Miglei neseniai sukako 20 metų. Jauna mergina prieš kelis mėnesius grįžo iš Amerikos, kur vasarą dirbo. Susidūrimas su rudąja meška, nerimo kupina naktis girdint keistus garsus, džiaugsmo ašaros įkopus į kalną, susitikimas su savimi ir daugybė džemo. Tokiais raktiniais žodžiais galėtume trumpai apibūdinti Miglės įspūdžius patirtus Amerikoje.

Iš pirmo žvilgsnio Miglę galima supainioti su serialo „Game of Thrones“ aktore Maisie Williams, vaidinančia Aryia Stark. Miglė tik nusišypso – ji dažnai tai girdi, tad pradėjo žiūrėti serialą, nes nusibodo, kad aplinkui visi klausia, o ji nežino, kas ta Aryia?

Amerikos įvaizdį formavo Simpsonai ir filmai

Apie Ameriką Miglė svajojo būdama dar maža. Didelę įtaką padarė animaciniai serialai: Simpsonai, Futurama, Modern family (Moderni šeima) pažintinės, Discovery laidos. Baigusi mokyklą, Miglė įstojo į universitetą ir ilgai nelaukusi ėmė įgyvendinti savo svajones – ruoštis kelionei į Ameriką.

„Tai buvo šių metų gegužės 28 d. Amerikoje gyvenau 4 mėnesius. Daug padėjo Pasaulio lietuvių centras, remiantis jaunimo mainų programas. Pagal vieną jų, „Work and Travel USA“, ir išvykau. Darbuotojai patarė pirmą kartą nevažiuoti taip giliai į vakarinę JAV dalį, nes galima pajusti ženklų kultūrų skirtumą, o tai kai kuriuos nustebina ar trikdo. O aš net nežiūrėjau į tą rytinę JAV dalį, kaip tik norėjau leistis kuo toliau į Vakarų pusę“, – apie kelionės planus pasakojo Miglė.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Mergina pripažįsta, filmai apie JAV padarė didelę įtaką jos susikurtam šalies vaizdiniui, norui keliauti. Ypač filmas „Into the Wild“, pasakojantis apie Kristoferį MakKendlesą – vaikinas aukščiausiais balais baigė universitetą, galėjo dirbti bet kuriame prestižiniame biure. Tačiau jis neapkentė vartotojiško gyvenimo būdo, todėl paaukojo savo santaupas labdarai ir iškeliavo į Aliaską. Vienui vienas.

„Filmas man kaip žmogui davė daug. Jis prisidėjo ir prie pasirinkimo keliauti į Vajomingo valstiją. Kalnai, nacionaliniai parkai man yra kažkas vau... Nenorėjau gyventi didmiestyje, esu gamtos vaikas. Mieste jausčiausi maža, visada apsupta žmonių. Koks būna pirmas įspūdis apie Niujorką? Daug šiukšlių ir kvapų“.

Kai sužinojo, kad išvažiuos kaip ir daugeliui, Miglei kilo abejonių – ar viskas bus gerai, ar praleis pro sieną, ar nekils problemų su viza, kitais dokumentais? Abejonės baigėsi Vilniuje esančioje Amerikos ambasadoje, kur Miglė turėjo dalyvauti pokalbyje. Po motyvacijos ir kalbos žinių išbandymo, Ambasados darbuotojas uždėjo spaudą. „Tada supranti, kad viskas, tikrai iškeliausi į Ameriką!“
Kaip reagavo Miglės tėvai? Labai palaikė ir prisidėjo ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Norint išvykti į JAV bent keliems mėnesiams, kišenėje negali švilpauti vėjai – šiek tiek pinigų reikia turėti, kol įsikursite ir susirasite darbą.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pirmas įspūdis – gražiau nei filmuose

„Atvykus, iš oro uosto, mus pasiėmė darbdavys. Saulė vakarėjo, leidosi. Pirmas įspūdis – tyras oras, didžiuliai kalnai, toks visiškai tipinis Amerikos kaimas kaip matome per filmus. Daug kas sako, kad kino filmuose viskas per daug pagražinta. Bet, rimtai, ten taip ir yra! Žmonėms nerūpi, kaip jie atrodo, visi važinėja su pikapais, dideliais Dodge, GMC markių automobiliais“, – pirmuosius vaizdus Amerikoje prisimena mergina.

