4. Nutylėtų lelijų miestas
Vos taksi pradeda važiuoti, Simonas apsigalvoja – nenori namo. Nori išgerti, nori triukšmo, nepažįstamų veidų sienos, nori įsibėgėti ir trenkti į tą sieną savo šūdiną galvą.
Kai žiūri pro taksi langą į naktinį miestą, ypač jeigu žiūri išgėręs, miestas atrodo visai kitoks. Kitoks nei pro tavo vairuojamo automobilio langą, kitoks nei pro autobuso ar troleibuso langą.
Paslaptingas, kviečiantis, neištirtas. Simonas nori stabdyti taksi beveik prie kiekvienos sankryžos, išlipti ir nueiti iki pirmos tarpuvartės, pažiūrėti, kas ten, už vartų, už kampo, medžių unksmėje. Panašus jausmas apima, kai jis važiuoja taksi į oro uostą. Ankstyvas rytas, miestas dar miega, gatvėse beveik nėra praeivių.
Atrodo, kad miestas nusiminęs, jog Simonas jį palieka, ir staiga atveria jam tokius vaizdus, tokias perspektyvas, kurių anksčiau Simonas negalėjo matyti, nes miestas nuo jo slėpė jas. O tose vietose auga baltos vandens lelijos. Miestas, pilnas nutylėtų lelijų. Skausmingas išsiskyrimo jausmas, nors nelabai aišku, su kuo išsiskiriama ir kas tą jausmą provokuoja. Jaudulys prieš kelionę, lengvas stresas prieš skrydį lėktuvu, galimybė niekados nebepamatyti šio miesto...
Galbūt kaip tik todėl ir atsiveria tos neva niekados neregėtos perspektyvos: tos pačios liepos, bet kitokios, tie patys tiltai, bet tarsi jungiantys ne tuos pačius upės krantus, ta pati upė, bet tarsi plukdanti ne tokius pat vandenis. Ir apima nenumaldomas noras sustabdyti automobilį, išlipti ir viską tuojau pat apžiūrėti iš tiesų, švariu, rutinos neužterštu žvilgsniu. Pereiti visus tiltus ir įsitikinti, kad kitas krantas iš tiesų visai kitoks nei įprastai, įbristi į vandenis ir įsitikinti, kad juose neplaukia apdegę lavonai... Arba atvirkščiai – stovėsi ant kranto ir pamatysi pro šalį plaukiantį savo paties lavoną... Ir jį lydės utėlėtos lelijos...
Simonui miestas patinka kur kas labiau nei gamta. Žinoma, gamta labai jau abstrakti sąvoka, natūra ir kultūra būtų aiškiau. Kultūroje pilna visokiausių kvailysčių, pilna jausmų, humoro, skausmo, subtilumo, niuansų, nes visa tai sukurta žmogaus, gamtai absoliučiai nereikalingo parazito. O natūroje viskas tikslinga, logiška, cikliška.
Simonas žiūri į miestą, į lekiančius pro šalį namus – jie laikini, visas šis prakeiktas darinys iš pastatų, tvirtovių, bažnyčių – be galo laikinas, trapus, dėl to toks mielas, jis kaip akmeninis rūbas, kurio klostės pilnos žmonių likimų, milžiniškų nelaimių ir smulkių džiaugsmo trupinių, o natūra, na, kas toje natūroje – tik amžinybė ir daugiau nieko. Amžinybė nuobodi. Ji patį Dievą baigia išvaryti iš proto.
Jeigu gamtoje ir yra kas nors nuostabaus, tai kalnai. Ir tik dėl to, kad jie atrodo kaip griuvėsiai. Didžiulio, mistinio miesto griuvėsiai. Arba kaip seno, visko mačiusio ir viskuo nusivylusio žmogaus mintys. Alpinisto mintys. Minčių griuvėsiai.
