Marokiečių įkyrumas: apmokestina kiekvieną krustelėjimą

Marokas – kontrastų šalis, kurioje pasijusti tyloje ir vienatvėje yra beveik neįmanoma. Pirmąsias dienas ypač erzina vietinių įkyrumas. Prie sterilios aplinkos pratusius europiečius šioje šalyje užgriūna netikėtų situacijų, vaizdų ir garsų lavina.

Nuo aštrių it peilis uolų leidžiasi pusšimtis ožkų, nei per žingsnį nuo bandos neatsilikdamas šuoliuoja berniukas. Juda greitai ir lengvai, tarsi apautas stebuklingomis Aladino kurpėmis.

Apačioje laukia palmėmis apsiausta upė ir keletas išsižiojusių turistų. Žvalgausi į jaunąjį piemenį, nejučia ieškodamas ant jo galvos ragelių – norint įveikti tokį kalną, išties reikia turėti ožkų geno. Lyg patvirtindamas mano įtarimus, berniukas kartu su savo augintinėmis neria į sraunius upės vandenis ir čia pat ima godžiai malšinti troškulį. Tai tik vienas iš epizodų, stebinančių apsilankius Maroke. Prie sterilios aplinkos pratusius europiečius šioje šalyje užgriūna netikėtų situacijų, vaizdų ir garsų lavina.

Teigiama, kad Marokas – kontrastų šalis. Ko gero, tą patį galima pasakyti apie bet kurią Afrikos ar Azijos valstybę, kur vienoje gatvės pusėje stūkso prabangūs viešbučiai, o kitoje iš atliekų susuktą kamuolį spardo basakojai vaikai. Tiesa, Maroko atveju jie greičiau „muzikuoja“ daužydami savadarbius būgnelius ar tiesiog tuščius plastikinius butelius.

Mat garsai – ypatinga šios šalies žyma. Jais užpildytas kiekvienas kvadratinis metras: gatvėse rėksmingai balbatuoja prekeiviai ar šiaip praeiviai, bliauna asilai, iš minaretų gieda šventikai, klykauja kirai, įnirtingai signalizuoja vairuotojai, ant namų stogų karksi vištos. Garsai nenutyla nė naktį, net ir milijoniniuose miestuose mėnulio šviesą balsu sveikina gaidžiai, šunys ir katės.

„Leave us alone in the desert“

Pasijusti tyloje ir vienatvėje, būnant Maroke – užduotis ne iš lengvųjų. Jau šalia oro uosto mus apspito veikėjai, siūlantys paslaugas ir gėrybes: nuo pavėžėjimo iki pat Atlaso kalnų viršūnių iki „firminių“ tadžinų puodų ir hašišo. Judant gilyn į šalį, pasiūlymų tik daugėja, tik ir girdi lipšnius balsus „come come my friend“, o važiuojant automobiliu tave stabdo ir įsakmiai rankomis moja kas antras pilietis: ir penkiametis pyplys, ir garbingo amžiaus bočius. Viena vertus, nenuostabu – turizmas yra kone vienintelis karalystės pajamų šaltinis, skurdas paplitęs masiškai, o demografinė kreivė visiškai afrikietiška, t.y., sparčiai šauna į viršų.

Visgi pirmąsias dienas vietinių įkyrumas erzina. Ypač, žinant, kad kiekvienas krustelėjimas bus apmokestintas. Pavyzdžiui, pirmąją naktį taksistas mus paleido Marakešo medinos pakraštyje ir pirštu parodė kryptį, kur esą turėjo būti mūsų viešbutis. Aplink - tamsos apgaubtas gatvelių labirintas, keistai atrodantys žmonės, nejauku.

Tuoj prišoko vyrukas ir prisistatęs apsauginiu ėmė siūlytis palydėti. Tuokart neturėjome, kur dėtis, tad nusekėme paskui. Privedęs prie tikslo, užsiprašė šimto dirhamų (10 eurų). Mums sukrapščius dešimt kartų mažesnę sumą, baisiausiai raukė nosį ir žėrė „neatremiamus“ argumentus: „good service for good gentlemen“. Vėliau panašios situacijos kėlė tik juoką, bet vos atvykus, tokie „džentelmenai“ išties gali gadinti ūpą.

Vietinių įkyrumo kulminaciją patyrėme pasiekę Sacharą, kur ketinome pernakvoti tiesiog ant smėlio ir paspoksoti į žvaigždes. Naiviai manėme: didžiausia pasaulio dykuma, aplink turėtų būti nė gyvos dvasios. Kur tau. Nors link tikslo važiavome pro mažą kaimelį M‘Hamid, o ne populiariąją Merzouga, įriedėjus į dykumą, nepaisant vėlaus laiko, iškart pristojo palyda bent iš trijų motorolerių.

Barbendami į langus, dykumų kaubojai siūlė pirkti kupranugarį, pernakvoti tarp keturių molinių sienų be stogo, parodyti didžiausią kopą ir t.t., o dvidešimtą kartą patikinus, kad nieko mums nereikia ir paprašius palikti vienus, patys virto pirkėjais ir užsiprašė degtinės.Galų gale mums pavyko. Dangus Sacharoje naktį išties primena observatorijoje matytus vaizdus, tyla glosto širdį, ant laužo virta arbata – vėstančius kaulus. O ryte, nusiridenus nuo kopų, nebereikia nė kupranugario.

Kad ir kokie čiuplūs būtų marokiečiai turistų atžvilgiu, čia taip pat nestinga kontrastų. Sėdint tarp kalnų įsispraudusio Moulay Idriss miestelio pagrindinėje aikštėje į mus smigo dešimtys akių, tačiau didmiesčiams būdingo įkyrumo – nulis. Maža to, šalia sėdinti moteris giedromis akimis bandė paburti iš rankos, o vienas mažylis vaišių mums atnešė... saulėgrąžų. Ir jokių užuominų apie užmokesčius, tik tykios draugiškos šypsenos.

