Miglę Šerelytę svaigino pats gyvenimas. Jai nerūpėjo nei vaikinai, nei alkoholis, nei kiti svaigalai, jos gyvenimą pačiomis ryškiausiomis spalvomis nudažydavo nežinojimas, kas bus po 10 minučių, nežinojimas, kur atsidursi ir ką sutiksi.

Šis nežinojimas ją lydėdavo kelionėse autostopu, kaip ir baimė būti sumaišytai su naktine plaštake.

Jos talismanas yra šakutė, be kurios ji nesileidžia nei į vieną kelionę. Ir staiga ši keliautoja, kaip per išpažintį prabyla apie narkotikus, apie juodą gyvenimą ir tamsiąją savo pusę. Ji žino, kad žmonės ją teis, bet sako: Teiskit, jūs tai mokat geriausiai, o aš tik moku mokytis.

Jau vaikystėje jai kirbėdavo mintis tiesiog imti ir keliauti, važiuoti bet kur, visur. Jeigu būdavo koks nors gimtadienis, o tėvai sakydavo, kad neveš ir viskas, galvoje jai būdavo mintys apie tai, kad paims, nusitranzuos ir viskas. Žinoma, tada šito ji niekam nedrįso pasakyti.

Miglė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


– Kada pirmą kartą keliavai autostopu? Kaip sekėsi?

Pirmą kartą tranzavau, kai man buvo 16 metų į mokymus „Aš valdau ateitį“, kurie vyko Vilniuje. Kadangi labai norėjome, su drauge nusprendėme pabandyti. Nuo Utenos iki Vilniaus yra 100 km tiesaus kelio. Atėjusios ant kelio, bijojome iškelti nykščius. Viena kitai sakėm: „Tu kelk, tu kelk, tu kelk.“ Šiaip taip nedrąsiai iškėlėm nykščius ir sustojo antra mašina!

Mašinoje sėdėjo metalistų įvaizdžio vyrukai, su grandinėmis, juodai apsirengę ir pasisiūlė pavežti, tačiau pabūgusios jų metalistų įvaizdžio atsakėm: „Ai ne, mes čia pajuokavome.“ Ir nesėdome! Dabar juokinga prisiminti, tikrai galbūt buvo įdomūs žmonės. Tačiau šioje istorijoje įdomiausia yra tai, kad mes pasiėmėme šakutę! Ir visur, kur tik keliaudavome pasiimdavome šakutę, o visa tai prasidėjo, kai per radiją vieną kartą išgirdome, kad žmona nužudė savo vyrą su šakute ir mes galvojome: „Va, peilis tai nieko nereiškia, o va šakutė, vienas dūris, keturios skylutės... Tai pats geriausias ginklas!“

Miglė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dar vienas juokingas įvykis iš pirmosios kelionės autostopu yra tas, kad, kai nesėdome į „metalistų“ automobilį, mes įsėdome pas tokį vyrą, kuris šiek tiek smirdėjo alkoholiu, o mašinos gale buvo kažkokie bakai sudėti. Važiuojame ir po kurio laiko draugė su koja spiria man, aš nesuprantu, kas jai yra, atsisuku, žiūriu, kirvis padėtas ant žemės! Na, pirmą kartą tranzuojant ir nejauku, ir visokių minčių buvo. Tačiau, kai atkeliavom į Vilnių, kiek laimės buvo! Jautėmės, pakylėtos, žinojom jog dabar jau galėsim keliauti visur. Po to dar daug daug kartų UtenaVilnius, Vilnius – Utena važiavome, dalyvavome ir autostopo varžybose Baltija 2012. Vėliau, pasinėriau į nuotykius viena: Paryžius, Londonas, Berlynas, Helsinkis ir begalybė kitų atrastų Europos stebuklų.

– Ar visa dar pasiimi šakutę su savimi, kai keliauji?

Taip! Šakutę vis dar įsidedu, visi juokiasi, bet man tai yra lyg talismanas! Taip, kaip ir visą laiką turiu užrašų knygutę, kurioje keliaudama daug ką rašausi, nes kiekvienas žmogus pataria: „Nuvažiuok ten, pamėgink tą, aš tau galiu duot nuolaidą tam ar anam, ar tiesiog naudingų patarimų duoda.

– Ar tėvai žinojo apie šiuos tavo nuotykius?

