Svečią iš Indijos sužavėjo Lietuva: čia pajuto Himalajų dvasią

Keliaudami po įvairias šalis, vienas pamilstame iš pirmo žvilgsnio ir norime į jas sugrįžti, o kitos taip ir lieka nepalikusios ryškesnių prisiminimų.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė, šiais metais apdovanota turizmo kryžiumi už ypatingus nuopelnus skatinant turizmą, po Indijos Himalajus kopinėjo gal 9 kartus. Ji sako, kad pirmąkart apsilankiusi suprato, jog dalis širdies jos lieka čia, todėl kasmet traukia sugrįžti.

O štai Indijos Himalajų gidas Ramešas Ravatas (Ramesh Rawat) šiemet vidurvasario mėnesį praleido Lietuvoje. Ir, regis, jo širdies dalelė liko mūsų šalyje. Nuotykinių kelionių po Indiją vedlys nepaliovė Lietuva žavėtis nuo pat atvykimo pradžios iki kelionės pabaigos. Savo patirtais nuotykiais dalijosi su draugais veidaknygėje ir taip juos suintrigavo, kad Šveicarijoje gyvenantis tautietis viską metė ir atvyko pakeliauti kartu.

Negalėjo atsidžiaugti mūsų gamta

Kuo Ramešą sužavėjo Lietuva? Pirmiausia čia jis pajuto tą pačią Himalajų dvasią, kuri ten jaučiama 3–3,5 km aukštyje. Jei nori pamatyti beržą Himalajuose, turi kepurnėtis į 3 km aukštį. Kalnai atkartoja tuos geografinius regionus, kurie yra mūsų žemėje nuo pusiaujo iki ašigalio.

Abu keliautojai tvirtino, kad tik vaizdai ir klimatas skirtingi, o tie, kas neprarado ryšio su gamta, patiria panašių dvasinių pojūčių. Rūta su bendramintėmis lydėjo Ramešą kelionėje po saugomas Lietuvos teritorijas. Indijoje yra daug nacionalinių parkų ir pasaulio paveldo vietovių, tačiau jų apsauga yra labai minimali, palyginti su Lietuva, tad čia Ramešas kvėpė visais plaučiais naują patirtį ir ja pasidalys Indijoje.

Jis kaip vaikas nepaliovė džiūgauti ir krykštavo visą kelionę, vis klausdamas, ko lietuviai važiuoja į Indiją, kai aplink turi tiek daug nuostabios gamtos, tylos ir ramybės. Ramešas pamilo Lietuvą iš pirmo žvilgsnio dar ir todėl, kad rado daug bendrų kultūrinių ir dvasinių sąsajų su Indijos Himalajais.

Šventviečių bei jėgos vietų Lietuvoje apstu

Lietuvoje yra daug šventų vietų, vadinamų jėgos ar energinėmis vietomis. Į šventas vietas, esančias aukštai Himalajų kalnuose, mina indai ir keliautojai iš viso pasaulio. Lietuvoje tos vietos yra šalia mūsų, jų ypač daug Vištyčio regioniniame parke ir aplink jį, Seinuose, Lenkijoje. Einant pėsčiomis per dieną galima aplankyti kokias 5 šventvietes.

Rūta Baškytė turi svajonę parengti savaitės maršrutą pėsčiomis po Vištyčio regioninį parką ir dar kai kurias saugomas teritorijas. Žmonės galėtų keliauti vien gamtoje, nepasiekdami civilizacijos, nes žmogui reikia gamtos artumo, jos pajautos, kad galėtų išgirsti save, o paskui ir kitą. Dabar šventakiais mina tie, kam jų reikia, tie, kurie turi dvasinį ryšį su gamta ir ją jaučia.

Yra duomenų, kad prieš 7 tūkst. metų lietuviai lankė tas vietas. Jos įdomiai aprašytos A. Kurtinaičio knygoje „Garnio vaikai“. Yra išlikusių iki šiol nepajudintų šventviečių, kurias žymi akmenys. Tų vietų aptinkama visur: prie ežero, javų lauke ir po išsikerojusiu ąžuolu. Dauguma jų yra ant kalvų, nuo kurių atsiveria įstabūs vaizdai. Stipria energetika pasižymi ir upių santakos.

