Paryžius buvo madingas tarp aristokratų, kol karalius Liudvikas XIV-asis neiškėlė savo rūmų iš Versalio. Šis pikantiškas siaurų gatvelių ir istorinių namų kvartalas praktiškai skendėjo purve vėlesniais amžiais, kol atgimė pastaraisiais dešimtmečiais, kaip žavus madingų butikų, kavinių, restoranų, muziejų ir galerijų labirintas.
Vaikštant judriomis viduramžių gatvelėmis sunku patikėti, kad kažkada jas norėjo išgriauti, jau nekalbant apie laiką nuo 1870 iki 1945 m., kai vokiečiai kelis kartus pridėjo savo ranką prie Paryžiaus architektūros. Tik imperatorius Napoleonas III-asis ir jo Senos prefektas George‘as Eugene‘as Haussmannas, kuris mirė prieš 125 metus, išsaugojo tokius rajonus, kaip Marė. Būtent Haussmannas visiškai perkūrė ir perstatė Prancūzijos sostinę. 1853 m. Napoleonas liepė Haussmannui atstatyti miestą.
Viešasis administratorius, neturintis architekto išsilavinimo, miesto planavimo patirties, Haussmannas 20-iai metų pavertė Paryžių didžiule statybviete. Nors 1870 m. jis buvo priverstas atsistatydinti, kadangi imperatorius sulaukė vis daugiau kritikos dėl didžiulių išlaidų, darbai pagal Haussmanno planus truko iki praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio pabaigos.
Be imperatoriškųjų aveniu, Haussmannas suprojektavo didžiules aikštes, miesto parkus, įrengtus pagal Londono Haid parko modelį, plačiai nusidriekusią kanalizacijos sistemą, naują akveduką, kuris užtikrino prieigą prie gėlo vandens, požeminio dujotiekio tinklą, skirtą apšviesti gatves ir pastatus, įmantrius fontanus, pompastiškus viešuosius tualetus ir naujas medžių alėjas.
Į šią miesto infrastruktūrą darniai įsiliejo naujos geležinkelio stotys – Šiaurinė („Gare du Nord“) ir Rytinė („Gare de L’Est“) – prabangi Paryžiaus opera, naujos mokyklos, bažnyčios, daugiau nei dvidešimt miesto aikščių, ambicingi teatrai Šatlė aikštėje, didžiulis, geležimi apkaltas Halės maisto turgus („Paryžiaus pilvas“, anot Èmile‘o Zola), ir stulbinantis dešimčių aveniu tinklas, besidriekiantis nuo Triumfo arkos pačiame Haussmano Žvaigždės aikštės centre.
Žvaigždės aikštė, kuri dabar vadinasi Šarlio de Golio aikšte, yra kiekvieno iš užsienio atvažiavusio turisto, sumaniusio po Paryžių pasivažinėti automobiliu, košmaras – pamėginkite važiuodami aplink Napoleono Bonaparto pergalės garbei pastatytą paminklą įsilieti į pašėlusiai greitą eismo srautą, kuris į jus vienu metu plūsta iš 12 skirtingų krypčių, ypač jei važiuojant dar tenka ginčytis ar bartis su bendrakeleiviais.
Nugriauti ir pastatyti iš naujo
Nė vienas didelis miestas nėra patyręs tiek radikalių transformacijų taikos metu, kaip Paryžius. Čia kartu su architektais, inžinieriais ir kraštovaizdžio formuotojais dirbo daugybė kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbininkų. Visi kartu jie atstatė sveiką miestą, po ilgus dešimtmečius trukusių choleros ir šiltinės epidemijų. Paryžiečiams iš visų socialinių klasių buvo įrengti parkai poilsiui ir žaidimams.
Teoriškai, plačios alėjos buvo įrengtos tam, kad vyriausybės pajėgos galėtų laisvai judėti, palaikydamos viešąją tvarką barikadų, riaušių ir kitų neramumų atvejais. Miestui dvigubai išsiplėtus, o jo gyventojų skaičiui išaugus triskart, jos suteikė Paryžiuje vieningumo atmosferą ir klestinčio miesto įspūdį.
Stulbina mastai, kuriais miestas buvo griaunamas ir vėl iš naujo atstatomas, vadovaujantis, atrodytų, vien imperatoriaus ir jo Senos prefekto Haussmanno įgeidžiais.
