Punia. Kelionę pradėkime vykdami į Punią. Užsukime į šio miestelio dvibokštę Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Tai viena anksčiausių pastatytų bažnyčių Alytaus krašte.

Ją 1425 m. įsakęs pastatyti pats Vytautas Didysis (naujojoje Punios bažnyčioje kabo šio Lietuvos valdovo portretas). Manoma, kad pirmoji bažnytėlė stovėjusi dabartinės Šv. Jurgio koplytėlės vietoje. Dabartinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia pastatyta 1863 m. (archit. K. Suchodolskis), nes senoji sudegė per miestelio gaisrą. Pastato architektūroje gražiai dera baroko ir klasicizmo stiliai.

Punios piliakalnis. Punia – vienas seniausių LDK miestų, XIV–XVII a. svarbus vidurio Lietuvos administracinis ir gynybinis centras. Punia garsėja vienu didžiausių piliakalnių Lietuvoje, stovinčiu Nemuno ir Punelės upių santakoje.

Punios pilakalnis
Foto: Atytaus raj sav. nuotr.

Jį pasiekti visai paprasta, tereikia nuo Punios miestelio bažnyčios paėjėti pora šimtų metrų. Nuo 36–44 metrų aukščio piliakalnio šlaitų atsiveria išties įspūdinga panorama – plati ir lenkta Nemuno juosta, legendinių girių didybę menantis Punios šilas. Manoma, kad ant šio piliakalnio stovėjusi Margirio (Pilėnų) pilis, kurioje vyko ir garsusis 1336 m. Pilėnų mūšis. Nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams ir tapti jų belaisviais pilėnai kartu su vadu Margiriu susidegino liepsnose. Tyrėjų nuomone, ant šio piliakalnio tikrai stovėjusi pilis, vėliau sudeginta, o jos vietoje XV a. pastatyta naujoji tvirtovė.

Šiai irgi sudegus, nuo XVI a. minimi ant piliakalnio stovėję ir dideli rūmai, vėliau įkurta didikų Gonsevskių rezidencija, sugriauta XVIII a. pr. per karus su švedais. Piliakalnio papėdėje pastatytas akmuo su ištrauka iš Maironio eilėraščio.

Raižių kaimas. Kelionę tęskime nuo Punios pasukę į 129 kelią. Juo važiuokime pietų kryptimi apie 7 km, tada sukime kairėn ir pavažiavę maždaug 7 km atvyksime į Raižius. Šiame kaime ryškų etnografinį pėdsaką paliko jame gyvenę totoriai, XIV a. atgabenti iš Krymo Vytauto Didžiojo. 1889 m. Raižiuose pastatyta dabartinė medinė mečetė, kuri veikė ir sovietmečiu. Manoma, kad pirmieji maldos namai kaime pastatyti XVI a. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Raižiuose buvo musulmonų centras. Totoriai visoje Lietuvoje garsėja ir nacionaliniu pyragu – šimtalapiu.

Paminklas Vytautui Didžiajam
Foto: V. Kandroto nuotr.

2010 m. minint Žalgirio mūšio 500-ąsias metines prie mečetės sumontuoti du saulės laikrodžiai. Vienas jų rodo vietos, kitas – Žalgirio mūšio vietos (Lenkijoje) laiką, autorius – Jonas Navikas. Tais pačiais metais atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. J. Jagėla).

Butrimonių Išganytojo bažnyčia. Toliau vykime rytų kryptimi į Butrimonių miestelį, esantį už maždaug 6 km. Stabtelėkime prie pat kelio, Margirio g. 15, kur stovi Išganytojo bažnyčia.

Butrimonių Išganytojo bažnyčia
Foto: V. Kandroto nuotr.

Pirmoji Butrimonių bažnytėlė buvo pastatyta iki 1744 m. kaip dvaro koplyčia. Dabartinė istoristinė, romantizmo stiliaus elementų turinti bažnyčia statyta labai ilgai – net 20 metų. Įdomu tai, kad akmenų ir plytų mūro Išganytojo bažnyčia stovi šalia kelio, kas Lietuvos bažnyčioms nebūdinga (paprastai jos stovi miestelio centre).

Butrimonių miestelio aikštė. Butrimonis puošia dar XIV–XV a. trijų kelių sankryžoje pradėjusi formuotis trikampė aikštė – gana retų formų Lietuvoje. Susikūrus Butrimonių miesteliui aikštė tapo turgaus vieta, vėliau buvo apstatyta pirklių ir amatininkų namais. Ši aikštė lėmė ir iš vieno centro einantį radialinį miestelio kūrimosi planą.

