Purvu ir pelėsiu nusėti priešais esančių daugiaaukščių langai jau pagavo pirmuosius besileidžiančios saulės atspindžius. Mikliai išvengdamas nesustojamu srautu judančių automobilių virtinės, atsiduriu priešingoje gatvės pusėje. Lyg vietinis prasibraunu pro gatvės prekeivius ir, savo paties nuostabai, staiga įsuku į atokų skersgatvį. Atsiduodantį drėgme ir šviežia žuvimi.

Dieną čia, matyt, būta turgaus, o dabar pardavėjai ir krovikai pakuojasi paskutinę mantą triumfuodami po sekinančios darbo dienos. Nespėjęs gerai įžiūrėti ir įvertinti viso veiksmo, atsiduriu lygiagrečioje Septynioliktoje gatvėje. Ant grindinio netvarkingai išdėliotos visokiausios prekės. Stengiuosi pastebėti kiekvieną detalę, pagauti kiekvieno prekeivio žvilgsnį, įkvėpti kiekvieną egzotišką kvapą, tuo pačiu neužlipdamas ant prekystalių ir pačių prekeivių, tiesiogine žodžio prasme esančių man po kojomis.

Atrodo, Mianmare man ir ant kojų akys atsivėrė. Jei taip būtų, įsivaizduočiau jas esant ant kiekvieno kojos piršto - tik taip galiu logiškai paaiškinti, kaip visoje šitoje nesibaigiančioje gatvės makalynėje stebėdamas ir skubiai minia besibraudamas, sugebu neužminti, neįminti, neužkliūti, nepaslysti ir galų gale neprasmegti kokioje gelžbetonino šaligatvio viduryje žiojėjančioje skylėje.

Dar prieš pradėdamas šio vakaro ekskursiją, nutariau medžioti detales. Tačiau jau pačiomis pirmosiomis akimirkomis medžioklė tampa tiek sėkminga, jog išmuša visus mano galvoje esančius vaizdinei informacijai apdoroti skirtus saugiklius. Nesibaigiantys prekybininkų staliukai, užkariavę šaligatvius, priverčia labiausiai skubančius jangoniečius eiti važiuojamąja dalimi. Kartais ir tai nepadeda, nes važiuojamojoje dalyje prekyba nesibaigia, nesustoja. Daiktų chaosas, sendaikčių chaosas: seni mobilieji aparatai, o tarp jų ir jau naudoti, kartais net visiškai sutrinti telefonų dėklai ieško naujų šeimininkų. Mianmaro telefonizacija juda pasauliui neregėtais tempais.

Brendu pro gatvės prekystalius, vaidindamas, jog kažkur velniškai vėluoju. Susirūpinusiu europiečio veidu abejingais pavieniais žvilgsniais šaudau į prekeivių siūlomą asortimentą. Štai ant vieno staliuko prikrauta kažkokios neįsivaizduojamos antikvarinės elektronikos, kurios krūvoje netyčia užfiksuoju dvidešimties metų senumo Nintendo gamybos Game Boy elektroninį žaidimą.

Kažkada buvusi neišpildoma mano paaugliška svajonė, visiškai išsitrynusi iš atminties, staiga, vienoje pagrindinių Jangono gatvių, tūkstančius kilometrų nuo vaikystės kiemo, atgimsta iš dešimtmečių užmaršties. Tačiau nostalgijai nėra laiko: jau automatiškai perėjau gatvę, greičiausiai nė nepastebėjęs kirtau ją per raudoną šviesoforo signalą.

Tai nelabai kam rūpi, nes penkis milijonus gyventojų skaičiuojančiame mieste jau prasidėjo vakarinės spūstys. Automobiliai tai stovi, tai tingiai juda, vairuotojams nežiūrint į besikeičiančias šviesoforų spalvas. O viską palydi nesibaigiantis pyyyypt. Nuolatinė automobilių signalų kakofonija lydi kiekvieną šio miesto gyventoją ne tik lauke - aš šį garsą girdžiu net langų neturinčiame savo viešbučio kambaryje.

Kitoje gatvės pusėje vėl kaktomuša susiduriu su prekių chaosu. Štai, indų kilmės prekeivis žvilgsniu siūlo įsigyti jo prekių: atsuktuvai, automobilių keltuvai, grąžtai ir kiti įrankiai. Už kelių žingsnių pasitinka senų varžtų paroda. Paskui prasideda rozetės, laidai, plaktukai - išdėlioti tiesiog čia pat ant gatvės. Po truputį suprantu, kad klydau, tai pavadindamas chaosu: prieš mane driekiasi kuo tvarkingiausia mianmarietiška „Ikea“ ir „Senukų“ interpretacija.

Čia ji atstovaujama smulkių, vos po stalą ar dešimties kvadratinių metrų pardavimo plotą turinčių, gatvės verslininkų. Nėra taip, jog nežinočiau, kur einu. Mano kelionės tikslas - senasis šio miesto turgus. Kai kurie turistai nesibodėdami jį aprašo kaip pasaulyje žymaus Stambulo turgaus dvasią turintį azijietišką atitikmenį.

Nepasiklysti lengva. Netgi per lengva: išmaniojo telefono ekrane vis pasitikrinu, ar einu teisinga kryptimi. 3G ryšys dirba patikimai, lydėdamas mane ir kitus turistus į stačiakampio ornamentą supintomis kinų kvartalo gatvėmis. Perėjęs visai tuščią pėsčiųjų tiltą virš judrių gatvių sankryžos, pasiekiu išsvajotąjį turgų. Tai, deja, suprantu ne iš karto: beveik visi jo paviljonai uždaryti ir dabar jis primena milžinišką seifą ar kokią panašią daiktų saugyklą.