Miglė dirbo viename iš Vajominge įsikūrusių viešbučių, primenančių prabangias kaimo turizmo sodybas. Ten yra baseinas, sporto salė, teniso kortas, restoranas, baras. Kaip priduria mergina, šis verslas galbūt nebūtų toks sėkmingas, jeigu nebūtų įsikūręs prie kalnų, nacionalinio parko. Amerikiečiai pakvaišę dėl jų.

„Supratau, kad daug amerikiečių skuba savaitgaliais ar per savo atostogas ištrūkti iš miestų ir traukia į gamtą. Tačiau jie stovyklauja „amerikietiškai“ – keliauja didžiuliais kemperiais, kur gali būti 3 miegamieji, dušas, tualetas, plazminis televizorius, Wi-Fi ir t. t. Jie nukeliauja iki stovyklavietės, atsidaro durys, automatiškai nusileidžia laiptukai, atsiverčia grilis, lauko baldai. Va čia yra amerikietiškas stovyklavimas!

Būtent taip atrodo dažno amerikiečio buvimas gamtoje. Daugelis keliaujančių taip apvažiuoja visą šalį. Amerikiečiai pripažįsta – jie tingūs ir nė velnio nenori ant pečių užsikrauti sunkios kuprinės, gremėzdiškų batų, keliauti autostopu ir pan. Jiems reikia patogumų, jie tai gali sau leisti, tai kodėl to nedaryti? Ir jiems tai patinka, o tai svarbiausia!“, – amerikiečių požiūrį į stovyklavimą apibūdino pašnekovė.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kaukės, marihuana ir apspjautas televizorius

Iš pradžių mergina dirbo viešbutyje kambarine. Kažkokių didelių nuotykių nepasitaikydavo, tačiau tam tikrų kuriozų nutikdavo.

Miglės veido duobutės išryškėja, kai ji juokiasi ir šypsosi, prisiminusi tvarkytus viešbučio kambarius. Atidarė jį ir rado... juodas kaukes. Kitas kambarys – persisunkęs marihuanos kvapu, baldai išstumdyti, kažkodėl apspjautas televizorius. Kambaryje gyveno jauna ir labai draugiška pora. O kartais mergina kambaryje rasdavo ir daugybę žiedlapių kaip per kokias vestuvių šventes, kambarys iškvėpintas įvairiausiais egzotiškais aromatais. Tačiau visą šį „laukinį“ grožį ir kvapą privalu išsiurbti, išvalyti ir išvėdinti. Nes kiti klientai gali būti tikri pedantai ir technikos mylėtojai, todėl nuo žiedlapių ir vanilės kvapų gausos juos tiesiog supykins.

Amerikiečiai linkę palikti netvarką kambariuose, tačiau kartu su ja, jie mėgsta palikti ir daug arbatpinigių.

„Amerikiečiai supranta, kad kambarinės darbas yra sunkus ir alinantis, ir tai vertina. Pagyvenę žmonės palieka daugiausiai arbatpinigių. Nors kartais būna ir tokių, kurie, rodos, naktį taip siautėjo, kad kambarys atrodo kaip po žemės drebėjimo, bet nepalieka nė cento“, – stebėjosi Miglė.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Gyvenimas iš arbatpinigių

Tačiau toks darbas greitai jai pabodo, todėl paprašė galimybės dirbti padavėja. Tai nebuvo nauja patirtis, Miglė nesijautė naujokė – Lietuvoje taip pat buvo dirbusi padavėja. Jeigu reikėtų rinktis ar dirbti Lietuvoje, kur nors biure už minimalų atlyginimą, ar Amerikoje, „tiesiog“ padavėja, Miglė vienareikšmiškai rinktųsi Ameriką. Ir ne tik dėl pačios šalies.