Paima išgerti, muzika groja, bare šurmulys, skamba girti balsai. Taip būna gyvenime, aplinkui pilna žmonių, o pasikalbėti nėra su kuo. Jeigu ne apie kultūrą, tai bent apie natūrą.
Ji sėdi viena, suprantama, pernelyg apkūni, kad šįvakar sektųsi, bet vis dėlto jai pasiseka. Simonas prisėda, kilsteli taurę su viskiu:
– Išgerkim į mano dėdžių sveikatą, – sako merginai, kuriai galėtų būti ir dvidešimt aštuoneri, ir trisdešimt devyneri, nes ji velniškai stora, o riebalai paslepia metus geriau už bet kokį plastikos chirurgą.
– Nepažįstu tavo dėdžių, – atsako stambioji mergina ir nusisuka. Simonas nenusimena, jis beveik tikras, kad kito pašnekovo mergina šį vakarą gali apskritai nesulaukti.
– Turėjau daug dėdžių, bet dabar visi jie mirė ir pavirto angelais, – sako merginai. – Beje, mano vardas Hamsunas.
Ji prunkšteli. Matyt, mokykloje skaitė knygas.
– Juokingas vardas, – sako ji. – Kaip iš Disnėjaus filmuko.
Ne, mokykloje knygų ji neskaitė.
– Aš laukiu draugo, – sako ji. Pakelia taurę vyno, gurkšteli.
– Aš laukiu dviejų ubagų, kurie laukia Dievo, – jis pakelia savo taurę viskio, gurkšteli. Jaučia, kaip alkoholis plūsteli į smegenis, ir jam smagu. Tai pati nuostabiausia kūrinijos akimirka, tai didysis virsmas, kai pasaulis praranda savo rūsčius tikrovės ir logikos dėsnius, kai įsigalioja pasakos įstatymai, kai pagrįstai gali tvirtinti, kad pasauliu netiki, o pasaka tiki. Be to, ir dialogas mezgasi velniškai subtilus. Ji nieko nelaukia, jis nieko nelaukia. Ir jų niekas nelaukia. Baro prieblandoje merginos veidas jau darosi kiek gražesnis, nors vis dar primena pripučiamus žaislus, kuriuos maži vaikai mėgsta glamžyti vandenyje.
Ji prisimerkusi atidžiai apžiūri jį. Vertina.
– Pažįstu tokius.
– Kokius?
– Sušiktus auksaburnius. Pradeda apie Dievą, apie sužeistą sielą, o paskui, žiūrėk, po stalu jau be kelnių.
Simonas juokiasi.
– Velniai griebtų, o aš tikėjausi, kad nepastebėsi.
– Ko?
– Kad aš po stalu be kelnių.
Apkūnioji irgi šypsosi. Simonui netgi pasirodo, kad ji vos atsispiria nepasilenkusi po stalu patikrinti, kaip ten su kelnėmis.
– O tu turbūt iš tų moterų, kurios turi sąrašą?
– Kokį sąrašą?
Po skyrybų Simonas susipažino su daugybe moterų. Kavinėse, baruose, kartais internete. Lietuvoje daug vienišų moterų. Visos jos nori vyrų. Na, gal ne visos, bet tos, su kuriomis jis bendravo, paprasčiau tariant, permiegodavo, jos norėjo. Ir kuo vyresnė moteris, tuo ilgesnis sąrašas. Vyras turėtų būti aukštas, lieknas, be žalingų įpročių, tai yra nerūkantis, nevartojantis alkoholinių gėrimų ir narkotikų, mandagus, išsilavinęs, turtingas ir t. t. t. t. t. t. t.
Simonas dažniausiai neatitikdavo nė vienos sąrašo eilutės, nė vieno reikalavimo. Jis pastebėdavo jų akyse nusivylimą, paskui tas nusivylimas virsdavo smalsumu, o dar vėliau, po keleto taurių, jos tą sąrašą išsiųsdavo riteriui ant balto žirgo ir praskėsdavo kojas saldžialiežuviam velniui, kurį pasitelkti Simonui, ypač išgėrusiam, nebūdavo labai sudėtinga. Kitaip tariant, jeigu maksimalus planas susirasti vyrą pagal sąrašą atkrenta, tai tebūnie įvykdytas bent minimalus – pasidulkinimas.
