„Esu gimęs ir augęs Kaune, bet jau daug metų nebesu kaunietis. Sako, kad jeigu išvažiavai iš miesto ir jame nebegyveni – tai negali sakyti, kad esi to miesto gyventojas. Bet visada grįžtu į šį miestą. Dabar gyvenu netoli Kauno, ten laukiu kelionių“, – šypsosi D.Macijauskas, kuris, kai pasirodys šis straipsnis, jau bus saulėtame Tailande.
– Ar jus nuo vaikystės traukė kelionės? Kada įvyko lūžis, kai nusprendėte, kad viskas – nuo šiol pradedu keliauti?
– Mano mama labai norėjo keliauti. Labai daug metų svajojo apie Paryžių, kol pagaliau ten nukeliavo. Tėtis labai mėgdavo leisti laiką prie ežerų. Kai augi ir matai žmogų, kuris kažko labai trokšta, – ir pats pradedi to norėti. Tačiau negalėjome sau leisti keliauti. Pirmą kartą į užsienį išvažiavau dvyliktoje klasėje. Tą kartą viskas sekėsi gerai. Studijuodamas išvažiavau į Ameriką, Didžiąją Britaniją – labai patiko. Lyg ir užsikrėčiau, bet daugiau nebuvo galimybių.
Ilgą laiką niekur nekeliavau, planuose buvo darbas, butas, žmona, vaikai – tačiau pamačiau, kad pradedu persidribti, kad tas planas manęs netenkina. Nusipirkau butą – po kelių mėnesių pastebėjau, kad jis man atneša daugiau nuostolių nei naudos. Kai visiškai persidirbau, ir visi „saugikliai iššaudė“, teko priimti drastišką sprendimą – keliauti.
– Kaip įveikiate baimes: dėl maisto, nakvynės, vietos kalbos nemokėjimo, brangumo?
– Manau, kad Lietuvoje yra labai brangu. Kartais man net baisu čia būti – čia per savaitę išleidžiu tiek, kiek pusantro mėnesio gyvendamas kitur neišleisčiau. Esu išmokęs gyventi ir keliauti taupiai, todėl man užsienyje viskas atrodo pigiau. Suvokiu, kad nenoriu išlaidauti, pirkti niekučių. Šios baimės nebeturiu. Nors pradžia buvo sunki, turėjau daug klausimų: kaip, iš kur gausiu pinigų. Tačiau kai pamačiau, kokie geri, draugiški ir dosnūs gali būti žmonės, sutikti kelionėse, labai nustebau.
– Kokie daiktai privalo būti keliautojo kuprinėje?
– Turiu vieną gerą draugą – tikrą keliautoją (save laikau daugiau bepročiu). Jis mėnesiui išvažiuodamas vežasi su savimi mažą kuprinę. Į šiltus kraštus ima 3 poras apatinių, 3 poras kojinių, dvejus marškinėlius, vienerius šortus ant savęs, kitus įsideda į kuprinę. Ir viskas. Neima net higienos priemonių. Svarbiausia turėti apatinius ir kojines. Dar svarbi kortelė: jei ko reikės, nusipirksi. Vietoje pirkti yra pigiau, negu vežtis kalną daiktų. Kartais mano bagažas sveria 70–80 kg, nes tempiu kaitų (red. past. – jėgos aitvarų) įrangą, fotografijos techniką.
– Kaip labiausiai mėgstate keliauti? Vienas, dviese ar su didele kompanija?
– Esu keliavęs su draugų kompanija, bet keliavau tik tada, kai labai bijojau dėl finansų. Pirmą kartą keliauti su kompanija labai nepatiko, antrą kartą patiko, nes buvo labai geri draugai, palaikėme vienas kitą. Tačiau pastebėjau, kad kuo daugiau žmonių keliauja, tuo daugiau pinigų išleidžiama. Kai keliauji vienas, yra ramiau ir pigiau, nes atsakai tik pats už save ir savo finansus. Dabar dažnai keliauju su savo drauge, bet kartais norisi pasakyti: „Pabūk čia, o aš dviem mėnesiams išvažiuoju.“ (juokiasi).