„Būdama padavėja Amerikoje, gali finansiškai sau leisti daug. Gali nuomotis butą, turėti automobilį, komunikacines priemones, keliauti. Padavėjos atlyginimas valandinis, tad „gyveni“ iš klientų „arbatos“. Jeigu Europoje nuo sąskaitos įprastai paliekama apie 10 procentų sumos, tai Amerikoje – beveik griežtai, 20 proc. Amerikiečiai tiesiog negali nepalikti arbatpinigių. Nebuvo nė vieno stalo, kuris nebūtų bent kažkiek palikęs „arbatos“.

Ne paslaptis, kad aptarnavimo sektoriaus kultūrų skirtumai Lietuvoje ir Amerikoje juntami. Tą pastebi daugelis svetur padirbėjusių žmonių. Miglė grįžusi iš JAV, nukeliavo į vieną Vilniaus kavinę ir pasijuto nemaloniai. Padavėja paniurusiu veidu pakišo prieš akis meniu, it kirviu nukirto, galbūt kažką iškart norėtų užsisakyti? Nesulaukusi greito atsakymo, nuėjo.

„Amerikoje padavėjas prieina, nesvarbu, kokia tau sumauta diena bebūtų ir šypsosi, bendrauja. Klientai atostogauja, jiems šventė, pagaliau ištrūko iš namų, darbų, problemų ir nori pasimėgauti šiuo laiku. Padavėjas neturi apkartinti jų nuotaikos ar užkrėsti nemalonia emocija.

Parduotuvėje lygiai tai pat – pardavėjos pasiteiraus, paklaus, kaip šiandien sekėsi, kodėl esate nuliūdęs ir pan. Žinoma, gal toks dėmesys ir paslaugumas savotiška saviapgaulė, tačiau amerikiečiai tai labai vertina“, – apie padavėjos darbo subtilybes pasakojo mergina.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Per dieną gali uždirbti ir 200 dolerių, būna ir ne taip pasiseka

Kartais per dieną padavėjas gali susižerti iki 200-250 dolerių arbatpinigių. Miglė šypsosi prisiminusi akimirkas, kai susilaukdavo dėmesio dėl savo akcento, kuris traukdavo vietinius pasidomėti, iš kur ji atvyko. Daugelis sakydavo, kad ji ukrainietė.

„Kai kuriems užtekdavo atsakymo, kad atvykau „iš Europos“, o kiti smalsaudavo labiau ir nevengdavo iš savęs pasijuokti: „Amerikiečiai ne tokie ir kvaili, papasakok iš kur atkeliavai?“

Pasakius, kad iš Lietuvos, kai kurie įvardindavo visai tiksliai, kad mūsų šalis prie Lenkijos sienos, tai džiugindavo. Lietuvoje žmonės jaučiasi labai susikaustę ir svetimi – nieko nenori papasakoti, kalbėtis, šypsotis. Bijo, kad apgaus, išduos. Amerikoje atvirkščiai –beveik laiko tave už skverno ir nenori paleisti, toliau noriai klauso, domisi. Nesvarbu, kad jau 15 minučių virtuvėje vėsta jiems paruoštas jautienos kepsnys“.

Miglė piktinasi, kai lietuviai pikdžiugiškai kalba, kad amerikiečiai stori, tingūs ir t. t. Taip, yra tokių, bet lygiai tai pat yra nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro plušančių, tikrų darboholikų. Negalima reziumuoti, kad Amerika – storų ir tingių žmonių šalis, nors dažnai bandoma remtis šiuo stereotipu.
Amerikiečių vyrų galvose – kompiuteriniai žaidimai ir pramogos

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Mergina atvirauja – vyrų dėmesio kaip mergina iš tariamos „Ukrainos“ susilaukė daug. Susirasti vyrą Amerikoje labai lengva. Amerikiečiams europiečiai yra savotiška „egzotika“, o jeigu dar iš Rytų Europos kaip jie dažnai įvardija, tai jau visiška mistika. Bendrauti su savo amžiaus vaikinais, merginomis, 20-21 metų, Miglei nebūdavo įdomu. Jie pasirodė tuštoki, sugadinti patogaus gyvenimo, išmaniųjų technologijų, kvailų televizijos laidų.

