– Papasakokite, kada užsimezgė Jūsų draugystė su Palanga?

Mano sąsajos su Palanga užsimezgė dar vaikystėje, kuomet mama veždavosi mane prie jūros į Palangą. Pirma draugystė su Palanga buvo jau tuomet, kai dar net nėjau į mokyklą. Vėliau, mokyklos bei studijų metais, atvažiuodavome čia su kurso draugais. Labai mėgdavom tas išvykas rudenį. Tai būdavo tartum mūsų tradicija.

Pamenu, maudydavomės toje šaltoje Baltijos jūroje, klajodavome po ištuštėjusį, bet romantika alsuojantį parką. Vėliau, kai baigiau studijas, puikūs Palangos entuziastai ir literatūros mylėtojai buvo sugalvoję Birutės kalno papėdėje rengti literatūrinius vakarus. Žmonės būdavo kviečiami į skaitymus, pati aš dar tada klausydavau. Teko garbė tada išgirsti Laimoną Noreiką, Arną Roseną, Moniką Mironaitę – visų turbūt net neišvardinsiu.

Vėliau, mano kūrybinėje biografijoje literatūra ir jos raiška pasidarė be galo svarbi. Tikriausiai nebuvo nė vienos vasaros, kad nebūčiau atvažiavusi su savo programomis prie Birutės kalno. Pamenu kaip būdavo gražu, saulė leisdavosi pro pušis žemai į jūrą. Ten labai gera akustinė vieta. Gaila, jog tų skaitymų nebeliko.

Turiu pasidžiaugti, jog „Ramybės” klubas tarsi pratęsė tą tradiciją į savo renginius įtraukdamas daug teatro, literatūros bei muzikos renginių. Kiekvieną vasarą su įvairiomis programomis lankausi „Ramybėje“, Kurhauze, Gintaro muziejuje. Matyt organizatoriai kviesdami mane pasirodymams jaučia, jog esu kupina gerų jausmų jūrai bei Palangai.

– Buvote išvykusi į bado kamuojamą Afriką. Papasakokite šiek tiek plačiau apie pačią kelionę ir Jūsų misiją?

Pasakysiu tiek, jog ten matyti vaizdai kiekvienoje kelionėje tiesiog pribloškia. Aš su UNICEF organizacija važiavau jau ketvirtą kartą. Teko lankytis Kambodžoje, Tanzanijoje, Haityje, o šįkart – Mozambike. Kelionė truko devynias dienas. Keliavome penki žmonės – aš, dainininkas Merūnas Vitulskis, mūsų grupės vadovė, operatorius ir režisierius.

UNICEF – tai vaikų rėmimo fondas. Ši organizacija remia vaikus ir jų mamas. Tai tarsi medicinos rėmimo fondas – tiekiame nepritekliuje skendinčiai šaliai skiepų vakcinas, vaistus nuo maliarijos. Nors pasaulyje yra daugybė įvairiausių labdaringų organizacijų, man UNICEF yra patraukli, nes galvoja apie esmines investicijas į tą kraštą.

Jie nesirūpina tuo, kad surinkti pinigų ir vienam ar kitam vaikui nupirkti kokį vežimėlį, ar siųsti mokytis. Jie iškart kalbasi su Vyriausybe ir jos klausia, kur šioje šalyje yra didžiausia bėda? Ir jei Vyriausybei yra priimtina labdaringos organizacijos veikla, tuomet yra steigiamas komitetas, įtraukiami vietiniai žmonės, kurie geriausiai viską žino ir tada priimami sprendimai.

Foto: AFP/Scanpix

Mozambikui buvo skirti būtiniausi medicinos centrai, didesnė ligoninė miestelyje. Ten atstumai milžiniški, kraštas gerokai didesnis nei mūsų Lietuva, nėra jokio susisiekimo ar visuomeninio transporto. Nėra ir jokios socialinės rūpybos, vaikų, globos, senelių namų, jokių pensijų, išmokų. Išgyvenimo problema – tik tavo paties rankose. Mozambikas yra viena iš vargingiausių pasaulio valstybių.

Skaičiuojama, jog ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Kasmet dėl prastos mitybos, įvairiausių ligų ten miršta nepaprastai dideli skaičiai žmonių. Šalies rykštė – daugiau nei du milijonai našlaičių.

– Kas šioje kelionėje į Mozambiką Jus labiausiai sukrėtė?

Tai nepaprastai skurdi šalis. Nėra ką valgyti, nėra elementariausių būtiniausių dalykų. Dažnai pas mus visuomenėje sklando mitas – sako, kodėl jie neturi ką valgyti? Gi jie tinginiai, ten šilta, guli sau po bananų medžiu, laukia, kol bananai sunoks ir valgo. Deja, tokie mitai labai greit sužlunga, kai tą kraupią realybę pamatai iš arti. Tie žmonės labai daug dirba, tačiau ką galima išauginti kietame, saulės iškankintame molyje? Sausra ten tęsiasi pusę metų, kitą pusę – liūčių sezonas. Žinoma, kažkokį minimalų derlių jie užsiaugina.

Didžiausia problema – vanduo. Žemė ten yra saulės išdeginta, aplink plyti akmeniniai kalnai, rusvai pilkšvas šalies peizažas, medžiai, žolė ir upių vagos visiškai išdžiūvę. Ten supratau, kodėl ožkos lipa į medžius. Na, pasakykit, kaip nelipsi į medį, jei jo viršūnėje matai keletą žalių lapelių, kurie tave gali pamaitinti?

Pats Mozambikas yra labai skurdus, ten nėra jokių naudingųjų iškasenų. Žmonės ten neišsimokslinę, fiziškai neišsivystę, kai kurie ir protiškai atsilikę, nes visur yra tik badas ir skurdas. Juk kada žmogus negauna pakankamai maisto produktų, jis ir nesivysto. Vidutinė gyvenimo trukmė kaimuose yra apie 40 metų.

vaikai

– Kaip tenykščiai žmonės ten išgyvena, ką jie valgo?

