Istorija siekia apie IX amžių, kai vikingai, palikę namus Norvegijoje, plaukė per Atlanto vandenyną ieškodami naujų žemių. Išsilaipinęs viename iš krantų vikingas Hrafna Flóki užkopė į aukščiausią šalia esantį kalną pasidairyti po naująsias žemes ir nuo ten jo akį patraukė Isafjorduro įlanka (liet. Ledinio fjordo įlanka), pakaustyta ledu. Daug negalvodamas pavadino šią žemę „Ísland“ (isl.) – „Ledine žeme“ (liet.).

Naujai atrasta šalis, pasirodo, nebuvo jau tokia ir ledinė. Plaukiant pakrante žemyn, Islandijos klimatas vikingams pasirodė gana draugiškas. Čia jie aptiko žaliuojančius kalnus jų atsivežtiems gyvuliams ganytis, gausybę medžiojamų paukščių ir neišsenkančius žuvų bei ruonių telkinius fjorduose. Nors žiemos buvo atšiaurios ir itin snieguotos, o pavasaris ateidavo vėlai, tačiau ties visos salos pakraščiais gyventi ir vystyti tiek žemdirbystę, tiek gyvulininkystę pasirodė įmanoma.

Atrasta sala vikingai, žinoma, neapsiribojo. Vienas iš aršiausių lyderių, tuo metu gyvenusių Islandijoje, buvo Erikas Rudasis, kurį čiabuviai dėl puldinėjimų ir įvykdytų žmogžudysčių trejiems metams ištrėmė iš salos. Šis, klaidžiojęs po atšiaurius vandenis, netoli Islandijos aptiko kitą salą. Daug didesnę nei pastaroji.

Po tremties grįžęs namo paskleidė gandus apie „Žaliąją žemę“ – Grenlandiją, esančią netoliese, skambiu reklaminiu triuku siekdamas pritraukti į ją kuo daugiau naujųjų gyventojų.

Ankstesnių tyrinėjimų duomenimis, visgi įmanoma, kad Grenlandija pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje, vadinamojo Viduramžių šiltuoju periodu, buvusi žalia ir miškinga. Tačiau apie X amžių, kuomet Grenlandijoje išsilaipino pirmieji gyventojai, klimatas buvo vos keliais laipsniais šiltesnis nei dabar, o tankūs miškai ir vešlios pievos nebeplytėjo. Manoma, kad Erikas Rudasis Grenlandijai tokį skambų vardą davęs dėl žaliuojančių jos pietinių pakrančių, kurias jis pirmiausia ir pastebėjęs.

Taigi čia ir pamiklina protus išradingoji vikingų šarada, kaip Grenlandija, kurios net apie 80 proc. paviršiaus nusėta ledu dėl nedidelio žaliuojančio ploto pavadinama „žaliąja“, o Islandija apvainikuojama „lediniu“ vardu, nors santykinai tik apie 10 proc. Islandijos paviršiaus dengia ledas.

Mediniai namukai Grenlandijoje

„Ledo“ vardo mūšis

Gal tie vikingai ir tikrai ne iš piršto išlaužė Islandijos „lediškumą“? Ši šalis gali didžiuotis turinti patį didžiausią ledyną Europoje Vatnajökullį (liet. Ežero ledynas), kuris siekia 8400 kv. kilometrų ploto, o jo ledo kloduose randama beveik tiek pat vandens, kiek ir visuose kituose Europos žemyno ledynuose kartu sudėjus. Saloje randama net iki 269 įvairių formų ir tipų ledynų: kalninių ledynų, ledinių srovių, urvų ir apledėjimų.