Kur ne kur medituodami šiukšles šluoja dar nespėję savo prekybos taškų nakčiai užrakinti prekeiviai. Vaikštau ir gaudau paskutines jau pasibaigusios darbo dienos nuotaikas. Kai kurie jau susispietę į grupeles, sėdi tiesiog ant asfalto ir gamina vakarienę. Tuo tarpu jų dar tik vaikščioti besimokančios atžalos smalsiai žaidžia su po visos prekybos dienos ant žemės susikaupusiomis šiukšlėmis.

Nors prekyba ir baigėsi, o turgus tuštėja tiesiog akyse, mano pojūčiai springsta pertekliumi. Visą šį šurmulį lėtai slepia sutemos. Staiga tuščią turgaus gatvių labirintą negarsiai, bet didingai užpildo ramus musulmonų kvietimas vakarinei maldai. Atrodo, Jangono turguje gali tikėtis pamatyti, išgirsti ir patirti bet ką. Judėdamas melancholiškos maldos šaltinio link, netikėtai labai realiai pajuntu amžinybės ir akimirkos vienį.

Užvaldytas nušviečiančios patirties, sulėtinu žingsnį. Tokių akimirkų piligrimai ieško atokiausiose pasaulio vietose ir didingose senovės šventyklose. Praktikuojantieji tokių akimirkų siekia gilia meditacija. Priblokštas savotišku praregėjimu, pasineriu į šį magišką mane užvaldžiusį jausmą. Net ne jausmą, o žinojimą.

Visą megapolio triukšmą nustelbęs kvietimas nutyla. Išsisklaido taip pat greitai kaip ir prasidėjo. Vėl įžengiu į vieną pagrindinių šios miesto dalies arterijų. Vengdamas spūsčių, sąmoningai pasiduodu impulsui ir leidžiu sau nuklysti į atokesnes gatveles ir skersgatvius. Kiekvienas jų specializuojasi atskiroje kategorijoje: durų kilimėlių skersgatvis (dauguma jų kainuoja vos po du eurus) savo erdve dalinasi su loterijos bilietų pardavėjais - netikėta verslų simbiozė.

Laikrodžių gatvę drąsiai galima tuo pačiu vadinti ir akinių gatve - bet kurią akinių parduotuvę seka laikrodžių ir atvirkščiai. Jos rikiuojasi, sudarydamos brangių prekių ženklų sumuštinius: „Cartier ir „Ray Ban“, „Rolex“ ir „Police“. Kyla rimtų abejonių, ar bent viena iš šimto šių prekių yra originali. Bet Azijoje, o ypač Mianmare tai mažai kam rūpi! Juk gatvėje prasideda naktinė pamaina. Eidamas turgaus link, sutinku išsipakuojančias dienos prekeivių virtines.

Beveik atsitrenkiu į tris jaunus budistų vienuolius, tyrinėjančius iškart net kelis išmaniųjų telefonų modelius. Jų žvilgsniai ne tiek smalsūs, kiek susirūpinę, persmelkti atidumo ir atradimo. Pirkėjų žvilgsniai. Norėčiau tai užfiksuoti, bet per tamsu, o ir pati akimirka jau prarasta. Už trijų metrų jau kiti vienuoliai perka jau kitus telefonus.

Pavargęs nuo įspūdžių, pasuku į ramesnį skersgatvį. Už spygliuotos vielos, ištiestos ant aukšto mūro tvoros, slepiasi bažnyčia. Tarsi norėdama apsisaugoti nuo grėsmingai ją supančių aplinkinių pastatų nesėkmingai ginasi aštriais metalinės vielos spygliais. Vos per metrą nuo varpinės jau stovi už bažnyčią aukštesnis gyvenamasis namas.

Gatvėje veiklos netrūksta, nors partizaninės prekybos apraiškų nematyti. Iš už kampo sklindantys nepaprasti kvapai išduoda, jog tuoj prasidės ir maisto turgaus gatvelės. Pirmiausia mane pasitinka vaisiai. Visokiausių spalvų ir formų, vieni sumesti į krūvą, kiti net pernelyg švarūs ir vakarietiškai supakuoti. Vaisiai krūvose yra pigūs, nes vietiniai: kilogramas bananų net didžiulio miesto centre užsieniečiui nekainuoja daugiau nei dolerį.

Antrieji - atvežtiniai, parduodami beveik vakarietiška kaina. Paskui juos seka daržovės, prieskoniai, jūros gėrybės, dažnai išdarinėjamos ir sūdomos tiesiog ant gatvėje patiesto laikraščio. Žalios, vytintos ar vytinamos žuvys, krevetės ir dar, bala žino, kokie vandens pasaulio padarai. Toliau - mėsa, dažniausiai vištiena.

Neišgalintys nusipirkti nakties prekybai tinkamų LED šviestuvų prekeiviai paruoštas prekes papuošia žvakėmis, kartais net makabriškai jas įsmeigdami tarp, pavyzdžiui, vištos kūno produkcijos dalių. Priešingu atveju, bent kiek rimčiau pažvelgti į išsirinktą prekę beveik neįmanoma.

Nebežinau, ar po dviejų valandų ekskursijos šiomis keistomis gatvėmis ir trijų savaičių gyvenimo Mianmare aplinka mane dar stebina. Bet prisiekiau sau ją aprašyti: ne kiek negyvas vištas su naktyje plazdenančiomis žvakutėmis. Norėjau aprašyti TĄ netikėtai man turgaus paviljone padovanotą jausmą: kuomet saulei jau beveik pasislėpus už horizonto, virš besibaigiančio turgaus spūsties didingai sklido rytietiška malda, stabdydama laiką ir akimirkai išduodama visatos paslaptis.