„Mano amžiaus vaikinams įprastai rūpėdavo namai, plazminis televizorius, amerikietiškas futbolas ir žaidimų konsolė. Buvau nuėjusi į kelis pasimatymus su amerikiečiais. Grilyje kepėme mėsytę, žaidėme amerikietišką futbolą, buvo smagu, bet mažai gilesnių pokalbių, to man trūko“.

Akistata su rudąja meška

Laisvalaikiu Miglė keliaudavo. Daug. Jeigu turėdavo iš eilės 2 laisvas dienas, bandydavo nukeliauti kuo toliau, aplankė ne vieną nacionalinį parką.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Mergina atsimena vieną kelionę, kai keliavo su drauge autostopu. Išvyka įsiminė pažintimi... akis į akį su meška. Ilsintis miške merginos išgirdo šūkaujančius reindžerius. Paaiškėjo, kad jie veja mešką! Miglei šokas – už 20 metrų ji regi rudąją mešką, slampinėjančią, niekur neskubančią, o reindžeriai „džentelmeniškai“, lėtai, kalbindami mešką, bando ją išvyti. Miglės draugė išsitraukė fotoaparatą ir bandė prisiartinti arčiau meškos. Miglė iš išgąsčio vis tiek buvo balta kaip lapas.

„Augau gamtoje, mačiau daug skirtingų gyvūnų: briedžių, stirnų, šernų, bet čia buvo visai kas kita. Suvoki, kad už kelių metrų stovi žvėris, galintis tave suėsti! Meška, kuri nepaglostys tavęs, kuri gali būti visiškai neprognozuojama. Tačiau reindžeriai patikino, kad viskas bus gerai. Galiausiai jie tą mešką išvijo. Kiek lengviau atsipūčiau“, – išgąsčio minutes prisiminė mergina.

Vienui viena su gamta

Buvimas gamtoje Miglei leido geriau pažinti save, suprasti, ko ji nori iš gyvenimo.

„Tikroji laimė nėra pabaigti universitetą, 23 metų sėdėti biure apsikrovus popieriais, kai gyvenimas tik prasideda. Būtinai pasiimkite paskolą, įbriskite į skolas... Aš turiu daug tokių pavyzdžių. Ir man liūdna. Kodėl jūs taip darote? Koks skirtumas, ar tu pabaigsi universitetą 26-erių, ar 23, ar kada?“

Daug kartų į gamtą jauna mergina leidosi ir viena. Pasiskolino keturratį ir išvažiavo į miškus. Porai dienų. Nieko nesakiusi, kad keliauja viena, be ašarinių dujų, kitų apsisaugojimo priemonių nuo meškų ar laukinių gyvūnų.

„Kai lieki vienas, visai kitaip žvelgi į gamtą. Šalia upės yra kelias, kuriuo ir keliavau. Išvažiavau vos pradėjo švisti, regėdama kalnų slėnius, o vakare mačiau bėgiojančius elnius, besiganančias laukines karves, šuoliuojančius žirgus. Pakili nuotaika subjuro naktį, kai reikėjo nakvoti gamtoje. Pasistačiau palapinę vidury kalnų, nieko aplinkui nėra.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Civilizacija už keliasdešimties kilometrų. Pavakarieniavau ir ruošiausi miegoti. Tačiau netoliese išgirdau kažkokį šuns ar kažkokio padaro skleidžiamą garsą. Lyg kaukimas, lojimas ar kažkas panašaus. Žinoma, prisiminiau filmą „Projektas: Bleiro ragana“. Buvo žiauriai nejauku ir baisu. Šalia dar upelis čiurlena. Beveik nesudėjau bluosto. Bet žvaigždės, tiksliau dangus atpirko viską. Dar niekada nemačiau tokio gražaus naktinio dangaus ir tiek žvaigždžių“, – kelionės detalėmis dalijosi Miglė.