Ne, ne, kurgi, nebūtų leidę tikrai, niekaip. Mes sakėme, kad ramiai su autobusu į mokymus važiuojame. Tik po kiek laiko vis pajuokaudavome, sakydavome, kad nusitranzavom, bet netikėdavo. Ilgainiui sužinojo, nepritarė, bet noras buvo toks begalinis, kad sustabdyti irgi nepajėgė.

– Kur toliausiai esi nekeliavusi autostopu?

Toliausia kelionė buvo į Olandiją. Iš Utenos į Groningeną, tai yra 1700 km. Tada keliavau viena, nes tai laikai nesusiderindavo, tai šiaip kažkas netikdavo. Ir tiesiog, kuomet keliauji vienas, nereikia su niekuo tartis, ieškoti jokių kompromisų. Eini, kur nori, darai, ką jauti tuo metu stipriausiai.

Miglė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kodėl vykai į Olandiją?

Aš visada žinojau, kad noriu studijuoti kažkur užsienyje, nes norėjau pamatyti ir patirti kažką kito, praplėsti akiratį. Įstojau į vieną Olandijos universitetą, bet net nežinojau, ar man patinka miestas, ar ne, o aplinka man daug reiškia. Po egzaminų nusitranzavau į Groningeną. Labai gerai viskas pasisekė, po to dar 3 kartus tranzavau.

– Ar nebaisu keliauti vienai?

Baisiausia būna tada, kai betranzuojant sutemsta, ateina naktis. Ir jeigu esi Lenkijoje, tai iš tikrųjų ten būti per naktį baisu, ypač jeigu esi kokiam kaime. Lenkijoje, kai kur vis dar egzistuoja požiūris, kad jeigu naktį prie kelio stovi mergina, su kuprine ar be, vis tiek galvoja, kad ji yra „kelio bitutė“.

Iš tikrųjų baisu, kad tavęs nesumaišytų. Jei kyla įtarimų bėgi, kuo tolyn arba bandai aiškinti, kad čia visai ne taip, kaip galvojate, kad aš esu keliautoja, rodai kuprinę, bet į tokią mašiną jau tikrai nesėdi. Su laiku, išmoksti atpažinti žmones.

– Koks įvykis keliaujant autostopu tau buvo pats baisiausias?

Kai trečią kartą tranzavau iš Lietuvos į Olandiją, buvau susitarusi susitikti su viena mergina, kuri gyvena 100 km už Varšuvos, tada mes kartu turėjome keliauti nuo jos miestelio iki Olandijos. Buvau jau už Varšuvos, tokia laiminga, kad taip greitai pas ją atvažiuosiu, iki jos buvo likę 50 km, o tai jau yra juokinga. Už Varšuvos sustojo ūkininkas, toks su kombinezonu, su agurkais mašinoje, galvojau čia smagiai pakalbėsime, viskas bus gerai.

Miglė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jis man sakė: „Dėk savo kuprinę į bagažinę.“ Aš nesupratau, juk priekyje yra trys vietos ir aš atsakiau: „Koks skirtumas, ne, tilps priekyje, viskas gerai, man gal ko nors reikės iš kuprinės...“ Jis vėl sakė: „Ne, dėk į bagažinę, kojoms bus laisviau.“ Tuo metu kažkaip net nesureagavau, bet dabar suprantu, kad čia buvo tas taškas, kur turėjau suprasti kažkokią intrigą. Jis sustojo degalinėj nupirko vieną skardinę „Coca-Cola“ ir vieną skardinę „Fanta“.

Sakė: „Rinkis, kurią gersi.“ Aš atsakiau, kad esu neištroškus, bet po ilgų tikinimų atsidariau „Coca Cola“. Važiavome toliau, jis nusuko į dešinę, aš pažiūrėjusi į žemėlapį paklausiau, kodėl jūs čia sukat, jis kažką rodė, jog ten trumpesnis kelias, sakė, nuvešiu tave į tą miestą, kur reikia. Dar kartą nusuko. Jau užuodžiau, kad kažkas ne taip. Važiuojam ir dar kartą nusuka. Tokia mintis, kad viskas aišku, kas čia bus.