Tačiau patyrinėjus Grenlandijos atvejį, čia kalba eina ne tik apie pavienius ledynus, ledkalnius ar plūduriuojančias ledo lytis, bet apie vientisą ledo skydą, kuris driekiasi išilgai 1,71 mln. kv. km Grenlandijos ploto (apie 80 proc. salos teritorijos). Tai antrasis pagal dydį ledo skydas pasaulyje, plotu nusileidžiantis tik Antarktidos ledo skydui. Dėl globalinio klimato atšilimo ledo danga palaipsniui tirpsta. Siaurais slėniais ledynai leidžiasi į jūrą ir sudaro daugybę ledkalnių.

O Islandijoje net bananai auga

Jei kada teko domėtis Islandija, tikriausiai girdėjote, bene visur ši linksniuojama ne tik kaip ledo, bet ir ugnies šalis. Šiuo metu Islandijoje yra apie 200 ugnikalnių, iš kurių 30 yra veikiantys. Lankantis ugnikalnių apylinkėse galima aptikti kunkuliuojančių duobių, iš kurių verčiasi dumblini purslai, akį patraukia iš gelmių taip pat kylantys garai ir sustingę lavos stulpai.

Islandijos krantus skalauja šiltosios Šiaurės Atlanto stovės atšaka, todėl Islandijos gyvenamose teritorijose žiemos čia net šiltesnės nei Lietuvoje (temperatūros vidurkis apie 0 °C). Islandijos gamtą dar praturtina karštosios geoterminės zonos, kurių šalyje yra daugiau nei 700. Dėl šiltųjų zonų Islandijoje efektyviai vystomas žemės ūkis.

XX amžiaus pradžioje Islandija išmoko panaudoti savo unikalią geologinę sandarą ir pradėjo statyti geotermine energija šildomus šiltnamius. Toks pasiekimas paskatino šalies ūkininkus eksperimentuoti. Pradėtos auginti visai Europai įprastos daržovės, grybai, uogos, gėlės ir medžių sodinukai, bet neatsispirta pakultivuoti ir tropinės žemdirbystės.

Pasirodo, Islandijoje bananai šiltnamiuose pradėti auginti dar prieš II pasaulinį karą. Buvo viliamasi, kad bananų auginimas islandams atneš klestėjimą ir aprūpins šalies gyventojus reikiamu vaisių kiekiu − neprireiks importo. Tačiau apie 1960 m. valstybė panaikino mokestį importuojamiems vaisiams ir islandiški bananai, kuriems dėl saulės stokos sunokti reikia net iki dvejų metų (kai tuo tarpu bananų auginimą kultivuojančiose šalyse vaisiai sunoksta per kelis mėnesius), nebeatlaikė konkurencijos.

Po nesėkmingo verslo bananus ūkininkai padovanojo žemės ūkio universitetui. Čia studentai gali ne tik bananus auginti, bet ir figas, apelsinmedžius ir kt. Tik, žinoma, nedideliais kiekiais.

Grenlandija visgi sužaliavo…

Šylant klimatui, Grenlandijos gyventojai pastebi, kad per pastarąjį dešimtmetį vasaros pailgėjo net iki trijų savaičių, o tai reiškia, kad ledynų gyventojai gali pradėti auginti tokias daržoves, apie kurias net nesvajojo. Nors didžioji Grenlandijos dalis sušalusi į ledą, bet šalies pietuose jau kurį laiką auginamos bulvės, ropės, morkos, kopūstai.

Paskaičiuota, kad šiuo metu Grenlandijoje užauginama apie 10 proc. suvartojamų bulvių, bet iki 2020 m. gali pasiekti net iki 15 proc. Tuo neapsiribojama − šiuo metu jau pradėtos auginti naujos augalų rūšys, pvz., brokoliai, žiediniai kopūstai, braškės, sodinamos net obelys. Vadinasi, net tokioje šalyje kaip Grenlandija, kurios didžiąją dalį teritorijos dengia ledo skydas, o vasaros trumpos dirvožemiui tinkamai įšilti, visgi įmanoma verstis daržininkyste ir kultivuoti beveik 1 procentą salos ploto.

Ar vikingų šarada įminta?