Kunigai moko – nebarstykime mirusiojo pelenų

Yra įvairūs laidojimo ritualai, vienas jų – išbarstyti velionio žmogaus pelenus jūroje ar kitur. Tačiau katalikų ir evangelikų liuteronų kunigai primena, kad to daryti nevertėtų: mirusiesiems reikalinga aiškiai geografiškai apibrėžta amžinojo poilsio vieta.

Kristaus prisikėlimo simbolika

Palangos klebonas Marius Venskus sako, kad atsisveikinimo su mirusiu artimuoju laikas vis trumpėja dėl kelių priežasčių: dėl finansinių, vis labiau įtempto gyvenimo tempo ir mirties artumo ignoravimo.

„Anksčiau buvo paplitęs paprotys mirusįjį laikyti pašarvotą tris paras, nes giliai širdyje buvo tikima, kad kaip Kristus po trijų dienų prisikėlė – taip ir šis artimasis prisikels, nes Jėzus Kristus jį yra atpirkęs ir jis po mirties įeina į dangaus karalystę. Tokia šios tradicijos simbolika – Kristaus kūno laikymas kapo rūsyje tris dienas, – aiškino klebonas. – Tačiau svarbiausias dalykas yra meilės išraiška, malda už mirusįjį“.

M. Venskus įžvelgia ir ne vien dvasines anksčiau paplitusio ilgesnio atsisveikinimo su mirusiuoju priežastis: „Iš praktinės pusės žvelgiant, senovėje prireikdavo daugiau laiko, kol visi suvažiuoja su arkliukais. Kita vertus, ir medicina nebuvo tiek pažengusi, kad būtų galima tiksliai konstatuoti mirtį. O gal žmogus miega? Gal jį ištiko priepuolis?“ – svarsto pašnekovas.

Amžinojo poilsio vieta – svarbi

Pastaruoju metu Lietuvoje tarpsta nauja tradicija – kremuoti palaikus. Ar, vertinant bibliniu požiūriu, yra svarbu, kas nutinka žmogaus palaikams?

„Kiekvieną Pelenų trečiadienį su tikinčiaisiais išsakome tokius žodžius: „Dulke buvai, dulkėmis ir virsi“. Ir tikrai nėra skirtumo, ar kūnas yra palaidojamas, ar sudeginamas. Tačiau svarbus yra vidinis nusiteikimas bei kur ir kaip laikomi pelenai, – aiškino dvasininkas. – Mes tikime, kad kūnai bus prikelti amžinam gyvenimui, kaip Biblija sako, iš kapų, iš amžino poilsio vietos. Tai yra iš kapinių arba iš kolumbariumo, bet ne iš namų, kur laikomi pelenai, arba tuo labiau ne išbarstyti jūroje ar dar kur nors. Būna, kad žmogus pasako: „Man nesvarbu“ arba netgi paprašo išbarstyti jo palaikus tam tikroje vietoje. Negalima žmogaus, kaip vientiso asmens – kūno ir sielos – išbarstyti. Siela yra amžina, bet ir kūnas, nors ir mirštantis, yra labai svarbus“.

Klebonas neslepia kartėlio, kad šiuolaikinė visuomenė, nors ir pripažįsta kūną esant šventyklą, jo visai nevertina: „Dabar pradedama matuoti centimetrais, kiek galima prieiti prie mirusiojo, prasideda kalbos apie ekologiją, atmetus dvasinę mirties pusę. Pasaulis dabar jau netgi kalba apie tai, kad žmogaus palaikai – nebloga trąša! Norvegijoje pradedama svarstyti, kad kremuojant kūnus visai be reikalo iššvaistoma labai daug energijos, tada atsiranda siūlymų tą energiją panaudoti apšildant namus. Taigi, atėjus laikui galime net nebežinote, iš kur išgaunama į mūsų namus radiatoriais patenkanti šiluma! Nors, ačiū Dievui, mūsų tauta dar tebėra išsaugojusi pagarbą mirusiesiems“.

Dievas vertina žmogaus kūną

Kodėl žmogaus kūnas yra toks svarbus tikinčiajam? „Visų pirma todėl, kad Viešpats Dievas įsikūnijo Jėzuje Kristuje, – atsako klebonas. – Biblinis Dievas nėra abstraktus. Jis turi savo vardą ir veidą – Jėzaus Kristaus. Pats Dievas prisiėmė žmogaus kūną ir jį išaukštino. Kaip yra pasakęs Antuanas de Sent Egziuperi, Dievas nesigėdijo žmogaus kojomis paliesti Žemės planetą“.

