Būtent tokios išskirtinės kelionės ypač vilioja pusę pasaulio išmaišiusius keliautojus – žurnalistę Ritą Šemelytę ir gydytoją Vytautą Brazauską. Pateikiame ištraukas iš minėtų keliautojų išleistos knygos „Ugnies ir ledo kelionės“.
Kelionė į Antarktidą, anot keliautojų, unikalumu primena skrydį į Mėnulį, o Naujoji Zelandija užburia neįtikėtinu gamtos grožiu ir įvairove: nuo trykštančių geizerių, spalvingų, atšiaurių ugnikalnių iki snieguotų kalnų viršūnių, akmeningų uolėtų pakrančių su laukine gyvūnija, vaizdingų įlankų, smėlėtų paplūdimių, fjordų ir akį rėžiančio mėlynumo ežerų.
Ką reiškia atsidurti ant dreifuojančios ledo lyties? Koks jausmas apima vaikštant priešistorinių paparčių miškuose ar kai po kojomis pradeda drebėti žemė? Kokias paslaptis slepia kalne įkurtas Vardzijos vienuolynas Gruzijoje? Kuo žavi „dievų žeme“ vadinamas Katmandu?
Pažintinė Antarktidos ekspedicija nebuvo skirta kalnams, nors tokie žygiai rengiami. Galima užlipti į viršūnes, tik reikia gero vedlio, kuris parodytų kelią per pavojingus ledo plyšius.
Manoma, kad Transantarktiniai kalnai – tai Pietų Amerikos Andų tęsinys: jie leidžiasi į vandenyno dugną ir vėl išnyra Antarktidos pusiasalyje.
Šie kalnai skiria Rytų Antarktidą nuo Vakarų, įsiterpia tarp Roso ir Vedelio jūrų. Jų ilgis 3500 kilometrų, tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje.
Kai kurios viršūnės ir sausi slėniai nepadengti ledu, aukščiausios viršūnės iškyla aukščiau nei 4500 metrų.
Transantarktinius kalnus pirmasis pamatė kapitonas Džeimsas Rosas (James Ross) 1841 metais. Šie kalnai apsunkino kelią Pietų ašigalio tyrinėtojams.
Banguota kalnų grandinė supa Portal Point, arba vadinamuosius vartus į Antarktidą, kur prasidėdavo ekspedicijos į kontinentą. Mums išsilaipinus pasitaikė ypač ramus oras, nė menkiausio vėjelio. Tamsiame vandens paviršiuje boluojantys ledkalniai atrodė kaip sustingęs paveikslas.
Grįždami į laivą valtimi tyliai plaukiojome tarp keistų ledo figūrų, nugludintų, suaižėjusių, akinamai baltų, su melsvais tarpsluoksniais nuo slegiančio milžiniško svorio. Ir dabar dar girdžiu, kaip teliūskuoja vanduo po ledo kalnais, atsimušdamas į nematomas tuščias ertmes.
Kai gigantiško ledo bokšto dalis virš vandens pasidaro didesnė nei nutirpusi apačioje, jis triukšmingai apsiverčia. Tačiau ankstyvą vasarą tokių metamorfozių Antarktidoje nedaug.
Triukšmauja tik pingvinai, klega jau paukščiukus išperėję kormoranai, įlankoje uodegomis pliaukši banginiai. Matėme patį mažiausią iš banginių – ruožuotį. Jis įtartinai nardė prie pat kitos valties. Ar tik jam kas neįmetė kokių skanėstų? Bandydamas jį prisivilioti, mūsų gidas ritmiškai beldė į valties dugną, panašiai kaip kuršiai kviesdavo žuvis skanduodami „stinta pūkis“. Bet garsas nesudomino ruožuočio, stebėjome jį iš tolo.
Neko uoste pakilome stačiu sniego šlaitu, kurio įstrižas horizontas rėmėsi į mėlyną dangaus skliautą. Nuo perėjos atsivėrė kalnas, apsigaubęs baltu debesiu: tarsi per jį ritosi galinga sniego lavina ir akimirką stabtelėjusi įstrigo laiko tėkmėje.