Sėdi, tyli, muzika drebina stalus ir širdis.
– Jis tuoj ateis, – sako mergina ir žvalgosi nuobodžiaujančiu žvilgsniu.
– Vyras pagal sąrašą? – Simonas gurkšteli. – O gal pasidulkinam, kol laukiam?
– Atšok. – Pažiūri į jį smalsiai. – Apie kokį sąrašą tu kalbi?
– Juk pati gerai žinai: aukštas, lieknas, turtingas, žavingas...
Mergina juokiasi.
– Ne, aš tokiomis nesąmonėmis neužsiimu.
– Be reikalo. Žinoma, kiekvieno tokio sąrašo pabaigoje paaiškėja, kad moteris kalba ne apie realų vyrą, o apie brangų vibratorių, bet vis dėlto...
Mergina jau juokiasi nuoširdžiai, prisimerkusi, kartais kaip katė kyštelėdama liežuvį tarp dantų.
Simonas supranta tai kaip ženklą, kad su ja permiegoti kliūčių nebėra. Šiaip sau. Dėl abipusio lytinių organų panaudojimo.
Po valandos jiedu jau susipažinę artimiau. Ji moko jaunimą šokti, turi kažkokį būrelį. Turbūt tokių pat kaip ji stambuolių, kuriuos sukiša į baseiną, numeta guminių žaislų ir liepia juos glamžyti.
Simonas supranta, kad tai apgailėtina – gultis su pirma pasitaikiusia, su moterimi, kuri jo net netraukia, bet jis nekaltas, kalta baubianti Marija – statula, matyta vaikystėje, didelė statula slėnyje, kuri, susiklosčius tam tikroms oro sąlygoms, imdavo baubti.
Simonas pats buvo girdėjęs tą baubimą ir dabar, kai imdavo geisti moters, kurios geisti lyg ir nebūdavo priežasčių, išskyrus amžinąsias – jis patinas, ji patelė, – teisindavosi girdįs baubiančią Mariją.
Alkoholio kiekis kraujyje didėja, moters apvalumai, prieš tai buvę ne itin patrauklūs, pamažu įgauna estetinį pateisinimą, na, ką gi, Rubensas išrengė storules ir padarė jas be galo geidžiamas – jeigu ne fiziškai, tai finansiškai, jo paveikslai velniškai brangūs.
– O tu visai nieko, – sako storulė. – Aš Danguolė, – ir ištiesia putlią rankutę.
– Saldainiukas, – sako Simonas, – tu tikras saldainiukas. – Jis nužvelgia jos vešlią krūtinę. – Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote.
– Namie turiu lazanijos, – linkteli galva Danguolė. – Tiks?
************************
Sigitas Parulskis knygą „Nutylėtų lelijų miestas“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 13 val. 5.1 salėje. Renginį moderuos literatūrologė Jūratė Čerškutė.
Algimantas Čekuolis knygą „Apie jūreivius. Jų meilės ir kitos tikros istorijos“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d., penktadienį, 17 val. 5.1 salėje. Renginį moderuos lenktynininkas Benediktas Vanagas.
Kastytis Braziulis knygą „Visiškai slaptai“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 28 d., sekmadienį, 10 val., Rašytojų kampe. Renginį moderuos Dalius Stancikas. Dalyvaus Darius Kuolys ir Tomas Dapkus.
Erika Umbrasaitė knygą „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ kartu su rašytoja Lina Ever pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 20 val., 5.2 salėje. Renginį moderuos Daiva Tamošiūnaitė.
Eva Tombak knygą „Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 10 val., 5.5 salėje. Renginį moderuos Tomas Tombakas.
