Poros pasakojimas ir naudingi patarimai ir Perpasauli.lt skaitytojams:
Jau kurį laiką keliavome po europietiškos kultūros šalis (Prancūzų polinezija, Naujoji Zelandija ir Australija). Nors jos ir labai skirtingos, tačiau europietiška tvarka, patogumu ir bendravimu galėjome džiaugtis visą kelionės laiką. Po Australijos laukė skrydis į Balį, kuris tikriausiai yra pati žinomiausia atostogų kryptis pietryčių Azijoje.
Svarbus faktas: Lietuvos piliečiams „on-arrival“ vizų nuo šių metų spalio mėn. nebereikia, taigi įvažiavimas į Indoneziją yra visiškai nemokamas. Keliems draugams šiek tiek anksčiau atvykusiems į Balį teko susimokėti, taigi jei ir jūsų paprašytų, galit drąsiai reikalauti, kad dar kartą patikrintų, šalių, kurioms nereikia vizų, sąrašą.
Svarbu žinoti: jei atvyksite į Balį ir jums reikės taksi oro uoste, naudokite Uber, kuris jau veikia Balyje! Kainos žymiai mažesnės, nei taksi – pvz. kelionė iš orouosto iki Kutos su Uber kainuotų ~30000 rupijų (2 EUR), o su taksi ~80000-150000 rupijų (~5-10 EUR). Paspaudę šią nuorodą, už pirmąją kelionę Uber’iu visame pasaulyje nemokėsite nė cento! Jei vis dėl to norite naudoti taksi, užsisakykite tik iš oficialaus kiosko – geriausia iš Blue Bird kompanijos, kuri naudoja taksometrus (ant automobilio priekinio stiklo turi būti užrašyta Blue Bird Group, nes yra daug panašių taksi įmonių kurios bando kopijuoti, pvz. Blue Bird Bali). Blue Bird veikia ir kituose Indonezijos miestuose (Surabaya, Yogyakarta, Jakarta ir t.t.
Kadangi į Balį kaip tik tuo pačiu metu atvyko grupė draugų iš Lietuvos, nepraleidome progos kelioms dienoms užsisakyti vilos ant jūros kranto. Mūsų iš viso buvo 10, o vila keturioms naktims kainavo 1000 eurų, o tai yra 25 eurai už naktį vienam žmogui.
Nors galėjome tiesiog gulėti ir mėgautis poilsiu, nepraleidome progos šiek tiek labiau susipažinti su kultūrine Balio salos puse. Pakeliui į vilą apsilankėme šventykloje ant ežero kranto – Pura Ulun Danu Beratan. Vanduo ežere šiuo metu nusekęs, nes dar neprasidėjęs lietaus sezonas, taigi vaizdas šiek tiek kitoks, nei atvirukuose, bet pamatyti verta. Įėjimo kaina 30000 rupijų (2 eurai). Toliau važiuojant į kalną, galima trumpam stabtelėti pasižiūrėti vietinių beždžionių, kurios čia ypač laukia turistų ir jų maisto.
Dar vieną iš dienų praleidome važinėdami po Balio kultūros sostinės Ubud apylinkes. Pradėję nuo Monkey forest – beždžionių parko su šventykla, esančio porą kilometrų nuo Ubudo centro. Nors iš pradžių gan skeptiškai žiūrėjome į šį objektą, tačiau po apsilankymo visi sutarėme, kad parkas tikrai vertas dėmesio, tiek dėl beždžionių, tiek dėl nuostabios architektūros, esančios visame parke. Pačiame Ubudo mieste galima rasti dar nemažai šventyklų, daug jogos mokyklų ir vieną iš labiausiai turistinių turgų visame Balyje, kuriame reikia nepamiršti derėtis – kaina dažniausiai sumažėja maždaug perpus ar net daugiau.
Pakeliui į ryžių terasas dar aplankėme dvi įdomias šventyklas – Elephant Cave (Goa Gajah) ir Tirta Empul. Pirmoji garsėja savo urvu, kuriame atliekamos religinės apeigos. Tiesa, šiuo metu, tai daugiau turistinis objektas. „Dramblio urvo“ pavadinimą jis gavo per klaidą, kai įvairios būtybės ir demonai išraižyti ant įėjimo buvo palaikyti drambliais.
Šioje šventykloje dar sudalyvavome trumpoje religinėje ceremonijoje, kur mus už mažą auką palaimino vietinė močiutė. Tirta Empul hinduistų vandens šventykloje svarbiausias objektas naturalūs švento vandens šaltiniai, kurie naudojami dvasiniam apsivalymui. Skirtumas tarp oro ir vandens temperatūrų didžiulis, taigi šįkart nusprendėme šią „pramogą“ praleisti, tačiau tiek vietinių, tiek turistų besimaudančių po iš šaltinio tekančiais kriokliais netrūko.
Pagrindinės priežastis dvi – trumpiausias atstumas nuo mūsų vilos ir trumpiausia plaukimo trukmė iki Gili salų (~45-50 min). Nors plaukimas jūra gali pasirodyti kaip nebloga pramoga, iš tikrųjų malonumo čia ne tiek ir daug, dėl intensyvaus bangavimo ir didelio laivo greičio, per kiekvieną plaukimą nemažai turistų suserga jūros liga, taigi norėjosi plaukti kiek įmanoma trumpiau. Plaukimo kaina maždaug 200000 rupijų, nors gali būti tiek mažesnė, tiek didesnė. Viskas priklauso kur tą plaukimą užsakinėsite ir kaip gerai mokate derėtis.
Kaip minėjom anksčiau, Gili Air visi pasiekėme sėkmingai, be didesnių jūros ligos požymių. Šioje saloje nėra nei automobilių, nei motorolerių, vienintelis transportas – arklių tempiami vežimai ir dviračiai.
Taigi po Balio triukšmo ir chaotiško eismo, čia buvo tikra atgaiva. Salą pėsčiomis galima apeiti maždaug per valandą, taigi transporto čia net nelabai reikia. Mūsų viešbutis buvo maždaug už 20 minučių ėjimo paplūdimiu, nors ir atrodė ne taip toli, bet klampojimas smėliu per patį vidurdienį nebuvo pats lengviausias. Na bet tos 20 minučių netruko prabėgti ir pasiekę viešbutį, tiesiu taikymu kritome į baseiną.
Gili Air salos taip pat garsėja kaip viena geriausių vietų nardymo vietų visame pasaulyje, taigi Donatas pagaliau nusprendė išsilaikyti „Open water“ sertifikaciją, apie kurią jau kurį laiką galvojo. 3 dienų kursai su 4 pilnais panėrimais kainuoja ~320 dolerių, kas yra šiek tiek daugiau, nei būtų galima rasti Lietuvoje, bet didžiausias skirtumas, kad vietoje nardymo drumzliname ežere, čia neriama keturis kartus ir pasigrožėti galima ne tik vandens gyvūnais, bet ir nuskendusiais laivais.
Na ir dar vienas dalykas, kuo garsėja Gili salos, tai nuostabūs saulėlydžiai. Nors atrodė, kad jų prisižiūrėjome Los Andžele, bet čia jie tikrai nepakartojami. Ramus vakaras mažoje saloje, besigrožint saulėlydžiu ir besimėgaujant šviežiomis jūros gėrybėmis, kas gali būti geriau?
Šaltinis: www.oursmalladventure.com