Vis dėlto Napoleonas III-asis sekė savo dėdės Napoleono Bonaparto, kuris taip pat turėjo didelių Paryžiaus plėtros planų, pėdomis.
„Jei tik dangus man būtų suteikęs dar dvidešimt valdymo metų ir šiek tiek laisvo laiko, – rašė jis tremtyje Šv. Elenos saloje po Vaterlo mūšio, – jums bergždžiai tektų ieškoti senojo Paryžiaus, iš jo būtų likę tik pėdsakai.“
Šis Le Corbusier planas tuomet pasirodė per ekstremalus ir nebuvo įgyvendintas, tačiau prieš jį buvo kritikuojamas ir Haussmanas. Žinomas valstybės veikėjas Julesas Ferry (1832-93) rašė: „Mes raudame pilnomis ašarų akimis, gedėdami senojo Paryžiaus, Voltero Paryžiaus... 1830-ųjų ir 1848-ųjų Paryžiaus, žvelgdami į didžiulius, nepakenčiamus naujus pastatus, brangiai atsiėjusią netvarką, triumfuojančią vulgarybę, siaubingą materializmą, kurį turėsime perduoti savo palikuoniams.“
Arba, kaip sakė XX-o amžiaus istorikas Réné Héronas de Villefosse‘as, kalbėdamas daugiausiai apie Haussmanno transformuotą Sitė salą, „į senąjį Paryžiaus laivą pataikė Barono Haussmanno torpeda, kuri Hausmannui valdant jį nuskandino. Tai ko gero buvo didžiausias šio prefekto megalomaniako nusikaltimas, ir didžiausia jo klaida... Jo darbas padarė daugiau žalos nei šimtas bombardavimų. “
Kai 1944 m. sąjungininkų pajėgos žygiavo išvaduoti miesto, Adolfas Hitleris įsakė sulyginti Paryžių su žeme, tačiau Vokietijos karo gubernatorius, generolas majoras Dietrichas von Choltitzas atsisakė paklusti. Paryžius jam atrodė per gražus, tad jį sugriauti būtų buvę šventvagiška. Nei Napoleonas Bonaparte‘as, nei Napoleonas III-asis, nei baronas Haussmannas, nei Le Corbusier nebuvo tokie sentimentalūs kaip vokiečiai. Monumentalus, pompastiškas Hausmanno planas vis dėlto yra įspūdingas, vien jau todėl, kad jis per tokį trumpą laiką pasiekė tiek daug, pritaikęs tokius aukštus vienodus standartus. Haussmanas, baigęs viešojo administravimo studijas, buvo įtaigus, valdingas asmuo. Nors ir buvo talentingas muzikantas, jis nebuvo sentimentalus. Jis net nugriovė namą, kuriame pats gimė – stovėjusį adresu Faubourg-du-Roule 55 – nepaisydamas šiltų vaikystės prisiminimų.
Apie savo pirmąjį susitikimą su Haussmannu 1853 metais Napoleonas III-asis rašė: „Susipažinau su vienu iš išskirtiniausių mūsų epochos žmonių – dideliu, stipriu, energingu ir galingu, bet tuo pačiu protingu, apsukriu ir išradingu.“
Ambicingojo Prancūzijos imperatoriaus ir energingojo jo prefekto partnerystė buvo tikrai neeilinė. Vis dėlto Haussmannas galiausiai buvo atleistas už lėšų iššvaistymą, o po metų baigėsi ir Napoleono III-ojo valdymas, kai Prancūzija patyrė pralaimėjimą Prancūzijos–Prūsijos kare.
Paleistas iš naujai susivienijusios Vokietijos, jis išvyko į tremtį Čislherste, Kento grafystėje, kur 1973 metais mirė.
Nušalintasis Haussmannas buvo išrinktas bonapartistų deputatu Ajače, Korsikoje – Napoleono Bonaparto gimtinėje. Jis nepagailėjo laiko parašyti tris tomus memuarų, kuriuose labiausiai išliaupsino pats save. Nors šiais laikais niekas nebeskaito Haussmanno memuarų, tačiau jo atminimas gyvas Paryžiuje, kuriam jis suteikė naują formą – ir tokiuose jo pavyzdžiu sekusiuose miestuose, kaip Barselona – juolab siaurose, bet be galo mylimose Marė kvartalo gatvelėse.