Energiniai pojūčiai šventose vietose Lietuvoje ir Himalajuose panašūs, tik skirtingai žmogų veikia gamtinės sąlygos ir pati gamta bei vaizdai. Pojūčiai priklauso nuo vietos stiprumo ir žmogaus energinio lauko. Jei vibracijos dera ir tavo „imtuvas“ pasiruošęs jas priimti, apima nepaprastas jausmas, džiaugsmo ir euforijos būsena. Kai kertasi, žmogus gali pravirkti, jausti diskomfortą. Kai kurie mato vizijas, girdi garsus. Tai priklauso ir nuo žmogaus pasiruošimo visa tai priimti. Energijų trejybė atsispindi įvairių tautų kultūroje, filosofijoje ir religijoje.

Ypatingi kalnai

Himalajai – dvasiniai kalnai. Jie nepaprastai gražūs. Pasak Rūtos, kiekvienąkart, kai juose apsilankai, prieš akis atsiveria dar nematyti neregėto grožio vaizdai, kurie keičiasi tarsi gyvame gamtos filme. Rūta yra aplankiusi daug kalnų įvairiuose žemynuose, tačiau Himalajų kalnai jai yra ypatingi. Dar ir todėl, kad juose yra daug energiškai stiprių vietų, kurias lanko pirmiausia patys indai. Kiekvienas hinduistas per gyvenimą turi nukeliauti į penkias šventas vietas, kurios visos yra kalnuose. Tai: Kedarnatas, Badrinatas, Gangotris, Jamunotris ir Kailašas.

Kitose penkiose šventose vietose pagal indų mitus yra garbinamos skirtingos Dievo Šyvos kūno dalys. Natūralu, kad atitinkamai jas ir veikia. Yra vietovių, kur gali įžiūrėti įvairius veidus akmenyse, uolose ir net debesyse. Jie žvelgia tiesiai į tave ir, regis, tave stebi. Jautresni, dvasingesni žmonės, turintys didesnę ar mažesnę intuiciją, mato jiems skirtus, esančius gamtoje ženklus. Tie potyriai padeda atsigręžti į save ir gauti ženklus, kur ir kaip eiti toliau savo gyvenimo kely.

Kelionėse apsivalo

„Himalajuose yra vieta, kur bet kada norėčiau būti ir ten jaučiuosi kaip Dievo ausy. Ten galėčiau būti ir nieko daugiau man nereikia, – sakė Rūta Baškytė, turinti svajonę kasmet aplankyti savo šventovę, iki kurios veda labai sunkus kelias. 11 km aukštėjančia kryptimi keliautoja su bendraminčiais įveikia per dieną, nors ir labai sunku. Kalpešvaras – energiškai labai stipri vieta, padedanti apsivalyti.

Kiekvienas savaip ją išjautė: vieniems spaudė pakaušį, kitiems krūtinę. Rūta sako, kad kelionės ne tik dvasiškai ir fiziškai sustiprina, bet ir padeda geriau pažinti save, nušlifuoti savo kampus. Ypač keliaujant grupėje išsiveržia užslėptos emocijos. Ji prisimena, kaip paskutinį vakarą kalnuose nedaug trūko, kad visi susipyktų, nes tą pačią situaciją visi matė, jautė skirtingai.

Šventas vietas Himalajuose dažnai žymi akmenys ir simboliai. Akmenų yra daug, vieni išstumdyti, kiti vienoje vietoje, yra šventyklų tiesiog po atviru dangumi. Visai taip, kaip kažkada buvo Lietuvoje.
Viena stipriausių hinduistų energinė vieta yra Kedarnatas. Didžiulė šventykla stovi ne vieną tūkstantį metų, o kita yra po atviru dangumi, ją žymi akmenys ir simboliai. Yra šventyklų uolose. Jos visos yra labai arti gamtos, tarsi jos dalis.