Dar važiuojame ir jau galutinis vaizdas: laukai iš šonų, vien kviečių laukai, prietema, vėlu ir toks žvyro keliukas. Jis sustojo, atsisuko, jam gal kokia 70 metų, danties priekyje nėra, toks šlykštus, toks purvinas. Atsisuko ir sako: „Gal sekso?“ Kaip aš supykau, kaip pradėjau rėkti, sakiau: „Ne, tikrai tikrai tikrai ne! Viskas, skambinu policijai!“ Tuo metu jaučiausi labai stipri ir mintyse man buvo tokia mintis, kad jeigu jis mane bent vienu pirštu palies, aš išspirsiu jį iš mašinos ir išvažiuosiu, o mašiną paliksiu kur nors. Toks pyktis, toks siutas paėmė, kaip jis drįso išvis! Jis taip šypsodamasis, išsitraukė iš kišenės prezervatyvą (jį nusipirko degalinėj) ir sakė: „Viskas bus gerai.“

Miglė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Aš šaukiau, kad tikrai ne, skambinu policijai, važiuojam. Ir galvoju, kad jeigu aš būčiau išlipus iš tos mašinos, kur aš būčiau ėjus, nes buvo naktis, laukai kažkokie, jokio kelio, o tuose laukuose dar nežinia, ką būčiau sutikus. Pavažiavome toliau, paleido mieste, sakydamas, kad tai yra tas miestas, kurio man reikia. Išlipus skambinu tai merginai (su kuria buvome susitarusios susitikti) pasakiau, kokioje vietoje esu, apibūdinau. Ji man atsakė: „Migle, mano mieste nėra tokios vietos.“ Sakau: „Einu žmonių paklausiu, užrašys tikslų adresą, po to paskambinsiu.“ Radau vaikiną, kuris kalbėjo angliškai, užrašė adresą: ta ir ta gatvė, tas ir tas namas ir miestas. Aš žiūriu ir suprantu, kad tai ne tas miestas, kurio man reikėjo! Klausiau, kur yra tas miestas, kurio man reikia?

Sakė, jis dar už 40 km. Tada dar papasakojau, kad keliauju, kad ką tik turėjau blogą įvykį, paskambinau tai merginai pranešiau, kad tądien neatvažiuosiu, būsiu kitos dienos ryte. Jau tikrai nebenorėjau tranzuoti, nes buvau kaime, jaučiau baimę. Galvojau iki ryto gal nueisiu. Pradėjau eiti, aplink aklina tamsa, naktis, miškai, nesimato nei kelio kraštų, nei, kur miškas prasideda.

Eidama išgirdau, kad už manęs mašina lėtai važiuoja, galvojau: „Na, dar vieno įvykio nebepakelsiu.“ Atsisukau, o mašina to vaikino, su kuriuo kalbėjau angliškai, sakė, sėsk, nuvešim iki to miesto. Pasirodo, kad jis nori tapti policininku, nori daryti gerus darbus, kartais dar ir dabar susirašom, šaunus žmogus.

– Nauja aplinka, nauja šalis, nauji žmonės, gal jie numalšino tavo kelionių ir nuotykių alkį?

Olandijoje pradėjau elgtis atvirkščiai nei anksčiau, primiršau keliones, ir savo griežtas buvusias nuostatas, draugai pakeičia. Atvykus į Olandiją, labai ilgai ieškojau žmonių, kuriems irgi patiktų keliavimas, tranzavimas, kurie būtų pakylėti, visada laimingi, ieškojau sielos draugų, nes Lietuvoje turėjau nemažai. Turėjau ir savo žmonių ratą, su kuriais visada galėjau būti savimi ir jaustis gerai. O čia į mane kaip į keistuolę žiūrėdavo ir aš neradau savo žmonių, bet aišku, žmogus nenori būti vienas, žmogui reikia žmogaus, žmogui reikia dalintis laime, kad būtų laimingesnis.

Čia didelė draugų dalis yra menininkai, o tas meno pasaulis... Pavyzdžiui, viena mano draugė geria vyną kiekvieną dieną. Kiekvieną. Ir kada aš tik pas ją ateinu mes visą laiką geriame, per du metus nebuvo susitikimo, kad susitikusios negertumėme, taip pat ji neatsisako svaigintis ir kitaip, pavyzdžiui, narkotikais. Na ką, pasiūlė ir man, o aš taip, kodėl gi ne, reikia išnaudoti viską ir pirmą kartą pabandžiau amfetamino.