– Kokių veiklų dažniausiai tenka imtis siekiant užsidirbti pinigų kelionėse?
– Dažnai kuriu vaizdo klipus, filmukus svečių namams, jėgos aitvarų mokykloms ir labdaros organizacijoms. Kartais fotografuoju žmones.
– Esate dirbęs su žinomais vardais „Adidas“, „Max Factor“, „Vogue“, „Head&Shoulders“. Kaip darbdaviai žiūri į nuolat keliaujantį darbuotoją? Kaip pavyksta dirbti keliaujant?
– Tie klientai dažniausiai atsiranda netyčia. Mano indėlis minimalus – nuotraukų retušavimas, redagavimas. Dažniau dirbu su fotografais, su jais lengviau bendradarbiauti, kol tuo pat metu dar ir keliauju. Jie žino, ką veikiu, ir jiems esu pigi darbo jėga (juokiasi).
– Papasakokite atmintyje įstrigusią juokingą istoriją ar nuotykį.
– Buvo įdomi persilaužimo situacija, kai pats supratau, kad viskas gyvenime gali ateiti lengviau, nei aš galvojau. Kartą į Portugaliją išvažiavau be pinigų. Keturis mėnesius jau keliavau po Europą, nebeturėjau nei pinigų, nei darbo. Bet žmonės mane pasisiūlė priimti Portugalijoje. Man atvykus, sako: „Mes tau nebeturime vietos, pasikeitė situacija. Tačiau tarp dviejų kambarių yra koridorius, čiužiniui tikrai užteks vietos.“
Mėnesį gyvenau ant to čiužinio, apsikabinęs šunį. Tada supratau, kad čia jau yra dugnas (juokiasi). Viskas lyg ir gerai, bet – dugnas, todėl reikia kilti aukštyn. Nieko kelionėse neplanuoju, jose viskas nutinka netikėtai. Dabar planuoju važiuoti į Tailandą. Vasario mėnesį turiu būti vienoje saloje, tačiau visada esu atviras nuotykiams.
– Kaip nenutolstate nuo fotografijos?
– Kaip gimė projektas „Off To Somewhere“?
– Pailsėjau nuo fotografijos Azijoje, grįžau vėl ją pamilau. Sena meilė nerūdija, ji gali prigesti, bet prie jos dar stipriau sugrįžti. Supratau, kad vėl noriu fotografuoti, man tai sekėsi. Tačiau pajutau technikos trūkumą. Sukontaktavau su „Sony“ – jie man suteikė įrangos. Norėdamas jiems atsimokėti, išvažiavau fotografuoti į Meksiką.
Nuotraukas kėliau į „Facebook“. Kitais metais norėjau kažko rimto ir aiškaus – pradėjau draugauti su dabartine savo mergina, todėl sugalvojau keliauti ne vienas. Abu sugalvojome, kad galime dalytis nuotraukomis ir įspūdžiais bei juos aprašinėti. Gal kažkam bus naudinga, gal ką įkvėps ar taps pavyzdžiu. Pavadinimas reiškia – „Į kažkur“. Taip mes ir keliaujame: išvažiuojame į vieną šalį, vieną žemyną – o kas bus vėliau – nežinia...
Žmonės domisi šiuo projektu, bet dėmesio galėtų būti daugiau. Žinau, kad savo pasakojimais daug kam pakeičiau gyvenimą, daug mano draugų pradėjo keliauti. Mano dvi buvusios panelės anksčiau tik kartais aplankydavo Londoną ar Paryžių. Dabar net pats stebiuosi – aplankiusios Šri Lanką, Keniją, nardo, užsiima banglenčių sportu...
Pats prieš penkerius metus pradėjau domėtis banglenčių sportu, Lietuvoje tada tai buvo naujovė – o dabar gal pusė draugų jau ir į Baltijos jūrą su banglente skuba. Nuostabu, jaučiu, kad kažkas keičiasi, darau kažkam įtaką.