Pasiekusi kalno viršūnę apsiverkė iš džiaugsmo

Kitą kartą lietuvaitė leidosi į kalnų viršūnes. Kartu su kolega slovaku. Duetas keliavo autostopu.
„Ten visada sninga. Liepos pradžioje, maždaug 15 dienų, alpinistai, keliautojai skuba užkopti į Grand Teton’o nacionalinio parko kalnus. Kyli vienu kanjonu, užlipi į daugiau nei 4 km aukštį, tada visą laiką leidiesi žemyn. Tai buvo savęs išbandymas ir, sakyčiau, savęs nugalėjimas, kad galiu pasiekti tikslą. Užkopėme į 4,7 km aukščio kalnus. Aš, savo mažomis kojytėmis, 1 metro 60 centimetrų ūgio, 19 metų mergina, ant pečių nešdamasi 8 kg kuprinę, įkopiau į kalną! Tai buvo kažkas... Kai užkopi ant kalno, matai mažą lentelę, kurioje parašyta, kad ten aukščiausia vieta. Apsidairai ir jautiesi toks mažas.

Pradėjome šūkauti, džiaugtis. Supratome – ne bet kas gali čia užkopti. Čia nėra kinų turistinė kelionė autobusu, kuris atvažiuoja iki tikslo, visus išleidžia, o tada jiems lieka tik spragsėti fotoaparatais. Mes buvome visiškai vieni! Esu labai jautri gamtos grožiui, todėl verkiau. Verkiau iš džiaugsmo. Tik gamta ir gyvūnai gali mane taip sugraudinti.“

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Los Andželas – dviprasmiškas ir keistas

Paskutines 3 savaites Miglė su drauge keliavo po visą Kaliforniją. Lankėsi ir Los Andžele, kuris jai paliko dviprasmišką įspūdį.

„Tai vieta, kur gražios mergaitės gali labai greitai susirasti turtingą vyrą. Valkataujančių, benamių taip pat daugybė. Trūko tik filmuose matomos atvira liepsna degančios „bačkos“, prie kurios šildosi benamiai. Laimė, Los Andžele šilta, tai ir „bačkos“ nereikia. Išeini iš namų ir atsiduri jų pasaulyje“.
Vieną kartą Miglė atsidūrė nemalonioje situacijoje, kuri jai priminė susitikimą su rudąja meška miške. Einant su drauge, prie jų prisigretino benamis. Jis buvo draugiškas, todėl Miglė šnekučiavosi ir palaikė pokalbį. Viskas lyg ir būtų gerai, tačiau jos draugė panosėje burbtelėjo: „Atsiknisk“.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Benamis nesureagavo, o gal neišgirdo.

„Užpykau ant jos, sakiau, mes esame jų šalyje, mes svečiai, o ne jie! Milijoniniame mieste, rajone kur gyvenome, daugiausiai gyvena afroamerikiečiai, nusikalstamumas didžiulis. Kasdien ten nužudoma daugybė žmonių ir dėl mažesnio menkniekio nei kvailos frazės: „Atsiknisk“. Ką reikštų vienos baltosios nužudymas? Nieko! Laimė, nieko nenutiko. Draugė tiesiog to nesureikšmino“, – apie nemalonią situaciją pasakojo Miglė.

Blyneliai, jautiena ir daug džemo

Amerikoje lietuvaitė turėjo prisitaikyti ir prie daugybės kultūrinių, socialinių skirtumų. Skaičiavimo, matavimo vienetų, slango. Net prie tokių menkniekių kaip kitokie elektros lizdai. Merginai Amerika atrodė didžiulė, išgyvenanti didybės maniją. Jeigu gali pirkti 2 litrų pakelį sulčių, o 4 litrų pakelis kainuoja 30 centų brangiau, kodėl nepirkti daugiau? Pirk daugiau, gauk daugiau – amerikiečiai vadovaujasi šia mintimi ir nesuka galvos.

Neturi amerikiečiai ir skanios kavos, dėl to vis pavydžiai kalba, kad mes, europiečiai, nevertiname tai, kokia skania kava galime mėgautis. Jeigu maistą galima paskaninti padažais, amerikiečiai būtinai tai padarys. Miglė iki šiol stebisi labai „sočiais“ jų pusryčiais – blynai su klevu sirupu ir dar gabalas jautienos. Jeigu tik yra džemo, jis bus panaudotas. Net ir kiaušinienę užpila sirupu...

