Nors buvo dar tik lapkričio vidurys, mus atskridusius į Manilą pasitiko gausios Kalėdinės dekoracijos. Oro uostas gražiai papuoštas, atrodytų, kad už lango dar ir snigti turėtų. Aišku, sniego ten nebuvo, tik maloni +25 laipsnių naktinė šiluma.
Palawan sala garsėja savo nuostabiu kraštovaizdžiu: nepakartojamai žaliais kalnais, įspūdingais paplūdimiais ir įlankomis. O pati gražiausia salos dalis yra aplink El Nido miestelį šiaurinėje salos dalyje. Čia patekti galima dviem būdais: skristi mažu lėktuvėliu iš Manilos už maždaug 130 JAV dolerių, bet tik su 10kg bagažo (įskaitant rankinį) arba skristi normaliu lėktuvu į Puerto Princesą už 40 JAV dolerių ir tada maždaug 5-6 valandas važiuoti mikroautobusu per pusę salos, kaip mes ir padarėme.
El Nido miestelis pasitinka įspūdingu vaizdu, nes yra įsikūręs didžiulės uolos papėdėje, kurios metamas šešėlis po pietų apgaubia visą gyvenvietę. Vienintelė mūsų mintis dabar buvo kuo greičiau rasti viešbutį ir griūti šiek tiek pailsėti po beveik 24val. kelionės iš Indonezijos. Šiek tiek nusnūdę ir atsigavę, išsiruošėme apžiūrėti miestuko, kuris iš tiesų atrodė gan panašus į savo giminaičius Indonezijoje, tik kad vietoje šventyklų, čia stovėjo graži bažnyčia ir iš visų pusių supo jau minėtos uolos. O visa kita – chaotiškas eismas, daugybė pardavėjų ir turistų – jau buvo matyta ir pažįstama.
Pačiame miestelyje be viešbučių, restoranų ir uolos daugiau nelabai kas yra, o visas šio regiono grožis atsiskleidžia dienai ar kelioms išplaukus į aplinkines salas, arba tiesiog išsinuomavus motorolerį ir bevažinėjant po apylinkes. Mes pradėjome nuo taip vadinamo Tour C (Turas C) po aplinkines salas.
Populiariausi turai yra A ir C (kodėl niekas nežino), o mes pasirinkome C, nes kainavo brangiausiai, tai tikriausiai turėjo būti geriausias. Iš tikrųjų, jis brangiausias dėl to, kad nuplaukiamas didžiausias atstumas. Pradėjome nuo vadinamosios Helicopter Island (Sraigtasparnio salos), kurios forma iš tiesų primena šią transporto priemonę. Prie salos paplūdimio iškart galima nardyti su vamzdeliu, taigi čia praleidome pirmąją valandą ir tada patraukėme link kitos salos, kurioje galima rasti slaptąjį paplūdimį (Secret Beach). Slaptas jis dėl to, kad žiūrint iš vandenyno pusės jo nesimato įsitaisiusio tarp uolų. Viduje baltas smėliukas, negilus vanduo ir daug puikių progų nuotraukoms. Beje, šią vietą yra ypač pamėgusios Nemo žuvytės (Clown fish).
Dar vienas įdomus aplankytas objektas – Matinloc šventovė (angl. shrine), kurią prieš 20 metų pastatė, anot gido, labai religingi žmonės. Šiuo metu tiek pagrindinis pastatas (mažas viešbutis), tiek dar keli religiniai pastatai yra negyvenami ir apleisti.
Apibendrinant, dienos ekskursija buvo puiki – saulėta diena, keli gražūs paplūdimiai ir įlankos, apleista šventovė, šviežia žuvis pietums ir gera kompanija. Jei būsite El Nido, bent dieną būtinai paskirkite vienai iš A, B ar C ekskursijų.
