Beveik nėra žmonių, kuriems nepatiktų ralio „Paryžius – Dakaras“ vaizdai. Matome ne tik greitai lekiančius automobilius, bet ir nuostabaus grožio vietas, kuriomis dulka tie nutrūktgalviai, bebaimiai ralistai. Prie asfalto pripratusiems vairuotojams toks adrenalino kupinas važiavimas yra tarsi neįgyvendinama svajonė. Bet kai ką panašaus galima patirti kelionėse, kai visureigiais keliaujama po nuošalias vietas. Man tokios ekspedicinės kelionės visada tampa svarbiais gyvenimo įvykiais.

Kelionėje po Etiopiją buvome pasiryžę aplankyti bemaž 10 skirtingų genčių. Kai kurios iš jų – klajokliai, išsimėtę po krūmokšniais apaugusių Etiopijos pietryčių platybes. Nuostabaus grožio Omo upės slėnyje, karo genties gyvenvietėje, fotografavomės su pusnuogiais, kūnus išsipiešusiais, ginklais apsikarsčiusiais vaikinukais, palaikėme rankose jų automatus (už pinigus, žinoma) ir turėjome vykti į kitą gentį.

Kadangi buvau kelionės vadovas, ramybės nedavė klausimas, kaip teks ją pasiekti: kelias tolimas, susidarytų didžiulis lankas, bet gal mūsų vietinis vadas Abelis ir šturmanas bei vairuotojai ryšis kirsti savaną visiška bekele? Kelias dienas šiame regione pliaupė tropinės liūtys, dėl kurių pravažiuoti pavojingesnes atkarpas tapo neįmanoma. Bet štai vairuotojai iš vietinių piemenų sužinojo, kad važiuoti galima. Mano širdis džiūgavo – dabar tai bus!

Foto: R.Šalnos nuotr.

Nuo žvyrkelio sukame į savaną. Kelias, tiksliau sakant, takelis, veda per brūzgynus, drožiam džipų šonus, bet kažkaip negaila, nes „Toyota Land cruiser“ ir „Nissan Patrol“ dirba savo darbą. Savana tuščia, gyvūnų nėra, pasitaiko tik galvijų, bet piemenų nesimato. Kartais nesuprantame, kaip važiuoja pirmasis ekipažas, nes mes treti – visi vadai (ir vietinis, ir lietuvis) viduryje, tokios čia taisyklės.

Mane stebina, kad tarp dygliuotų krūmų ir akacijų pirmas vairuotojas vis randa kelią ir veda visus penkis mūsų džipus. Pasitaiko drėgnesnių vietų, ir man jos nepatinka, nors per purvynes visureigiai pravažiuoja – buksuoja, bet važiuoja. Štai ką reiškia keturi varomieji ratai. Kad taip ir man visureigį – užsisvajoju. Vis dėlto įklimpus iškiltų daug problemų, o juk važiuojame tariamo komforto zonoje ir visi keliautojai tiki tik gera pabaiga.

Karštis savanoje nepakeliamas, bet aš beveik neprakaituoju – termodrabužiai dar kartą pasiteisino. Kiti mano bendrakeleiviai, matau, galuojasi, degina viršsvorį, o į mane keistokai žvilgčioja. Šypsausi ir raginu suvokti, koks malonumas keliauti taip apsirengus.

Foto: R.Šalnos nuotr.

Staiga stop – upės vaga. Joje matyti drėgnas ruožas, kai kur teka vanduo. Vairuotojai tariasi, kur geriausia važiuoti, užtrunkame apie dvidešimt minučių. Įveikę upės vagą ieškome tolesnio kelio. Makaluojantis per purvynus, kyla įtampa, patarinėjama, kaip ir ką daryti. Na, lietuviai juk visada viską žino – ir orientuotis savanoje gali, ir vairuoti. Pravažiuojame tas kūlgrindas, randame takelį ir didiname greitį.

Pagaliau ir laukiniai gyvūnai. Prabėga Granto gazelės, čia pat išdidžiai vaikštinėja sekretorius (toks paukštis), danguje sklando grifai, ereliai. Besigrožėdami gamta vėl pakliūvame į klampynę. Sustojame. Čia pat, už krūmų, matau berūkstantį dūmelį. Prasibraunu pro krūmus ir mano žandikaulis atvimpa – priešais keturi desanešų genties vyrai ant didžiulio laužo kepa mėsą, tiksliau, karvės kumpius. Po savaną sklaidosi nekoks kvapas, o danguje jau skraido bent trijų rūšių maitvanagiai. Pasisveikinu ir stebiu procesą. Saugu, gerai. Vienas piemuo, pasiėmęs kaulą į rankas, plėšia nuo jo mėsą, kitas pagaliu žarsto žarijas.

Man šis vaizdinys asocijuojasi su pirmykščiais žmonėmis. Pagalvoju, kad šie piemenys savo gyvenimo būdu nedaug nutolo nuo čia, Etiopijoje, gyvenusių mūsų protėvių. Pasiūlau nusifotografuoti, jie sutinka. Bandau užmegzti pokalbį, bet jie nešneka. Suprantu, kad bemoksliai (artimiausia mokykla už dviejų šimtų kilometrų), todėl nekalba angliškai. Prieinu visiškai arti, atsistoju greta ir mūsiškiai pradeda fotografuoti. Užsisuka karuselė, kurią vainikuoja įprastinė procedūra – atsiskaitymas keliais pinigėliais.

Prisifotografavę važiuojame toliau. Pagalvoju – vietinius žmones bankai patys susiranda net atokiausiose vietose. Jokių kortelių, jokių PIN kodų. Išvažiavę į pagrindinį kelią labai greitai pasiekiame Omarotės gyvenvietę. Bet tai jau atskira istorija.