Tada sau sakiau: „ Migle, leisk sau daryti klaidas, leisk sau eiti žemyn, žemyn, žemyn, leisk sau būti blogiausiai, kokia tik gali, bet daryk tai dėl kitų žmonių.“ Tam, kad, kai aš pati per visą tai perėjus, ir patyrus, koks tai yra šūdas, kitiems pasakyčiau: „Nedaryk to!“ Ir ne dėl to, kad čia kažkas sakė ar kažkur skaičiau, dėl to, kad aš pati perėjau per visą tą ir dėl to žinau, ką tai reiškia. Žinau, ką jauti, kai atsikeli kitą rytą, žinau, kas vyksta tavo galvoje, tavo sąžinėje ir kūne. Pirmą kartą pabandžiau amfetaminą, Lietuvoje vadinamą „gaidį“, tada tris naktis nemiegojau.

Miglė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tris dienas ir tris naktis buvo nežmoniškas jėgų antplūdis, bet po to visą savaitę jaučiausi silpna ir daug miegojau. Tada dažniau pradėjau vartoti amfetaminą, tuomet jau nemiegodavau tik vieną naktį, bet tada toks jausmas būdavo, kad atrodo, jog niekas gyvenime tavęs neužmigdytų.

Po to pamėginau kokainą. Amfetaminas yra padarytas iš visokių narkotinių atliekų ir šiukšlių, todėl labai kenkia smegenims, gali būti ir depresijos, ir paranojos, o kokainas taip stipriai nepakenkia, bet labai stipriai išvysto priklausomybę. Aš paimu vieną eilutę kokaino, jis veikia 30 minučių, bet pradeda veikti tą pačią sekundę, kai įtrauki. Atsimenu, kad buvau kažkokioje vietoje, kur grojo muzika, mane tokia laimė užplūdo, atrodė, laimingiausia pasaulyje diena! Toks jausmas, kad tikrai nieko geriau negali būti. Aš ir muzika, jaučiau visą visumą. Kitą rytą atsikeliu ir galvoju, eina sau, o kaip buvo gera, toks jausmas, kad bet ką padaryčiau, kad vėl būčiau tokia laiminga.

Atrodė, kad tik tiek reikia, kad būtum laimingiausias žmogus, tada kitą savaitgalį vėl paėmiau, tada jau dvi linijas ir jau tokio didžiausio gėrio nepasiekiau, šiek tiek susierzinau, bet supratau, kad norint pasiekti tą gėrį, reikia jo imti vis daugiau ir daugiau.

Galvoje buvo mintys: „Reikia paimti, reikia paimti, reikia paimti.“ Tie narkotikai cheminiu būdu sukelia patį didžiausią laimės hormoną, koks tik yra įmanomas žmogui. Po to jaučiausi keistai, nes aš supratau, kad mano smegenys sako, kad turi būt laiminga, nors po tos patirtos laimės.. Atrodo, kad laimės nebėra, tu tiesiog būni depresijoje, galvoji, kad viskas blogai, kad nieko nevertas gyvenimas, matai viską juodai.

Prieš tai buvau tokia nekalta mergaitė, draugavau su indu vaikinu, nekalta meilė, tik po pusės metų draugystės pirmą kartą pasimylėjome. O per tą juodą laikotarpį aš nežinau su kiek vaikinų permiegojau... Man nei vardai, nei jie nerūpėdavo. Man jie nepatikdavo, man jie niekas būdavo, šiukšlės, nežinau, kaip pasakyti, bet toks jausmas būdavo: „Vat paimsiu ir pažeminsiu tą vyrą.“ Ir tikrai labai daug turėjau aš tų vyrų, būdavo, kad vidury sekso aš pasakydavau: „Einu namo, tu man nebeįdomus.“ Iš tokios mergaitės, mylinčios gamtą, žmoniją ir keliones patapau tikra kale.

Miglė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kada supratai, kad pasiekei dugną?

Sąžinė užgraužė po įvykio, kai pasimylėjau su draugės vaikinu po tiltu. Tuo metu buvau pavartojus ir ryte net nežinojau ar tai sapnas, ar ne. Bet ne, tai nebuvo sapnas. Draugė sužinojo, o po to laiko aš jos nemačiau. Žinau, kad čia nėra jokios moralės, kad taip elgiasi ne žmogus, o šiukšlė. Labai stipriai pradėjau keistis nuo to, nes supratau, kad tai jau kraštutinumas, kai jau nebegali savęs kontroliuoti, nebesuvoki tokių dalykų... Turiu nuostabių svajonių, noriu kurti daug gražių dalykų, padėti žmonėms mylėti gyvenimą, būti sėkminga ir sektina asmenybe. Jeigu save žudai, gerai, žudyk save, tai yra tavo reikalas, kaip nori, taip ir pasirenki gyventi, bet, kai pradedi griauti gyvenimus kitiems, čia jau yra viskas, kenkėjas. Ir tada pasitraukiau.