Grįždami, mažų kaimelių apšnerkštose kavinėse bandėme išsikeisti dykumai įsigytus rakandus į vandenį, o daugelis vietinių ne tik neėmė daiktų, bet ir vaišino kava, kuri, beje, visoje šalyje – kvapni ir neįtikėtino gardumo. Vandenyno vėjų gairiname Essaoira miestelyje atmosfera dar labiau atpalaiduojanti, ne atsitiktinai čia nuo senų laikų plūdo ir įkvėpimo sėmėsi įvairaus plauko hipiai – nuo Jimmy Hendrixo iki Alfredo Hitchcocko.
Apskritai dalis vietinių, ypač gyvenančių periferijoje, visiškai „atsipūtę“ ir it budistai ramsto pakelės medžius ar sėdinėja ant tiltų, romiai žvelgdami į pratekantį gyvenimą. Tokie jiems mums ir labiausiai patiko.

Kakofonija ir gamtoje, ir kulinarijoje

Tačiau į Maroką dauguma turistų plūsta ne su vietiniais aiškintis. Nuostabu, kiek į vieną plotą, kad ir nemažą, prigrūsta gamtos lobynų. Kalnai it chameleonai kas dešimtis kilometrų keičia spalvas ir formas. Vieni šauna į tūkstančių metrų aukštumas ir užsikloja sniegu, antri akina molio raudonumu, treti primena milžiniškas Parnidžio kopas, ketvirti – žalmargiai ir alsuoja rūku. Šalia masyvų ošia palmių oazės, jas kerta akmeningos upės, palei kelius driekiasi alyvmedžių ir argano medžių girios, o kur dar smėlį sandėliuojančios dykumos bei kelių futbolo aikščių pločio paplūdimiai, kedenami vandenyno bangų.

Keliaujant galima užtikti tuntus ožkų, kurios nesibodi laipioti medžiais, daug kur šmirinėja avys, pakelėse liūdi asiliukai ir išdidžiai kėblina kupranugariai, o arčiau vandens klykauja tūkstančiai milžiniškų kirų. Miestai – ne mažiau ryškūs nei gamta ir tarsi perkelia šimtus metų atgal su savo archajiška kakofonija, egzotiškais apdarais, chaotišku eismu, gaudžiančiais minaretais ir nesibaigiančiu rytietišku turgumi.

Tiesa, gamtos romantiką vėsina kaugės šiukšlių. Švara ir švarinimasis čia – retas reiškinys, apie tai galima spręsti ir prisiartinus prie daugelio vietos kaimų gyventojų. Tad ir maisto gurmanams čia nėra rojus, ypač, jei kišenės per siauros prabangesniems restoranams. Nors ir nesame išrankūs, ne viename miestelyje susidūrėme su dilema, kur pavalgyti.

Atrodytų, pilnos gatvės čia pat ruošiamo maisto, bet prekystalius nugulusios žuvys ir mėsa aplipusi musėmis, iš tolo riečia nosį, vietinių mėgstama daržovių sriuba primena skystą manų košę, piršto storumo blynai – kartono skonio, o čirškinti saldėsiai atsiduoda žuvų taukais. Žinoma, nėra viskas taip blogai Maroko kulinariniame pasaulyje, ypač, kalbant apie kuskusą su daržovėmis ir kai kada – su vištiena (jei padoriai iškepusi), taip pat puiki yra vietinė duona bei vaisiai.

O kartais virėjo nuoširdumas perspaudžia ir patį maistą. Tai patyrėme Feso medinoje, kur tiesiog gatvėje virtus kiaušinius pardavinėjantis senukas pats juos nulupa, pamerkia į prieskonius ir paduoda su tokia pagarba, jog patiekalas automatiškai įgauna savotiškos mistikos. Galima įtarti, jog būtent tai ir vilioja valgytojus: prie minėto senuko rikiavosi ištisos vietinių šeimos su mažais vaikais, ragavusiais tuos kiaušinius it didžiausią skanėstą. Ir tikrai – gardumas neišpasakytas, o ir neįtikėtinai pigu. Tačiau norint tai pajusti, būtina bent šiek tiek atpalaiduoti europietiško atsargumo ir įtarumo diržus, tiesiog mėgautis aplinka bei nuoširdžiai kalbėtis su žmonėmis.

Netrukus pakeis Egiptą?

Dėl specifinės Maroko atmosferos šios šalies svečiai paprastai pasidalija į dvi stovyklas. Vieni pasibaisi ir tvirtina niekada nebegrįšią, kiti lieka pavergti ir planuoja dar vieną viešnagę. Pabuvus čia dvi savaites, peršasi mintis, jog pastarieji labiau už komfortą vertina iššūkius ir nuolatinį keitimąsi. Išties – Marokas verčia keistis, būti atviresniam tiek aplinkiniams, tiek ir sau pačiam. Žinoma, jei tik nepasislepi po kondicionuojamo turistinio autobuso langais ar viešbučio baseino skėčiais. Ir ta vidinė kaita, nors ir nedičkė bei trumpalaikė - bene pagrindinis Maroko koziris.

Reikia tikėtis, šį kozirį atras vis daugiau lietuvių. Nors Marokas ir taip nebėra sunkiai pasiekiama egzotika, lėktuve sutikta gausi mūsų šalies kelionių agentūrų skautų kompanija, vykusi ieškoti naujų plotų tautiečių atostogoms, liudija apie tai, jog šis Afrikos kampelis mums taps dar artimesnis ir galbūt pakeis nuo seno pamėgtus Egiptą ir Turkiją. Ir jis to išties vertas.