Pavojingas nuotykis

Prieš dvejus metus Kedarnate buvo didžiulė gamtos katastrofa. Per vieną mėnesį iškrito kelių mėnesių kritulių kiekis ir sugriovė visą vietovę, liko stichijos nepaliestos tik čia esančios šventyklos: viena mūrinė, kita po atviru dangumi. Liūtis nešė su savimi viską, nuplovė taką, žuvo labai daug žmonių. Vietiniai šį reiškinį aiškina primityviai, jie sako, kad Šyvai nepatiko, ką žmonės daro, nes kelias į šventyklą apipintas komercija, kad jie tolsta nuo dvasingumo, todėl ir sugriovė viską.

Kedarnatas yra ta vieta, kur būtinai turi kažką išmokti. Tas pamokas Rūta prisimena iš pernai metų kelionės. 2008 m. iki Kedarnato ėjo 18 km. O nuplovus buvusį taką, skraido malūnsparniai, viskas sustyguota, nuskrendi ir grįžti tą pačią dieną. Šią šventyklą ypač lanko indai, o kitas mažiau, nes labai sunku jas pasiekti. „Pernai mes buvome penkiese – pasakojo ji. – Patikrino sveikatą, ar galime skristi, ir įsodino mus keturias ir vieną indą, o vienas mūsiškis pasiliko, nes netilpo. Nuskridus mums davė pusvalandį. Į šventyklą kelias aiškus. Išeinam iš jos, lyja, sninga, apniukę, nesimato jokių kalnų, aplink vien akmenys. Malūnsparniai neskraido...

Lieka dvi galimybės: nakvoti čia, o buvome tik su kuprinėlėmis, arba ridentis 30 km pėsčiomis nuo 3,5 km aukščio. Vieną bendrakeleivę vargino aukščio liga, tad nusprendėm leistis. Beeinant sutemo, pasibaigė takas, nieko nesimatė, o eiti reikėjo labai stačiu šlaitu. Vienu metu jau manėme, kad pasiklydome. Taigi, tai buvo tikras kalnų krikštas. Po jo kitai bendrakeleivei buvo labai blogai (nesiliovė viduriuoti, vėmė), tad prireikė gydytojo pagalbos. Jis paklausė pulsą, pažiūrėjo liežuvį, akis ir jam viskas buvo aišku. Davė dviem dienom tablečių ir pasakė, kad po valandos bus geriau. Taip ir buvo. O mums visoms kojas dar ilgai sopėjo...“

Netikėti Lietuvos atradimai

Ekstremalių kelionių vadas Ramešas Ravatas kiekviename žingsnyje Lietuvą lygino su Indija, vis rasdamas panašumų. Sąsajų su Himalajų kultūra įžvelgė ir tautiniuose rūbuose. Su indų kultūra mus sieja ir sutartinių giedojimas. Jų vibracijos labai stipriai veikia žmogų. Seniausias indų dainavimo stilius labai artimas lietuviškam, tą patvirtino ir Lietuvos krivė Inija Trinkūnienė, kuri šiemet jau ne pirmą kartą dalyvavo pasaulinėje seniausių religijų konferencijoje Indijoje.

Ji leido dalyvauti svečiui lietuvių vestuvėse pagal senąjį tikėjimą. Ramešas pastebėjo, jog lietuvių jaunųjų palyda lenkiasi po juostomis lygiai taip pat kaip ir indų, tik ten naudojama viena juosta. Keliaujant per Lietuvą, kur tik būdavo galimybės, Indijos Himalajų svečias visada nakvodavo po atviru dangumi. Tūkstančių žvaigždžių viešbutis jam pats mieliausias.

Kelionės jam turi turėti tikslą. Juk gali pralėkti gamtos objektus, prie jų nusifotografuoti ir pasakyti, kad aš čia buvau, tačiau kelionė tampa kitokia, kai pabendrauji su vietos žmonėmis, esant galimybei pasidarbuoji kartu su jais, išbandai jų amatus, tuomet įgyji visai kitokios patirties. Tad keliaujant per Lietuvą teko daug su kuo pabendrauti ir pasidarbuoti. UNESCO saugomą Kuršių neriją svečias atrado važinėdamas dviračiu ir besidarbuodamas kartu su nacionalinio parko savanoriais gamtoje.