– Kokia vieta ar žmogus jums paliko didžiausią įspūdį?
– Labai patiko Balis. Ten daug kas patarė nevažiuoti, nes brangu, daug turistų, vyrauja popsas. Pagalvojau: surizikuosiu, juk ten geriausios bangos pasaulyje! Ir neklydau – ten nuostabu. Ten ir žaliavalgiu tapau. Valgiau viską žalią, nekeptą: daržoves, riešutus, vaisius. Buvau aukščiausio lygio sveikuolis (juokiasi).
Kita šalis – Venesuela. Tai − labai graži, bet pavojinga šalis, jos politinė situacija nepavydėtina. Ten tave bet kada gali nušauti. Bet papuolėme į gerą kompaniją, puikiai gyvenome. Lietuvoje sau negalėdavau leisti daug dalykų, čia visada taupydavau, apgalvodavau pirkinius, nes daug ko neleisdavo finansai. Venesueloje galėjau daryti ką noriu – privatūs lėktuvai, kateriai, prabangios mašinos.
Valgiau ką norėjau, į kainas nežiūrėjau – viskas labai pigu. Išmokau kaituoti, turėjome namelį ant jūros kranto, valgėme prabangų maistą, dalyvaudavome daugybėje vakarėlių – per mėnesį dviese išleidome tik tris šimtus dolerių. Tai buvo įspūdinga patirtis.
– Ką Kaune patartumėte aplankyti keliautojui?
– Aš Kaunui patarčiau susitvarkyti: mieste labai daug netvarkos, apleistų pastatų. Labai mėgstu Žaliakalnį, palieku namie visus fotoaparatus ir atvažiuoju pasivaikščioti, grožiuosi pastatais, visas lenteles perskaičiau. Laisvės alėja taip pat nuostabi: kokia architektūra, koks išdėstymas!
Nežinau, kaip Kauną mato užsieniečiai, bet patys kauniečiai paburba dėl netvarkos, neva viskas apšiurę. Bet čia juk taip gražu! Kiekvienas gali palandžioti po senamiesčio gatveles, nueiti į Santaką. Joje nebuvau gal dešimt metų – nuėjau ir buvau labai nustebintas – toks grožis! Anksčiau ten buvo vieta, kurioje gaudavai į dūdą, o dabar – fantastika.
– Kaip kelionės jus pakeitė?
– Dabar mažiau nervinuosi ir nesijaučiu protingesnis už kitus (juokiasi). Pradėjęs dirbti jaučiausi labai mandras, viską žinantis. O dabar – smulkutis, paprastas. Lietuvoje visi esame tokie susireikšminę, neturėtume tokie būti. Nebijau gyventi. Jei neturėdavau pinigų – jaučiau baimę, būdavo bloga, o dabar dažnai jų neturiu, tačiau visada nutinka kažkas gero.
Esu jaunas, pajėgus, dar bandau save. Juk nevalkatausi gatvėje, valkatavimas, manau, yra pasirinkimas. Gali net nenorimą darbą dirbti – tačiau nedirbu restoranuose padavėju, nes to nenoriu. Nors tai galėtų būti mano išsigelbėjimas, man tai tiesiog nėra įdomu. O keliaudamas darau tai, ką mėgstu, todėl širdžiai daug ramiau.
– Kokį patarimą duotumėte pradedančiajam fotografui, keliautojui?
– Fotografui – persiskaitykite visas aparato instrukcijas ir supraskite, kaip jis veikia, o tada imkitės kūrybos. Išmokus techninius dalykus, jie nebetrukdo. Keliautojui – neužsibrėžkite per didelių tikslų, tačiau nebijokite ir pradėti. Keliavimas tuščiomis kišenėmis, kaip dariau aš, yra ekstremalus nuotykis, kuris ne visiems gali pasisekti. Taikykitės prie situacijos. Draugiškumas yra geriausias tavo draugas, kuris gelbsti pačiose įvairiausiose situacijose ir atveria daug durų.
