus, nes šios nenaudėlės ima viską. Buvo labai įdomu stebėti drąsias beždžiones, kurios realiai reketuoja žmones. Viena iš niekur nieko užvaikė ir mane. Neslėpsiu – išsigandau, spiegiau ištisas 3 sekundes.
Kalbant apie vietines įdomybes:
1. Nuogybės
Kai kur Balyje dar nuo seno išlikęs įprotis moterims vaikščioti nuogomis krūtimis. Šiais laikais tai nėra dažnas vaizdas, bet čia man teko matyti pora tokių moterėlių. Viena jų kaimynystėje, prie gatvės kažką dirbo (atrodo skalbė), o kita senyvo amžiaus močiutė iki pusės nuoga vietiniame rūbų turgelyje dirbo lyg ir pardavėja. Pasisveikino, savo kalba siūlė kažką pirkti. Mane, kaip nepratusią tiek nuogumo matyti viešoje vietoje ir dorovingą lietuvaitę, toks vaizdas žinoma suglumino, tad gan greitai dingau iš ten. Aišku dar spėjau spragtelėti fotoaparato mygtuką.
2. Šunys
Jų pilna gatvėse ir niekas neveja lauk. Skaičiau, kad baliečiai tiki, jog visi gyvi organizmai turi sielą, todėl ir su visais gyvūnais elgiasi pagarbiai, o šunys tuo tikrai naudojasi, jie net nesiteikia pasitraukti nuo gatvės į šoną. Ypač vakare, kai visi sugula tiesiog ant kelio. Gatvėj, šalia mūsų vilos vakare kas 10 metrų guli kokie 5 šunys ir jau čia tavo problemos, jeigu neišeina jų apvažiuoti.
3. Eismas
Dar teko girdėti, kad Balyje beprotiškai chaotiškas eismas, visi pypia, lekia, lenda ir t.t. Manau tai yra ne visai tiesa. Pypia čia tikrai labai dažnai, bet ne todėl, kad kažką paragintų važiuoti ar norėdami pagrūmoti kumščiu, o todėl, kad praneštų apie save (kad atkreiptų dėmesį), jog lenkia, apvažiuoja ar išlenda iš už staigaus ar siauro posūkio. Kadangi čia gatvės siauros ir pilnos birbiančių dviračių aparatų (automobilių irgi yra), tai kur kas saugiau aplenkti kitus eismo dalyvius prieš tai juos įspėjant (supypsint), kad esi šalia ir atlieki kažkokį manevrą. Aš jau irgi įgudau maigyti pypsenimo mygtuką.
4. Šaligatviai
Anksčiau minėjau, kad šiaurinėje salos dalyje nėra šaligatvių, tačiau Ubude jie yra, bet reikia labai stebėti sau po kojomis, nes daugelyje šaligatvių yra „spragų“, o ir šiaip labai dažnai šaligatviai būna užstatyti automobiliais, motoroleriais ar visokiais daiktais.
5. Driežai ir skruzdėlės
Ir vienų ir kitų pilna visur. Driežai dažniausiai laipioja sienom ir lubom namuose, kavinėse ir restoranuose, ypač vakarais ir ėda visokius skraidančius gyvius. Čia, Balyje, vonios kambariai (kartais svetainės ir virtuvės) yra tiesiog po atviru dangumi arba po stogeliu su tarpu į lauką, tai niekas net nesistengia išvaikyti visų šių padarų, nes kažin ar tai įmanoma. Nesvarbu kokio lygio viešbutis ar vila Balyje bebūtų, bet šių gyvūnų yra visur.
Ir galiu patikinti, kad prie jų priprantama, ilgainiui net nepastebi.
Daugiau Neringos nuotykių Balyje rasite čia.
