Apleisti fortai, primenantys karinius konfliktus

Jūrose galima aptikti senus, apleistus fortus, kurie lyg vaiduokliai primena apie įvykusius karinius konfliktus.

Per žmonijos gyvavimo laikotarpį buvo pastatyta begalės pastatų. Kai kurie jų iki šiol yra naudojami, saugomi, o kiti – jau daugelį metų apleisti.

Solento fortai, Anglija. Salento fortai buvo pastatyti XIX a. pabaigoje, netoli Portsmuto pakrantės. Tai buvo Anglijos jūrų gynybos tinklo dalis. Jų atsiradimo laikotarpiu Prancūzijoje valdžios siekė Luisas Napoleonas, kuris ne tik siekė tapti Napoleonu III, bet ir valdyti milžinišką armiją. Sunerimusi Anglijos valdžia nusprendė, kad geriausia pradėti vykdyti gynybos planus iš anksto, todėl paliepė pastatyti Solento fortus.

„Niekam nepriklausanti sala“ (angl. No man‘s island), „Šv. Elenos“ (angl. St. Helena), „Spitbank‘as“ ir „Arklio smėlis“ (angl. Horse-Sand) buvo pastatyti, nors gyvavo labai neilgai. Penktasis fortas „Rhyde Sand“ net nebuvo baigtas, kai buvo nustatyta, kad teritorija, kurioje buvo statomi fortai, nėra pakankamai stabili, kad išlaikytų visus fortus. Kol visi fortai buvo baigti statyti, grėsmė jau buvo dingusi. Antrojo pasaulio karo metu jie buvo naudojami pavojaus signalams perduoti, nes jie nebuvo tinkami laikyti sunkesnei ginkluotei bei kariškiams. Galiausiai 1956-aisiais jie buvo visiškai nurašyti.

Daugelį metų žmones šiurpinusius fortus bandoma prikelti naujam gyvenimui. Praėjus penkiems dešimtmečiams nuo jų uždarymo, bandoma fortus padaryti patrauklius žmonėms. „Arklio smėlio“ fortą norima suremontuoti, grąžinti į jo originalią išvaizdą ir paversti muziejumi. „Spitbank‘as“ turėtų tapti prabangiu viešbučiu, o „Niekam nepriklausanti sala“ turėtų būti perstatyta į pobūvių salę.

Maunselio jūros fortai, Anglija. Maunselio jūros fortai gavo juos kūrusio architekto Gajaus Maunselio (anlg. Guy Maunsell) vardą. Šie pastatai Antrojo pasaulinio karo metu buvo labai svarbi Anglijos gynybos tinklo dalis. Septyni fortai – keturi jūrininkams ir trys armijai – buvo pastatyti Temzės žiotyse. Kai kurie pažvelgus į horizontą matomi dar ir šiandien.

Kariuomenės jūrų fortai buvo sudaryti iš septynių bokštų, sujungtų tiltais su centriniu valdymo bokštu. Bokštų statybos buvo pradėtos 1942-aisiais. Pirminė jų paskirtis buvo priešlėktuvinė, vėliau jie buvo aprūpinti ir kita karine technika bei milžiniškais šviestuvais. Bokštai buvo pastatyti sausumoje ir tada išgabenti į jūrą, kur buvo sutvirtinti ir paruošti naudojimui. Fortai laikyti dideliu pasisekimu ir net buvo kuriami planai praplėsti jų tinklą. Šių planų buvo atsisakyta 1952-aisiais, tačiau Mauneslio fortai iki šių dienų yra laikomi vieni geriausiai suprojektuotų ir pastatytų karinių jūrų statinių.

Iš trijų armijai skirtų fortų, du vis dar stūkso, o trečiasis pradėjo byrėti po 1953-iaisiais kilusios stiprios audros, kol metams bėgant sugriuvo visiškai. Jūrininkams skirti fortai vis dar stovi, nors jau yra gerokai apniokoti. XXa. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje fortai buvo apleisti, tačiau 1965-1967-aisiais buvo trumpam okupuoti ir paversti piratinių radijo stočių būstinėmis.

