Šioje šalyje 1984 m., dar po Jugoslavijos vėliava, vyko žiemos olimpinės žaidynės, vėliau siautėjo karas. Šiandien ši valstybė kartu su kitomis tyliai beldžiasi į Europos Sąjungos (ES) duris, tačiau oficialiai ji dar nėra šalis-kandidatė.

Trys prezidentai, trys etninės grupės

Bosnija ir Hercegovina suskirstyta į du autonominius regionus: Bosnijos ir Hercegovinos Federaciją bei Serbų Respubliką. Šiuose regionuose gyvena trys skirtingos etninės grupės: bosniai, kroatai ir serbai. Kiekviena etninė grupė turi savo prezidentą. Trys prezidentai gal skamba ir egzotiškai, bet visai nepatinka Europos Sąjungai, kuri reikalauja vieno atstovo Briuselyje. Tačiau joks Bosnijos serbas niekada nesutiks, kad jam atstovautų bosnis, ir atvirkščiai. Įtampa tarp skirtingų etninių grupių yra itin didelė.

Serbų Respublika netgi rengia referendumą, norėdama atsiklausti savo gyventojų, ar ši autonominė dalis turėtų paklusti Bosnijos ir Hercegovinos aukščiausiajam teismui. Šis referendumas praktiškai nutiesia kelią kitam referendumui, apie kurį vis garsiau kalba Serbų Respublikos politikai – visiško atsiskyrimo nuo Bosnijos ir Hercegovinos.

„Nemanau, kad Bosnija ir Hercegovina pateks į Europos Sąjungą vientisa. Panašu, kad Serbų Respublika anksčiau ar vėliau paskelbs nepriklausomybę ir galėsime ten patekti nebent kaip atskiri dariniai“, − sako bosnis Arnelis Mahmutovičius.

Pašnekovo teigimu, Bosnijos ir Hercegovinos Federacija yra labiau orientuota į Vakarus, o Serbų Respublika Vakarų atžvilgiu kaip tik ganėtinai skeptiška ir svajoja apie susijungimą su Serbiją, o tai sukeltų tik dar daugiau sumaišties regione.

„Kadangi oficialiai esu Serbų Respublikos gyventojas, rinkimuose galiu balsuoti tik už prezidentą serbą, už kitus prezidentus balsuoti negaliu. Politikoje net egzistuoja konkretūs skaičiai, kiek bosnių, serbų ir kroatų gali dirbti ministerijose ir kitose viešose įstaigose. Kartais siekdami valdžios politikai net pasikeičia savo tautybę, kad tik galėtų siekti geidžiamo posto“, − apie įtampas šalyje kalbėjo A. Mahmutovičius.

Kitų etninių mažumų atstovai daugybę metų konstitucinės teisės kandidatuoti į bet kokius aukštus politinius postus šalyje neturėjo. 2009 m. Bosnijos žydas Jakobas Finci ir romas Dervo Sejdicius padavė šalį į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tvirtindami, kad Bosnijos ir Hercegovinos konstitucija yra diskriminacinio pobūdžio. Ir nors po ilgų vilkinimų ir tarptautinio spaudimo konstitucinės pataisos galiausiai buvo priimtos, tačiau realios galimybės būti išrinktais kitų etninių mažumų atstovai neturi.

Į ES žiūri skeptiškai

Bosnija ir Hercegovina dar 2008 m. pasirašė ES Stabilumo ir augimo paktą, tačiau jis taip ir nebuvo įgyvendintas dėl minėtos bylos ir valdžios neryžtingumo. Praėjus septyneriems metams šiam paktui vėl buvo uždegta žalia šviesa. Šaliai tai svarbus žingsnis norint tapti oficialia kandidate į ES nares.

Per pastaruosius kelerius metus narystei ES pritariančių žmonių procentas Bosnijoje ir Hercegovinoje sumažėjo. Maždaug 0,5 mln. šalies gyventojų turi Kroatijos pilietybę, o tai jiems atveria galimybę dirbti Europos Sąjungoje.

Arnelio Mahmutovičiaus teigimu, dauguma žmonių į šalies narystę ES žiūri iš pragmatinės perspektyvos: jiems svarbiausia galimybė nevaržomai keliauti ir susirasti darbą kitose šalyse. Tačiau net ir be narystės ES šis procesas ganėtinai įsisiūbavęs − vien pernai šalį paliko 68 tūkst. žmonių.

„Eiliniai žmonės nėra labai gerai informuoti apie Europos Sąjungos privalumus, būtent todėl šalyje esama nemažai skepsio. Kainos kyla jau dabar, o algos – ne. Dažnai girdima nuomonė, kad šalis nespėjo pereiti nuo komunizmo prie demokratijos, o jau turi taikytis su daugybe naujų ES taisyklių ir įstatymų, kurie ne visada žmonių palankiai priimami“, − pasakojo bosnis.

A. Mahmutovičiaus teigimu, jei Bosnija ir Hercegovina kada nors ir pateks į Europos Sąjungą, ji bus viena paskutinių tai padariusių šalių.

„Tarpusavyje mes net juokaujame, jei kada nors būtų Trečiasis pasaulinis karas, tai Bosnijoje jis prasidėtų po trisdešimties metų, kai visur kitur jau būtų pasibaigęs – taip lėtai viskas ateina į mūsų šalį“, − pokštavo pašnekovas.