Kuo dar garsėja ši Palawan salos dalis, tai puikiomis sąlygomis nardymui. O kas dar maloniai nustebino, tai ir itin palankiomis kainomis – 3 nėrimai įskaitant pietus už 3000 pesų (~60 eurų). Pirmi du panėrimai buvo skirti rifų ir jų faunos apžiūrai, kurios čia ypač gausu – žuvys, vėžliai, omarai, unguriai ir t.t. Vienas iš įdomesnių pamatytų gyvūnų – Cuttlefish moliuskas (liet. sepija), kuris savo forma iš dalies primena žuvį, nuo ko, matyt, ir kilo jo pavadinimas. Paskutinis nėrimas buvo skirtas povandeninio tunelio apžiūrėjimui.
Maždaug 30 metrų tunelis yra 12 metrų gylyje, o jo viduryje netgi įmanoma iškilti į taip vadinamą „oro kišenę“ uoloje. Be to, tunelyje galima sutikti keletą gyvūnų, kurie gyvena tik tokiomis sąlygomis, pvz. tamsoje gyvenantys elektriniai moliuskai (Electric Clam), kurie naudoja elektros iškrovą, kad priviliotų sau maisto. Dar sutikome nemažai Jūrų adatų (Pipefish), kurios yra jūros arkliukų giminaičiai. Lyginant nardymo sąlygas Filipinuose ir Indonezijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pvz. Gili salose matomumas buvo tikrai geresnis, iš kitos pusės čia Filipinuose galima išbandyti tokius dalykus kaip nėrimas į povandeninį urvą. Trumpai tariant, gerai tiek ten, tiek ten ir abi vietos vertos apsilankymo.
Paplūdimys jau ne toks tuščias kaip būdavo prieš kelis metus, bet tikrai ir neapkrautas – grubiai paskaičiavus dar matėsi kelios dešimtys kitų turistų. Įkyrių prekeivių čia irgi nė kvapo, galima tiesiog mėgautis baltu smėliu ir maudynėmis šiltame vandenyje. O jei neramu palikti vieną motorolerį, vietiniai vaikai jį jums mielai pasaugos už maždaug 20-50 pesų (iki 1$). Pasaugos – reiškia, kad visą laiką, kurį jūs būsite paplūdimyje jie tiesiog sėdės šalia motorolerio. Abejoju, kad kas nors tam motoroleriui galėtų atsitikti, jei jo nieks ir nesaugotų, bet mes nieko prieš leisti vietiniams vaikams užsidirbti.
Taip nejučia prabėgo 6 dienos El Nido ir jau buvo laikas keliauti į kitą salą – Panglao, esančią visai šalia žymiosios Bohol salos. Vėl 5val. važiavome autobusiuku iki Puerto Princesa oro uosto ir tuomet skridome į Cebu miestą, iš kurio kitą dieną laukė keltas į Bohol. Į Cebu atvykome vakare, bet spėjome dar trumpai pasivaikščioti po miestą, kuris kažkodėl labai primeni Gvajakilį Ekvadore, galbūt dėl ispanų įtakos abejoms šalims. Buvome girdėję įvairių atsiliepimų apie tai, kad toje Cebu dalyje netoli uosto, kur mes buvome apsistoję, nėra labai saugu vakare, bet iš tikrųjų nieko pavojingo nepastebėjome.
O šiose kalvose ir aplink gyvena dar neseniai buvę mažiausi pasaulyje primatai – Tarsieriai (Tarsiers). Visai neseniai buvo atrasta jų mažesnių giminaičių rūšis Madagaskare. Nors maži ir mieli, jie gan aršiai kovoja tarpusavyje dėl teritorijos, taigi juos gan sunku pamatyti, nes kelių kvadratinių metrų plote tarsierius bus tik vienas. Dienas jie praleidžia miegodami krūmuose, o naktį medžioja įvairius vabzdžius. Nors ir saugomi, šie gyvūnėliai sparčiai nyksta, taigi juos įmanoma pamatyti tik rezervatuose, kurių saloje įsikūrę keletas.
Taip nejučia prabėgo dvi savaitės Filipinuose ir jau laukė skrydis į Singapūrą, paskutinę mūsų stotelę pirmajame kelionės etape, iki grįžtant šventėms į Lietuvą. Ispūdžiai iš Singapūro jau netrukus!
Šaltinis: www.oursmalladventure.com