Nuo kalno Neko uostas kaip ant delno: virš įlankos kabo milžiniška ledyno siena. Atskilę ledkalniai triukšmingai krinta į vandenį, paviršiumi nusirita bangos. Kalnų tylą sutrikdo vandens šniokštimas, sučeža pakrantės akmenėliai.
Mūsų grupė sėdi nukorusi kojas nuo uolos krašto ir erzina ledyną: pradėjo ploti katučių. Vis garsiau ir garsiau, kad sukeltų vibraciją, nuo kurios nuskiltų naujas ledkalnis. Ledyno pakraščiai taip suaižėję, kad, atrodo, tereikia menkiausio stuktelėjimo, ir ledkalnis nugarmės žemyn. Bet plyšiai kaip groteskiškai perkreipta burna vaipėsi – žmogaus pastangos juokingai menkos, kad sukeltų pokyčius. Čia siautėja galingesnės jėgos – apačioje stovi uragano nuniokota, apleista trobelė, pastatyta argentiniečių.
Durys praviros, į vidų priversta sušalusio sniego. Čia gyvenusių žmonių nė ženklo, viskas palikta likimo valiai.
Viena gražiausių vietovių – Jougla Pointas prie britų mokslinės stoties. Gal todėl, kad aplinkiniai kalnai spindi saulėje? Šios vietos praeitis buvo grobuoniška – iš sniego kyšo kelių metrų skersmens banginio slankstelis. Tai šimtametis banginių medžiotojų palikimas. Dabar viskas pamiršta: aplink lizdus krauna antarktiniai pingvinai, ant uolų klega mėlynakiai kormoranai.
Įplaukėme į Lemero kanalą – 11 kilometrų ilgio ir siauriausioje vietoje mažiau nei 1,6 kilometro pločio. Pirmą kartą kanalą aptiko vokiečių ekspedicija, bet nerizikavo juo plaukti. Jį įveikė belgai 1898 metais ir pavadino belgų tyrinėtojo Čarlio Lemaro (Charles Lemaire) vardu.
Kanalas nepaprastai vaizdingas, jį supa aukštos kalnų sienos, giedrą dieną atsispindinčios vandenyje.
Tai paskutinis žvilgsnis į Antarktidos erdves, nes išlipę Apgaulingojoje saloje nusileidžiame ant žemės perkeltine ir tiesiogine šio žodžio prasmėmis.
Į pasagos formos salos vidurį įplaukiame pro siaurą tarpą tarp uolų. Prasidėjus banginių medžioklei, XX amžiaus pradžioje vulkaninėje saloje įsitvirtino Norvegijos ir Čilės kompanija. Vasaromis čia gyvendavo keli šimtai žmonių, dirbo apie 30 laivų. Įsikišo ir britų vyriausybė, kuri pareiškė, kad sala priklauso Folklandams. Buvo įkurtas paštas, atsirado kapinės, pastatyta radijo stotis ir nutiesti geležinkelio bėgiai.
Paskutinis išsilaipinimas Pusmėnulio saloje. Atsisveikindami mosuoja sparnais ir klega pingvinai.
Kelionė į Antarktidą netelpa į jokius ankstesnių keliavimo patyrimų ir įspūdžių rėmus. Dar prieš kelionę juokavome, kad tai prilygsta skrydžiui į Mėnulį, nes nežinojome, ko tikėtis, kaip įsivaizduoti tai, kas mūsų laukia. Tas jausmas nepasikeitė ir grįžus. Iki šiol vis dar gula klodais, sluoksniuojasi nauji potyriai kaip melsvų sluoksnių Antarktidos ledas. Kur buvome? Paradoksas: kitoje žemėje, nesvetingoje žmogui, atšiauraus klimato, bet, atrodo, tokia ir turėtų būti mūsų planeta – švari ir balta.