Jaukus miestelis kartu su trikampe aikšte paskelbti urbanistikos paminklu. Aikštė vaizduojama ir Butrimonių herbe.

Pivašiūnų piliakalnis. Kelionę tęskime vykdami į Pivašiūnus, esančius už 11 km nuo Butrimonių (plentu 1122). Prie pat Pivašiūnų miestelio, kairėje kelio pusėje, prie to paties pavadinimo miško, stūkso legendomis apipintas Pivašiūnų piliakalnis. Pasakojama, kad ant šio piliakalnio senovėje buvusi šventykla, ir šis kalnas nebuvęs toks didelis kaip dabar. Žmonės, eidavę melstis į šventyklą, nešdavosi pilną kepurę žemių – taip ir supylė šį didelį piliakalnį.

Jo šlaitai – apie 20 m aukščio. Paskelbtas kultūros paveldo objektu. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu, jame rasta lipdytos keramikos dirbinių.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Pačiame Pivašiūnų miestelyje aplankykime Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, garsėjančią stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, žinomu ir už Lietuvos ribų. Pirmoji Pivašiūnų bažnyčia pastatyta 1648 m. Jos vietoje statytą antrąją bažnyčią sunaikino ugnis, trečioji statyta šventovė taip pat sudegė.

Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, vadinama Dzūkijos Šiluva, Pivašiūnuose pastatyta 1822 m. Pivašiūnų bažnyčia – medinės sakralinės architektūros pavyzdys: vienintelė Lietuvoje klasicistinio stiliaus, išlaikiusi tokią lotyniško kryžiaus struktūrą, kuriai būdinga išilginių tūrių ir kryžmos dinamika.

Šventovę puošia keturios baltos kolonos, virš kurių trikampiame frontone įrengtas langelis su spinduliais. Bažnyčios viduje stovi retas apeinamas altorius.

Pivašiūnai
Foto: V. Kandroto nuotr.

Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Pivašiūnus nuo seno garsina Lietuvoje ir už jos ribų žinomas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Jis kabo didžiajame Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altoriuje. Manoma, kad sidabru puoštas paveikslas atvežtas iš Turkijos ir buvęs dar pirmojoje Pivašiūnų bažnyčioje.

Per Žolinės atlaidus į Pivašiūnus plūsta minios maldininkų. 1988 m. malonėmis garsėjantis kūrinys buvo vainikuotas Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir jam suteiktas Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulas.

Daugų senamiestis. Išvažiavę iš Pivašiūnų keliaukime 13 km į Daugus (plentas 1104). Čia mus pasitiks urbanistikos paminklu paskelbtas Daugų senamiestis. Daugų vietovė pirmą kartą minima 1384 m. ir priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui. 1503 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro suteiktoje privilegijoje Daugai jau vadinami miestu.

Daugai
Foto: V. Kandroto nuotr.

Daugų senamiestis paskelbtas urbanistikos draustiniu. 20,3 ha draustinis skirtas apsaugoti senąjį Daugų miesto užstatymo planą ir pobūdį. Saugomas miesto gatvių tinklas, istorinės aikštės planas, statybos fragmentai.

Didžiulio ežeras. Toliau keliaukime Savanorių gatve. Nuo Savanorių g. pasukę į per visą miestą besidriekiančią Vytauto gatvę pasieksime Didžiulio ežerą. Tai vienas įspūdingiausių Dzūkijos ežerų, garsėjantis vaizdingomis pakrantėmis ir įdomia savo forma, panašia į H raidę. Ežero pusiasalyje, vadinamojoje Saloje, stūkso mitologinis Mergos akmuo.

Didžiulis – įspūdingiausias ir labiausiai iš kitų savo forma išsiskiriantis Dzūkijos ežeras. Tirpstant ledynams ir į ežerą pamažu įsiterpiant dideliems pusiasaliams jis įgavo H raidės formą. Dar visai neseniai Daugai buvo sala, kurios nebuvo įmanoma pasiekti sausuma, todėl ir didžiulis pusiasalis, esantis ežero pietuose, vadinamas Sala. 99 ha Didžiulio ežeras turi vaizdingos pakrantės ruožą.

Didžiulio ežeras
Foto: V. Kandroto nuotr.

Maršrutas parengtas vykdant projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas ir sklaida pasitelkiant informacines elektronines priemones“. Projektą dalinai finansuoja Kultūros paveldo departamentas.

Šaltinis: www.platumos.lt