Kinijoje metus praleidusi Indrė: šią šalį arba myli, arba nekenti

Ruduo – geriausias laikotarpis apsilankyti Kinijoje. Įsibėgėjus rudeniui nebekankina karštis, o ryškiausiomis spalvomis nusidažantys medžių lapai kraštovaizdį paverčia dar įspūdingesniu.

Ką nuveikti ir ko tikėtis keliaujant į Azijos galiūnę pasakoja išvykas į egzotiškas šalis organizuojančios agentūros „Kelionių akademija“ direktoriaus Donato Kireilio pakalbinta Indrė. Kinijoje metus studijavusi mergina tikina, jog posakis, kad šią šalį galima arba mylėti, arba nekęsti, pasitvirtino su kaupu.

Pirmieji iššūkiai: pereiti gatvę ir priprasti prie signalizavimo

Indrė dvejus metus Vilniaus universitete studijavo kinų kalbą, tad dar prieš išvykdama žinojo, kokie kultūriniai skirtumai jos laukia. Tiesa, priprasti prie 8 milijonus gyventojų turinčio Nankino miesto ritmo nebuvo lengva: „Šokiravo beprotiškas eismas. Pasitaikydavo, jog mašinos ir motociklai važiuodavo pėstiesiems skirtu taku. Pereiti gatvę tapo kasdieniu iššūkiu – šviesoforų čia paprastai niekas nepaiso.“ Be to, teko susitaikyti su nuolatiniu triukšmu: „Juokaudavome, kad jei penkias sekundes gatvėje neišgirsti signalizavimo, vadinasi, kažkas ne taip.“

Nors chaotiškas eismas reikalavo atidumo, Indrė tikina, jog net ir vaikštinėdama vakare viena jautėsi visiškai saugi: „Panašu, kad Nankine policininkai stovi kiekvienoje sankryžoje, tad muštynių ar konfliktų neteko matyti. Žinoma, užsieniečiams derėtų būti atsargesniems – kišenvagių čia netrūksta.“

Užsieniečių privilegijos klubuose ir karaokė vietoj kavos

Mergina neslepia, jog laisvalaikis svetimtaučiams čia gerokai saldesnis. Dėl anglų kalbos lengvai pamišę kinai ieško užsieniečių draugų, tad lankytojus iš Vakarų klubai pritraukia nemokamu alkoholiu: „Kiekvieną mėnesį gaudavome kuponus su įvairiausiais alkoholiniais gėrimais. Pateikus lapelį barmenas jį pažymėdavo ir pavaišindavo kokteiliu ar alumi.“

Tiesa, Kinijos klubuose Indrė nebuvo dažnas svečias. To priežastis – neįprastas vietinių dėmesys: „Kai pirmą kartą su bendramoksle iš Lietuvos atsidūrėme šokių aikštelėje, mus tiesiog apspito kinai – ir vaikinai, ir merginos. Jiems tai – atrakcija, proga nusifotografuoti su vakariečiu, o mums – nepatogumas dėl asmeninės erdvės trūkumo.“

Paklausta, ar Kinijoje karaokė tokia pat populiari kaip ir Japonijoje, Indrė nusišypso: „Jei su kinais draugais turėdavome laisvą valandą mieste, dažniausiai traukdavome padainuoti. Jiems tai taip įprasta kaip mums susirinkti ir išgerti kavos ar arbatos.“ Mergina priduria, jog kinų karaokė šiek tiek skiriasi nuo lietuviškos – čia dainuojama ne ant bendros scenos, o privačiuose kambariuose.

Draugystė su pardavėjais ir šokas dėl derybų

Anot Indrės, didžiausias šokas jos laukė vietos turguose. Ten, kur ant prekių nėra kainų, nemokėdamas derėtis sumokėsi trečdaliu ar net dvigubai daugiau: „Taisyklė nr. 1 norint išvengti apgavystės – būti kinu,“ – juokiasi mergina ir pasakoja apie ilgainiui išmoktą derybų techniką – „Svarbiausia neparodyti dvejonių, sutrikimo. Paklausi kainos, išgirdęs atsakymą ryžtingai eini toliau ir lauki mažesnės sumos pasiūlymo. Kartoji tol, kol sandėris tenkina abi puses.“

Tuo tarpu maisto turguje norint gauti šviežesnių vaisių ar nepermokėti, teko laikytis kiek kitokių taisyklių: „Prekeiviai, matydavę kaip blaškausi tarp prekystalių, dažnai pakeldavo kainas. Galiausiai išsirinkau vieną pardavėją ir pas ją eidavau kasdien. Taip sukūriau abipusį pasitikėjimą – kinams tai labai svarbu.“

Vietoj traškučių - vikšrų ir žiogų asorti

Keletą Kinijos miestų aplankiusi lietuvė nepraleido progos išbandyti ir egzotiškų valgių. Svečiuodamasi pietinėje šalies dalyje ji paragavo keisto vikšrų, lervų ir žiogų asorti. Paklausta apie skonį, Indrė nusijuokia: „Labai gardu – visai kaip traškučiai!“

Šalies kultūra besidominti mergina pasakoja, kad labai sunku apibūdinti kinų virtuvę, kadangi kiekviename regione ji itin skirtinga: „Kuo labiau į pietus, tuo didesnes keistenybes jie valgo. Kai kur itin populiari gyvos beždžionės smegenų valgymo ceremonija, kai prie stalo pririštam žvėreliui nupjaunamas skalpas. Skausmingi riksmai jiems ne tik negadina apetito, bet ir suteikia savotišką pasimėgavimą. Žinoma, didžioji dalis kinų tokį elgesį laiko amoraliu.“

Naujieji Kinijoje: „Nėra kino, kuris nešaudytų fejerverkų“

Šviesiaplaukė Indrė išsiskirdavo iš kinų minios, tad nuolat sulaukdavo dėmesio. Merginos dažniausiai mandagiai paprašydavo nusifotografuoti, o štai su ja gyvenusi lietuvė dalindavosi linksmesnėmis istorijomis: „Būdavo, kad užsižiūrėję vietiniai užkliūdavo už suoliuko, nuversdavo šiukšliadėžę ar patys nukrisdavo. Kinai labai nori bendrauti su užsieniečiais, su jais praktikuotis anglų kalbą, tačiau dėl to pačio kalbos barjero paprastai bijo net užkalbinti.“

Artimai su vietiniais bendravusiai merginai teko garbė kartu su kinų šeima sutikti Naujuosius metus: „Tai – šeimos šventė. Susirinkę prie stalo pavalgo ir skuba įsijungti nacionalinę televiziją, per kurią rodomas šventinis koncertas. Tiesa, vietiniai neapsiriboja viena šventine naktimi – dar savaitę lanko gimines ir patys priiminėja svečius, o mažuosius džiugina piniginėmis dovanomis.“

Paklausta apie naujametinius fejerverkus Indrė pasakoja, kad stereotipai – ne iš piršto laužti: „Dangus nusispalvina jau pora dienų prieš šventę – nėra kino, kuris neiššautų bent mažiausios petardos. Parako kvapas po Naujųjų dar laikosi apie savaitę, tad tokia pramoga kai kuriuose miestuose uždrausta ne tik dėl triukšmo, bet ir užterštumo.“

Indrė tvirtina, jog svarbiausia suprasti, kad šioje šalyje esi tik svečias ir visus kultūrinius skirtumus priimti atvira širdimi. Norintiems pažinti neturistinę Kiniją, mergina išduoda paslaptį: „Užkalbinkite gatvėje kiną ir pasiūlykite pasipraktikuoti anglų kalbą. Taip jums atsivers visos miesto paslaptys.“