Vienas iš bokštų dar ir šiandien yra labai geros būklės. Jame buvę ginklai išgabenti tik 1992-aisiais. Dėl galimos kontrabandos baimės, nuo jo taip pat patrauktos visos kopėčios, tad užlipti į jį praktiškai neįmanoma.

Teksaso bokštai, Jungtinės Amerikos Valstijos. Nors ir pavadinti „Teksaso bokštais“, šie jūrų statiniai buvo gerokai nutolę nuo Teksaso. Šie bokštai pastatyti JAV Šiaurės Atlanto pakrantėje. Tokį vardą jie gavo, nes savo išvaizda primena Meksikos įlankoje esančias naftos platformas. Bokštai pastatyti penktojo dešimtmečio pabaigoje ir buvo skirti pastebėti galimus priešų puolimus ir organizuoti pirminę gynybą Šaltojo karo metais. Nors iš anksto buvo suplanuota, kad bus statomi penki bokštai, galiausiai išdygo trys.

Nuo pat pradžių trečiasis bokštas ir jo statybos buvo lydimi negandų. Statant bokštą pramintą „Drebančiu senuku“ (angl. Old shaky) buvo pastebėta, kad pagrindas, ant kurio turėjo stovėti bokštas, yra labai klampus, tad nebuvo aišku ar išvis pavyks ten pastatyti bokštą. Vis gi buvo nuspręsta, kad bokštas turi išdygti. Nuo stiprių vėjo gūsių bokštas virpėdavo, dažnai aptrupėdavo, tad reikalavo nuolatinių remonto darbų, kol galiausiai jis griuvo 1961-ųjų sausio 14-ąją, kartu nusinešdamas dvidešimt aštuonių jame buvusių žmonių gyvybes.

Kiti du bokštai taip pat neatrodė pakankamai patvarūs ir bijant, kad juos gali ištikti griuvusio bokšto likimas, šeštajame dešimtmetyje, po daugybės problemų susijusių su bokštų irimu, jie buvo apleisti.

Aleksandro fortas, Rusija. Aleksandro fortas buvo pastatytas XIXa. viduryje ant dirbtinės salos, esančios Suomijos įlankoje. Veikla jame buvo pradėta 1845-aisiais, bet jau 1860-iaisiais fortas buvo laikomas pasenusiu. Pirminė forto paskirtis buvo Sankt Peterburgo gynybos linija, tačiau vėliau jo paskirtis buvo pakeista ir jis tapo kariniu sandėliu.

Amžiaus pabaigoje forto paskirtis dar kartą kito – jis tapo karantino vieta. Po Europą tuo metu plito maras, epidemijos siautė visuose didžiuosiuose miestuose. Dėl šio priežasties buvo nuspręsta fortą perkvalifikuoti į medicinos įstaigą ir maro tyrimų institutą. Fortas tapo gydytojų, tyrėjų ir dalies kariškių namais. Jame taip pat buvo laikomi gyvūnai, skirti vakcinų išbandymui.

Mokslininkai bandė surasti vaistus nuo tokių ligų kaip cholera bei maras, tačiau galiausiai jie patys pasigavo ligas, kurias bandė išgydyti. Patiems tyrėjams pradėjus sirgti nepagydomomis ligomis, norėta tai kiek įmanoma labiau nuslėpti, tad mokslininkų kūnai, niekam nepranešus, buvo deginame Aleksandro forto rūsyje.

Aleksandro fortas medicininių tyrimų centru išliko iki 1917-ųjų. Visa jame buvusi medicininė technika buvo išgabenta ir jis paliktas apleistas iki šiol. Tiesa, šiomis dienomis ten dar kartais vyksta muzikos koncertai ar festivaliai.