Dažniausiai šeimose gimsta 10-12 vaikų, tačiau išgyvena tik 3-4. Sunkiausias išgyvenimo momentas yra iki metų amžiaus, kuomet tvirtėja organizmas ir labiausiai puola ligos. Mozambiko provincijoje, kurią mes lankėme, didžiausia problema yra švarus vanduo. Čia gyvendami net nesusimąstome, jog kažkam pasaulyje jo trūksta.

Ten vandens yra tik tiek, kad būtų galima numalšinti troškulį. Viskas tartum istorijos knygose. Atsiduri krašte, apie kurį tik skaitei – apvalios molinės trobelės, o jei ji 6 kvadratinių metrų, tai jau ir labai didelė troba laikoma. Namuose nėra jokių daiktų – šiaudai, skuduras, puodas ir keptuvė.

Ką jie valgo? Galėtume sakyti labai sveikai – kukurūzų košę. Bet be jokių priedų. Dar ant laužo pasikepa žemės riešutų. O jeigu darže turi užsiauginę salotų, tai jau ir visai gerai. Tokiame karštyje mūsų gydytojai primygtinai reikalauja, kad išgertume bent po du litrus vandens, o čia, kur nuo troškulio galima mirti, jo gaunama tik po gurkšnelį.

vaikinas
Foto: Corbis

Jie užsiaugina žemėje kukurūzų, bananų, pomidorų, bulvių – jos truputį kitokios nei pas mus. Šiuo metu ten sausra, kai mes susitikom su tenykštėm šeimom, matėm ką jie valgo. Mažai mergaitei, kuri į mokyklą eina apie 3-4 km, pusryčiams pakepina mažutę saujelę riešutų ir mergaitė soti. Įsivaizduojate, kiek tų riešutukų telpa mažam mergytės delne? Jie taip yra įpratę valgyti.

Teko lankytis našlaičių šeimose, ten valgoma kukurūzų košė ar kukurūzų miltai. Dažniausias patiekalas yra ta košė. Jei netoliese yra upė ar šulinys, molyje padaromas darželis, nes juodžemio ten niekur nėra. Tame molyje užauginami kažkokie žali lapai, kaip priedas prie tos košės pateikiama pora žalių lapų.

Ten visur nešvarus vanduo, nėra jokių vaisių ar daržovių, dėl sausros niekas ten neauga. Žinote, mes net nesuvokiame, kokie laimingi esame visko persisotinę ir pertekę.

Ten nėra jokios socialinės rūpybos. Valstybė yra tiek skurdi, kad jokių mokesčių, nieko ten nėra. Už tai, ką žmogus parduoda, gali tik vaikui knygutę nupirkti.

Žinot, manau, kad mes gyvename rojuje. Pagalvokite, kiek kiekviena šeima išmeta maisto. Mes per daug maisto perkame, daug jo naudojame, neskaičiuodami eikvojame geriamą vandenį, o ten iš troškulio miršta žmonės ir galvijai.

– Gal Jums įsiminė kokia istorija, ar sukrečiantis matytas vaizdas?

Buvo istorija, kuri net kvapą gniaužė, o jos herojus visus sukrėtė iki ašarų. Vieną dieną mes lankėme vaikinuką, kuriam dabar yra 17 metų, jo sesutei – 15, kitai – 9. Kai berniukui buvo 8 metai, jis liko vienas. Pats užkasė ir duobėje palaidojo savo tėvelį, kuris mirė nuo astmos. Metų bėgyje begimdydama mirė ir mama. Berniukas žemėje liko vienas – su naujagimiu ant rankų ir maža sesute.

Dabar jam yra septyniolika metų, jis yra tos šeimos tėvas. Prieš mirtį mama jam pasakė, jog jis privalo pasirūpinti sesutėmis, būti geru žmogumi ir nevogti. Tą jis ir daro. Kai mes paklausėme, ar tas berniukas pats nesvajoja turėti žmoną ir vaikų, nes ten gana anksti kuriamos šeimos, jis pasakė, jog svarbiausia jam yra išleisti savo mergaites į gyvenimą. Kai jos taps savarankiškos, jis galės pagalvoti apie save.

Foto: Corbis

Ar jūs įsivaizduojate, kaip kalba vaikas nuo aštuonių metų likęs našlaitis? Jis sakė, kad dirbant vyresni buvo supratingi, pagelbėdavo ir padėdavo. Berniukas įleido mus į savo molinę pirkelę pasižiūrėti jų gyvenimo sąlygų. Buvom labai nustebinti. Pirkioje jis padaręs pertvarą iš žagarų – taip atskirta dalis, kur miega mergaitės. Jokių kėdžių, staliukų ten nėra. Prie įėjimo į namelį yra padėtas medžio gabalas, kuris gali būti suprantamas kaip suoliukas. Žinokite, sunku įsivaizduoti.

Mūsų grupės vadovė Rima net sakė, jog jai tai – stipriausias sutiktas vyras pasaulyje. Įsivaizduokite, žodinį mamos pasakytą testamentą, jog rūpinkis savo sesutėmis, būk geras žmogus, nevok, tas berniukas visus devynerius metus po mamos mirties šventai vykdo. Pasmalsavome to berniuko, iš kur gi jis semiasi stiprybės, kai būna nepakeliamai sunku? Vaikinuko akyse sužvilgo ašaros, bet jis susivaldė ir pasakė, kad, kai būna sunku, jis pasiima mamos nuotrauką, „pasikalba“ su mama ir po to pasidaro viskas įmanoma.