Miglės kelionė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Psichologiškai sunkus kelias į Lietuvą

Nepaisant daugybės patirčių, nuotykių, gamtos grožio, Miglė prisipažįsta – būdavo ir sunkių akimirkų. Juk visą laiką teko būti vienai.

„Atvažiuoji į naują vietą, viskas įdomu, nauja. Pradžioje galbūt nelabai ir pasiilgsti šeimos, draugų, o paskui, kai po mėnesio jau žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, tikrai pasiilgau šeimos. Susirašydavome, susiskambindavome per „Skype“, bet ne visada pavykdavo. Kartais nebūdavo laiko, kartais kliudė 9 valandų skirtumas – aš galėjau tuo metu kalbėtis, o jie miegojo ar dirbo ir atvirkščiai“.

Kai iki skrydžio į Lietuvą buvo likusios kelios dienos, Miglės vidinė nuotaika blėso. Jos draugė visu kūnu spirgėjo ir džiaugėsi, kad grįžta. O Miglė liūdėjo, žiūrėjo į vieną tašką. Ji įsitikino – jos ateitis ne Lietuvoje. Ir tai nėra nepatriotiškos mintys ar nuotaikos. Miglei reikia daugiau nei Lietuvos.

Lietuvoje trūksta žmogiškumo ir nuoširdaus ačiū

Mergina save įsivaizduoja keliaujančią po pasaulį, besimokančią užsienyje, esančią gamtoje ir su gamta. Bet galiausiai, gyventi norėtų Lietuvoje. Miglė užsimena ir apie dalykus, kuriuos norėtų po truputį dažniau matyti ir Lietuvoje – iš amerikiečių lietuviai galėtų pasimokyti mandagumo ir įvertinimo darbe, padėkos.

kelionė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Manęs dažnai klausia, ar Amerika neatrodė kaip sapnas, kur viskas netikra ir nieko nėra? Ten, kur laisvė, kur gali išsinuomoti automobilį, lėkti per visas valstijas, susipažinti su daugybę skirtingų žmonių. Tokios laisvės Lietuvoje man labai trūksta. Pasigendu ir darbuotojo ar darbdavio santykių. Čia, Lietuvoje dirbau, plušau, bet niekada neišgirdau tiesiog nuoširdaus ačiū, padėkos ar darbo įvertinimo. Ir tai nėra tik pinigai, tai tiesiog bendravimas, gražesnis žodis.

Amerikoje po kiekvieno didesnio renginio darbdaviai ateidavo ir kiekvienam asmeniškai padėkodavo, paspausdavo ranką. Dažnai Lietuvoje girdžiu, kad darbuotojas bijo prašyti pakelti atlyginimą, nes darbdavys jį aprėks, o blogiausiu atveju – atleis. Kaip dažnai mėgstama sakyti: už tavęs laukia dar 20, kurie dirbs už mažesnį atlyginimą, dar ilgiau ir nieko nereikalaus. Kultūra, elementarus mandagumas, yra tai, ką turi Amerika ir ko Lietuvoje vis dar trūksta.

Pagarba darbuotojui ir žmogiškumas kitam, motyvuoja ir leidžia nuversti didžiausius kalnus. Amerikoje, kad ir kaip naiviai tai nuskambėtų, tu kaip darbuotojas jautiesi svarbus“, – konstatavo mergina.

Atgal į gamtą

Dabar Miglė gyvena svajonėmis. Ji laukia, kada galės susiruošti kuprinę, apsiauti sunkius turistinius batus ir ištrūkti į gamtą. Galbūt į tą pačią Ameriką. O gal į visai kitą pusę – Australiją. Niekas nežino.
Kai klausiau, ką norėtų parsivežti iš Amerikos į Lietuvą, jau numaniau Miglės atsakymą. Miglės rudos akys suspindo, vyzdžiai įsiplėtė, ji giliai įkvėpė: „Kaip aš pasiimsiu gamtą?! Pasiimsiu Ramųjį vandenyną, kalnus? Kaip galėčiau išsivežti Grand Tetono nacionalinį parką? Norėčiau, bet negaliu“.