– Kas jus, lietuvaitę, nuvedė į Prancūziją?
– Apie Prancūziją svajojau nuo paauglystės – patiko prancūziški filmai, vyno, sūrių, jūros gėrybių nuostabios gamtos ir literatūros šalis – ką jau kalbėti apie prancūzų kalbą, tiesiog žavėjausi ja. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių, pradėjau lankyti prancūzų kalbos kursus Prancūzų kultūros centre Vilniuje. Taigi gavau puikius šios nelengvos ir Lietuvoje kol kas nepopuliarios kalbos pagrindus. Tuo metu baigiau Vilniaus medicinos mokyklą, pradėjau dirbti, bet prancūzų kalbos neapleidau.
Ir štai pirmą kartą nuvykau į Paryžių. Mane tiesiog pakerėjo šis miestas. Vėliau buvo piligriminė kelionė į Taizė, jau galėjau susikalbėti prancūziškai, ir tuo labai džiaugiausi. Internetu bendravau su keletu prancūzų, tarp jų buvo ir dabartinis mano vyras. Taigi į Prancūziją mane atvedė ne kas kitas kaip meilė šiai šaliai, taip pat vienam jos piliečiui. Galiu tvirtai pasakyti, kad didžioji mano gyvenimo svajonė išsipildė su kaupu.
– Kokia jūsų darbo patirtis Lietuvoje? Kur dirbote, kokioje srityje?
– Baigusi medicinos mokykla, dirbau Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Darbas man buvo įdomus, nors ir nelengvas, ypač psichologiškai. Sunku buvo matyti tuos pačius pacientus, kuriems reikėjo dializių 2-3 kartus per savaitę. Inkstų transplantacijų nebuvo atliekama daug, nes inksto donoro parinkimas – labai sudėtingas dalykas, reikia atlikti daugybe tyrimų, įsitikinti, kad inksto atmetimo reakcijos nebus. Taigi, belaukiant transplantacijos, dializės seansai nualindavo organizmą, nusilpdavo pacientų imuninė sistema. Stebėti pacientų ilgą “nykimą” nebuvo lengva.
– Kokie buvo pirmieji darbo įspūdžiai?
– Abiejuose skyriuose teko dirbti su šauniais gydytojais, su kai kuriais jų iki šiol palaikau draugiškus santykius. Paskutiniais metais tekdavo budėti su gydytojais rezidentais, dauguma buvo tikrai labai malonūs, dažnai klausdavo ir patarimų, kas nebuvo įprasta. Man rodos, kad dabar jauni gydytojai, studentai, padirbėję užsienyje ir pamatę užsienio kolegų santykius, daug perima iš jų teigiamų dalykų, – ypač bendravimo srityje.
Šiek tiek kitokia situacija buvo bendraujant su slaugytojomis, vadinamosiomis slaugos administratorėmis. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažnai tenka matyti vyresnes slaugytojas, “demonstruojančias madas” skyriuje ir ne ką nusimanančias apie konkretų slaugos darbą. Be abejo, apie visas to pasakyti negalėčiau, yra tikrai labai nuostabių žmonių, ypač dėstančių jaunimui, stažuočių vadovių.
– Kokį per tą laiką susidarėte vaizdą apie slaugytojo vietą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje?
– Kur ir kuo dirbate dabar? Ar sunku surasti slaugytojo darbą Prancūzijoje?
– Šiuo metu pradėjau dirbti slaugytoja mažoje (60 lovų) privačioje funkcinės reabilitacijos klinikoje. Tai antras mano darbas šioje šalyje. Darbas naktimis. Iš tikrųjų čia sunku pasirinkti dirbti tai, ką nori, kur nori ir t. t. Pačios geriausios, įdomiausios vietos dažnai būna jau užimtos, Prancūzijoje beveik prie kiekvienos didelės universitetinės ligoninės yra šis institutas, vadinama slaugytojų mokykla.
Taigi kiekvienais metais, baigę studijas, slaugytojai ieško įsidarbinimo galimybių tiek valstybinėse, tiek privačiose klinikose. Bet, nepaisant to, darbo vietų beveik visada atsiranda, nes čia visur yra didelė darbuotojų kaita: žmonės labai mobilūs, nesėdi vienoje vietoje, jaunimas nori keliauti po visą šalį, todėl dažnai keičia gyvenimo ir darbo vietas.
Taigi darbą susirasti nėra labai sunku. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo žmogaus asmeninių savybių, bet svarbiausias dalykas, ieškant slaugytojo darbo – prancūzų kalba, ją reikia mokėti tobulai. Tai svarbiausia kliūtis, ir šiuo metu čia bemaž nėra slaugytojų užsieniečių, ir apskritai užsieniečiais jie nepasitiki. Pradžioje tai nervindavo, nes tokios šalies kaip Lietuva jie nežino. Buvo juokinga žiūrėti, kaip darbdavys įtartinai žiūri į tavo pasą, tikrina, ar tai tikrai originalas, klausia, ar moki leisti vaistus į paodį, durti į veną, nes jie neįsivaizduoja, ką slaugytojai veikia tose “Rytų šalyse”.
Pradžioje labai džiaugiausi, kai vienas senelių namų direktorius pasiūlė padirbėti slaugytojo padėjėja, kad “pramokčiau kalbą”, nes, nepaisant mano kalbos kursų Lietuvoje, čia jaučiausi visiška debiutantė. Padirbau mėnesį, ir man to užteko, nes darbas senelių namuose, kur labai trūksta personalo, sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Niekada nesu domėjusis geriatrija, todėl tas darbas man “varė depresiją”. Na, bet tai man jau užtikrino socialinį saugumą, gavau vadinamąjį “carte vitale”. Tai valstybinis sveikatos draudimas, jį gauni metams laiko, jeigu išdirbi 60 valandų. Taigi, svarbiausia, jau buvau apdrausta, o tai labai svarbu, nes medicinos paslaugų kainos kosminės, jeigu jas reikėtų mokėti iš savo kišenės.
Reikia pasakyti, kad kol neturi slaugytojo patirties Prancūzijoje, su tavim praktiškai net nekalbama. Tavo patirtis kažkur Lietuvoje jų visiškai nedomina. Beje, jau vėliau, pradėjusi dirbti funkcinės reabilitacijos centre mažame Alpių kalnų miestelyje, 20 km nuo Chamonix, supratau kodėl. Slaugytojų darbas, slaugos procedūros, priemonės, tvarsčiai – viskas labai skiriasi nuo to, ką mes turime Lietuvoje. Pradžioje jaučiausi kaip nukritusi iš Mėnulio, atvirai kalbant, buvo gėda sakyti, kad Lietuvoje dirbau slaugytoja, ir dar didžiausioje šalies ligoninėje!