M. Venskaus pastebėjimu, be tikėjimo neįmanoma vertinti gyvenimo ir mirties.

„Neturint tikėjimo, prasideda įvairūs samprotavimai. Juk iš tiesų nėra žmogaus, kuris norėtų greičiau numirti, tačiau, įteisindamas eutanaziją, žmogus, būdamas kūrinys, atsistoja į savo kūrėjo – Dievo – vietą ir ima spręsti, kiek kitam kūriniui, tai yra kitam žmogui gyventi, – sako klebonas. – Tie pareiškimai apie eutanazijos reikalingumą atsiranda, nes mes bijome. Tada pradedame skaičiuoti visokius naudingumo koeficientus. Žmogus nebetiki, kad yra svarbus, bet iš tiesų pasąmoningai nori, kad artimieji patvirtintų: „Mums svarbus tavo buvimas šalia, net jeigu tu pats ir nebegali pasirūpinti savimi“. Tačiau net ir būdamas karštai tikintis bei mylintis savo artimą gali pritrūkti jėgų išlaikyti pasiryžimą ilgai slaugyti brangų žmogų. Juk neįmanoma dešimtmečiais 24 val. per parą sėdėti prie žmogaus. Todėl ir turi būti išvystyta sistema, suteikianti pagalbą artimą žmogų slaugyti namuose, net ir labai ilgą laiką, palengvinant jam skausmus iki to laiko, kol Viešpats jį pasiims“.

Laiko ir savaitę

Evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Saulius Varanavičius antrina katalikų dvasininkui: „Seniau paplitusi trijų dienų šermenų tradicija buvo siejama su Kristaus prisikėlimu po trijų dienų. Tačiau iš tiesų, mano manymu, tai tiesiog buvo iš lietuviškų „smetoninių“ papročių užsilikęs įprotis. Katalikai „kalnus“ giedodavo du vakarus. O liuteronai laikosi labai skirtingų papročių. Prie Latvijos sienos kai kurie mirusįjį laiko net ir savaitę. Man yra tekę dalyvauti tokiose laidotuvėse“.

S. Varanavičiaus teigimu, šermenų trukmė priklausanti nuo kiekvienos šeimos tradicijų, nuo šiuolaikinio žmogaus nenori galvoti apie mirtį, pagaliau – net ir nuo pagarbos mirusiam artimajam. Nors, pabrėžia kunigas, trumpiau trunkantis atsisveikinimas nereiškia mažesnės pagarbos.

„Svarbiausiai – tai turi būti daroma pagarbiai. Kadangi esame krikščioniškas kraštas, norisi, kad laidojant būtų laikomasi tikėjimo tradicijų ir pernelyg neskubama, – sako dvasininkas. – Nors ir per ilgas kūno laikymas, mano manymu, irgi nėra reikalingas“.

Barstant pelenus nedalyvauja

Paklaustas apie laidojimo būdą – užkasti ar sudeginti – liuteronas atkartojo katalikų dvasininko mintis: „Pats laidojimo būdas neturi reikšmės, bet svarbu, kaip paskui elgiamasi su palaikais. Kūnas yra laikina sielos buveinė. Esame tarsi savo kūno nuomininkai – vieno kūno, todėl ir po mirties svarbu, kad šis miręs kūnas turėtų savo vietą. Pradeda atsirasti tradicija pelenus išbarstyti iš lėktuvo arba į jūrą. Netgi ir laidojant urną kartais artimieji nori pelenus padalinti į dvi dalis ir palaidoti skirtingose vietose. Net ir pats buvau kviestas į tokias laidotuves, bet atsisakiau. Turime išlaikyti pagarbą mirusiajam. Juk tais atvejais, kai kūnas nesudeginamas, juk jo nepjaustome ir nelaidojame keliose vietose. Iš tiesų barstyti pelenus linkę tie, kuri gyveno laisvą gyvenimą, turiu omenyje – laisvą nuo tikėjimo. Tačiau mes, kunigai, tokiose apeigose ir nedalyvaujame. Bažnyčia turi savo tvarką, ir jos laikomės“, – sakė S. Varanavičius.