– Kaip sekėsi lipti iš duobės?

Tada aš labai norėjau taisytis ir žinojau, dėl ko visa tai dariau, daug išmokau, daug pamačiau, daug pasimokiau. Po visų tų nuotykių supranti, kad tu pati save apgaudinėji, supranti, kad laimė ne chemijoje ir ne sekse. Kiekvieną dieną galvojau, ką galėjau išmokti iš to ir pasimokiau. Aš nesakau, kad tai gerai, bet džiaugiuosi, kad turėjau ir tą etapą, ir buvau pasiekus tą visišką dugną. Per tą visą juodą laikotarpį rašiausi savo mintis, tam, kad matyčiau, kaip keičiasi mano mąstymas ir visa pati. Vieną kartą rašiau: „Viskas šūdas, šūdas, nieko nėra, viskas nesąmonė.“ Rašiau kažkokio pykčio apimta, po įvykio beskaitydama galvojau: „Migle, tu taip mylėjai gyvenimą, tau pats geriausias jausmas buvo pats gyvenimas.“ Galvoju, kokias tu čia pievas rašai ir dėl ko? Viskas, lipk atgal.

Miglės kelionė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip yra dabar?

Manau, dabar atradau tokį balansą, nebevartoju ir neprasidedu su tais žmonėmis, kurie visada vartoja. Paragavusi to tamsaus gyvenimo skonio, aš supratau, kad tas juodas gyvenimas ne man. Aš tikrai noriu būti gera ir padėti žmonėms.

– Jeigu galėtum atsukti laiką ar viską kartotum?

Na, to įvykio po tiltu, nekartočiau, nes vis dar graužia sąžinė. Mes gyvename tame pačiame mieste, mes eidavome į tas pačias vietas ir į tą patį turgų, ir su tais pačiais žmonėmis. Kita vertus, jei ne šitas įvykis, kas tada būtų pastūmėjęs susivokti? Manau, kad niekas neatsitinka veltui, jeigu kažkas atsitiko, tai ir turėjo atsitikti.

– Ar tu gailiesi dėl to?

Nežinau, ar gailiuosi, patirtis yra visokia ir visokios reikia. Bet šiaip, manau, kad nereikia gailėtis dalykų, nes tuo momentu, kai kažką darai, tau tai atrodo kaip teisingas sprendimas.

Miglės kelionė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Ko gero, tik maža dalis žmonių yra girdėjusi apie „Rainbow gathering“. Papasakok, kas tai yra?

Tai yra šeima, kurios nariu gali tapti kiekvienas. Jie labai akcentuoja tai, kad mes esam gamta, ir gamta esam mes. Ir, kad ne viskas apie pinigus, kad laimė yra, kai žmogus žmogui yra brolis ir sesuo. Rainbow Gathering yra labai slaptas nuo žurnalistų, nuo visuomenės. Apie jį pranešama tik koordinatėmis, kad vyksta kažkokiame miške, prie kažkokio ežero. Aš dalyvavau pre-Gathering Lietuvoje. Kai vykau į ten, pasiėmiau seną golfą, bevažiuojant susprogo padanga, kurią teko keisti mažesne už visas kitas padangas. Jau atėjo vėlus vakaras, 8 valandas toj girioj važinėjom ir niekaip neradom. Ir staiga pamatėm du vaikinus su dredais.

Kartu su jais ėjome dar gerą kilometrą siauru keliuku per tankų mišką, išgirdome grojančius kažkokius instrumentus, keistus garsus. Radome visus sėdinčius aplink laužą, kai kurios moterys be viršutinės dalies. Mums atėjus visi nustojo groti, sustojo į dvi eiles. Kiekvienas apkabino stipriai stipriai, kaip tiktai gali, tokiu žmogišku apkabinimu ir pasisveikino: „Labas, sese, kaip smagu, kad atėjai, aš tave myliu.“ Naktį praleidome prie laužo, miegojome po žvaigždėmis, viskas ten yra nemokamai, ten ne festivalis, o susirinkimas, kur visi viskuo dalinasi. Ten sielai, kūnui ir protui pačios didžiausios atostogos.