Lankantis Metelių regioniniame parke didžiulė dovana buvo paimti į delną vėžliuką ir palydėti jį į tikruosius namus, į ežerą. Kaip tik parko darbuotojai tą dieną paleido į gyvenimą Kauno zoologijos sode išperintus ir paaugintus vėžliukus. Keliauninkai pastebėjo, kad kelionė tampa dar įdomesnė, kai neįspraudi savęs į programos rėmus, o pasileidi tarsi pavėjui, kur diena veda. Jie iš Metelių užsukę į Veisiejus pateko į jaunųjų gitaristų koncertą, kuris tapo labai malonia staigmena.

O keliaudami į Aukštaitijos nacionalinį parką netikėtai atrado krišnaitų bendruomenę, įsikūrusią Kiškių kaime Linkmenų apylinkėje, kur 8 šeimos veda tradicinį natūrinį ūkį. Jie svečius pavėžino jaučiais traukiama karieta ir pakvietė paragauti tradicinių indiškų valgių. Štai tau Lietuvos viduryje miniatiūrinė Indija!

Neapsakomai šiltas įspūdis iš kelionės po etnografinius kaimus. Šilainė Veisiejų regioniniame parke ir Zervynos Dzūkijos nacionaliniame parke pasitaikė pakely. Liktų tuščia širdy, jei juose neklegėtų nuoširdūs, mieli žmonės. Jau suplanuota gražuolė Ūla keliautojams pasidavė be kaprizų, o kiekvieną kliūtį lydėjo smagus juokas. Va, ką reiškia patirtis!

Netikėtas keliautojų pasirodymas Liškiavos vienuolyno bažnyčioje vykusioje pažįstamų dukros vestuvių ceremonijoje buvo didžiausia staigmena visiems. „Ar Jūs čia specialiai atvykote?“ Beliko tik nusišypsoti, juk su sportiniais drabužiais, tiesiai iš baidarių, tačiau svečiui – dar vienas skaitmeninio filmo takelis iš Lietuvos. Valstybės diena pakvietė į Kernavę, kuri tradiciškai vartus atvėrė į viduramžių gyvastį, o vakare modernioji Lietuva vyniojosi instaliacija ant Valdovų rūmų sienos. Jaudinantys įspūdžiai gulė vaizdais į skaitmenines laikmenas.

„Kokia ta Lietuva?“ – klausiau keliautojo besibaigiant kelionei. „Moderni Europos valstybė, tačiau, kaip ir Indija, turinti gilų dvasinį lobyną, didžiulę gyvastį, kuri pamažu keliasi iš užmaršties klodų. Man čia labai gera ir būtinai sugrįšiu“, – skleidė savo plačią šypseną svečias iš Himalajų. O Rūtai ir bendramintėms, lydėjusioms svečią, ši kelionė buvo pati smagiausia ir linksmiausia vasaros pramoga.

Žiemos „Kelionės ir pramogos“ numeryje skaitykite:

Atbėga elnias devyniaragis ir atneša Naujus metus. Pokalbis su Jonu Vaiškūnu

Siekti ir pasiekti. Pokalbis su geriausiu metų alpinistu Saulium Damulevičium

Kur geriausia šiais metais slidinėti. Profesionalų patarimai

Iranas: kilstelėjus širmą. Vytautas Juršėnas pasakoja apie kelionę po Iraną

Naujos atostogų kryptys. Šalom, Eilate

La Palmos žvaigždės

Tavyra – Algarvės šviesulys

Geriausia metų bičių karalienė Ramunė Cibienė: apie bičių intelektą ir tobulą gyvenimą.

Unikalios vietos. Apie nepaprastus Mergiškių akmenis pasakoja Rita Balsevičiūtė

Ekstremalu. Su palapine po Tailandą

Kalnai. Aukščiausios Danijos duobės. Vytautas Bukauskas

Gruzija – pasakiškas kampelis, artimas Lietuvai

Šamanai iš Sibiro lanko Lietuvą