Atrandant Japoniją: gyvenimas kapsulėse, uždraustas kalnas ir atrastas grožis

Trys savaitės klajonių pėsčiomis po Tokiją ir atrastas jo grožis. Gyvenimas viešbučiuose-kapsulėse. Kopimas su sportbačiais į aukščiausią Japonijos kalną, kuris garsėja dar ir tuo, kad prie jo esantis Aokihagaros miškas yra laikomas populiariausia savižudybių vieta Japonijoje (ir antra pagal populiarumą pasaulyje, po San Francisko Auksinių vartų tilto).

Visa tai verslininkas Jokūbas Laukaitis patyrė viešėdamas Japonijoje.

Nuolat keliaujantis lietuvis tolimojoje Japonijoje atsidūrė netikėtai.

„Iš pradžių norėjau praleisti kelis mėnesius keliaudamas po Indoneziją ir tada vykti į Indiją. Tačiau pamačiau, kad mano pase nebeliko nė vieno tuščio lapo vizoms, negalėjau tęsti kelionės po Indoneziją ir vykti į Indiją.

Turėjau du pasirinkimus: arba grįžti į Lietuvą vien dėl naujo paso arba vykti į Tokiją ir praleisti beveik du mėnesius keliaudamas po Japoniją, kol buvo gaminamas mano naujas pasas. Pasirinkau antrąjį variantą“, – pasakoja J. Laukaitis.

– Ką pamatėte Tokijuje? Koks Jums pasirodė šis miestas?

– Tokijuje iš viso praleidau apie 3 savaites ir per tas tris vaikščiojimo savaites pamačiau tiek, kiek, matyt, nemaža dalis vietinių nėra matę. Kiekvieną dieną tiek į priekį, tiek atgal (namo) eidavau vis skirtingais maršrutais. Iš pat ryto susigalvodavau, kur eisiu ir eidamas nuolat nuklysdavau tai į kokią įspūdingą šventyklą, tai į turgavietę, tai į parką ar į kitas vietas.

Tokijas yra vienas didžiausių miestų pasaulyje, tačiau nustebino tai, kad jis yra labai ramus, tylus, gražus ir švarus. Įėjęs į vieną iš daugybės parkų jautiesi lyg būtum kokiam mažam miestelyje vidury kalnų – medžių ir augalų įvairovė, oras gaivus, viskas gražiai sutvarkyta.

– Kur apsistojote Tokijuje? Filmuke matosi, kaip išlendate iš labai keistos lovos.

– Buvau apsistojęs Japonijoje labai populiariuose „capsule hotels“ – kapsuliniuose viešbučiuose. Jie dažniausiai skirti verslo žmonėms, kurie turi reikalų viename mieste ir baigia per vėlai, kad spėtų grįžti namo į savo miestą.

Juose gausite viską, ko gali prireikti tai nakčiai: rankšluosčius, dantų šepetėlius, žirkles, skutimosi peiliukus ir t.t. Juose taip pat bus taip vadinamos „sento“ – karštos vonios.

Visi žmonės privalo vaikščioti su duotais chalatais ir didelė dauguma tokio tipo viešbučių yra skirti tik vyrams.

Jų kaina japoniškais standartais nedidelė, tačiau kainos dažniausiai prasideda nuo 30 eurų nakčiai.

– Kokių nuotykių patyrėte betyrinėdamas Tokiją?

– Kelis kartus buvau baisiai pasiklydęs, neturėjau nei žemėlapio, nei interneto telefone. Per dieną praleisdavau po 9-12 valandų tiesiog eidamas kur akys veda karts nuo karto sustodamas užkąsti.

Dabar Tokijas yra šimtu procentų mano vienas mėgstamiausių miestų pasaulyje, kuriame dabar jau jaučiuosi kaip namie.

– Kur keliavote toliau?

– Po 2 savaičių, praleistų Tokijuje nusprendžiau keliauti į pietus. Pirmas sustojimas buvo prie aukščiausio Japonijoje Fudži kalno, kuris yra 3776 m aukščio. Tai yra ugnikalnis ir jis laikomas Japonijos simboliu.

Iš pradžių labai norėjau kopti į kalną, bet tik atvykęs sužinojau, kad dabar – ne sezonas ir kelias uždarytas. Viešbutyje susipažinau su žmogumi iš Pietų Afrikos, kuris pasakė, kad nors teoriškai eiti negalima, bet galima perlipti per virvutę ir kopti į kalną, jo nesaugo apsauginiai. Didžiausia problema buvo ta, kad aš visiškai neturėjau jokių šiltų rūbų (nes į Japoniją net neturėjau važiuoti), neturėjau net striukės, kepurės ar pirštinių.

Mano naujas pažįstamas paskolino man savo ploną pavasarinę striukę, savo šaliką nusprendžiau naudoti kaip kepurę ir kopti į kalną.

Iš pradžių viskas sekėsi neblogai, kopimas nebuvo sudėtingas (ypač lyginant su Agung Kalnu Indonezijoje) ir galvojau, kad tikrai su nauju pažįstamu užkopsime į patį viršų. Po 8-os stotelės prasidėjo sniegas bei ledas, stiprokas vėjas. Pasiekus 9-ąją stotelę, likus maždaug valandai kopimo iki viršūnės, pasidarė labai šalta ir sudėtinga kopti toliau, nes batai slydo.

Mano partneris lipti nebenorėjo, tad sutarėm, kad jis manęs lauks vieną valandą ir jeigu aš negrįšiu, leisis vienas. Tad pradėjau kopti vienas ir kiekvienas žingsnis buvo vis sudėtingesnis, nors viršūnė atrodė visiškai ranka pasiekiama.

Būdamas maždaug 3,6 km aukštyje ir likus mažiau kaip pusvalandžiui iki viršūnės sutikau patyrusį japonų alpinistą, kuris negalėjo atsistebėti mane pamatęs. Turėjome trumpą pokalbį pusiau angliškai, pusiau kūno kalba:

– Tu kopi su šiais batais?

– Taip.

– Tu kopi be pirštinių?

– Taip.

– Tu kopi vienas?

– Taip.

Tada jis pažiūrėjo į mane tokiu „tu turbūt išprotėjai“ žvilgsniu ir paaiškino, kad net jeigu man ir pavyktų užkopti ant kalno, mane arba nupūstų vėjas viršūnėje, arba nuslysčiau nuo kalno šlaito leisdamasis žemyn. Visi kiti alpinistai turėjo specialius batus su spygliais, ledo kirtiklius (kad sugebėtų sustoti, jeigu pradėtų slysti nuo kalno), kai kurie net buvo tarpusavyje susirišę virvėmis.

Tad, nors buvau labai nusivylęs, kad neužkopiau į viršų, supratau, kad būtų neprotinga ir rizikinga kopti toliau, nusprendžiau apsisukti.

– Ar lankėtės tame savižudybėmis garsėjančiame miške prie Fudži kalno?

– Ne, bet žiūrėjau apie jį dokumentiką. Tai – labai idomi ir paslaptinga vieta. Aokihagaros miške stovi ženklai, raginantys apsigalvoti, nesižudyti.

Japonijoje įvyksta daug savižudybių, nes visuomenė sunkiai atleidžia klaidas, tad žmonės, kurie neįgyvendina savo šeimos ar visuomenės lūkesčių, jaučiasi nebepritampantys.