Jau tapo įprasta skųstis dėl savo darbo. Blogas vadovas, amžini viršvalandžiai, maža alga: visada yra kažkas, dėl ko verta pasiskųsti. Tačiau net blogiausias biuras yra tik gėlytės palyginti su sieros kalnakasių darbu ant Kawah Ijena – aktyvaus 2,6 km aukščio vulkano Rytinėje Javoje, Indonezijoje. Ši vieta greičiausiai turi nemažai panašumų su tuo, kaip Dantė įsivaizdavo pragarą.

Dirbdami šalia aktyvaus vulkano, kur temperatūra viršija 38 laipsnius pagal Celsijų, darbuotojai naudoja metalinius strypus, kad iškapotų sieros gabaliukus. Naudodami keramikinius vamzdelius jie iš pradžių išleidžia dujas, kurios išsiveržia kaip skysta raudona siera, vėliau prisikasa prie geltonų sieros gabalėlių, kuriuos ir siekia ištraukti.

Kad visa tai padarytų, darbininkai turi stovėti prie „gyvos“ sieros angos, iš kurios veržiasi kenksmingos, dusinančios dujos (jų garuose yra nuodingų medžiagų). Tada darbininkai prikrauna nuo 70 iki 100 kg sieros gabaliukų į savo krepšius ir tempia juos aukštyn 200 metrų iki kraterio žiedo, o tada dar tempia žemyn 3 km ir neša 1500 metrų iki svėrimo stoties, kur siera yra parduodama ir vėliau panaudojama gumos vulkanizavimui ir cukraus balinimui. Atlygis už šį darbą – apie 13 JAV dolerių per dieną (apie 12 EUR).

Viena iš problemų, su kuria susiduriama siekiant pagerinti šių darbininkų situaciją, yra ta, kad jie iš esmės yra laisvai samdomi, neturintys tiesioginio darbdavio, taigi vieninteliai jų darbo saugumo standartai yra tie, kurių vyrai laikosi patys – o jų, be abejo, labai nedaug.

Vyrai dažniausiai dirba be (brangiai kainuojančių) dujokaukių, nepaisant to fakto, kad ilgas kvėpavimas nuodingais garais gali sukelti rimtų kvėpavimo problemų, panašių į sunkios formos astmą. Jau neminint sunkiai pakeliamų kitų darbo sąlygų. Viena iš priežasčių, kodėl šie vyrai dirba kasykloje, nepaisant to, kad jų gyvenimo trukmė siekia vos apie 30 metų, yra ta, kad šis darbas apmokamas geriau nei, pavyzdžiui, ūkininko.

Netoli kraterio yra ežeras, kuris iš tolėliau atrodo kaip gera vieta atsigaivinti po sunkios kalnakasybos dienos, tačiau šis įspūdis yra klaidingas. Šis ežeras iš tikrųjų yra 32 laipsnių sieros rūgšties baseinas, kuriame neišgyvena niekas ir kuris tuojau pat nužudytų bet ką, kas išdrįstų į jį įšokti. Pranešama, kad nuo ežero skleidžiamų garų negyvi krenta paukščiai, jeigu praskrenda neaukštai virš jo. Tokiame žiauriame vulkaniniame Kawah Ijen pasaulyje nėra nė minutės atokvėpio.

Paradoksas yra tas, kad neįprastai aukšta sieros koncentracija, kuri maitina Kawah Ijen vulkano kalnakasybos industriją, taip pat dovanoja nuostabų vaizdą – mėlynai švytinčias liepsnas, besiveržiančias iš vulkano ir plaukiančias kaip lava per kalną.

Šis vaizdingas reginys, dažniausiai matomas naktį, atsiranda, kai vulkano sieros dujos pasiekia paviršių ir užsidega. Dėl degančios skystos sieros atsiranda mėlynai švytinti lava, tekanti žemyn kalnu.

Taigi, Kawah Ijen vulkanas atrodo kaip negailestingas, bet neįprastas ir nepaprastai gražus gamtos fenomenas.