Prieš kokį dešimtmetį fotografavimo fanais pasaulyje buvo laikomi japonai. Didelės jų grupės, apsikarsčiusios įmantriausia fototechnika, vieniems kėlė šypsenas, kitiems pavydą. Dauguma japonų ir anksčiau, ir dabar naudoja brangią aukštos kokybės techniką. Jie nevertina skaitmeninių fotoaparatukų, kurių visiškai pakanka amerikiečiams.
Japonų mėgėjai fotografai po visą pasaulį tamposi stovus, po kelis ilgus objektyvus. Kažin kur jie deda tas fotografijas ir kam rodo, jeigu visoje grupėje mažiausiai dešimt tariamų profesionalų?
Fototechnikos tobulėjimas, valdymo paprastumas ir įkandama kaina padarė proveržį šioje srityje. Tai, kas anksčiau buvo įkandama tik kai kuriems, dabar tapo kasdienybe. Keliaujant po pasaulį su lietuvių grupėmis, teko savo akimis patirti visą šį virsmą, kuris ir stebina, ir džiugina, ir juoką kelia.
Dar ne taip seniai dalis žmonių kelionėse apskritai nefotografuodavo, nes tikėdavosi nuotraukų gauti iš bendrakeleivių. Atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams, fotografų skaičius augo kaip ant mielių. Visi, kurie fotografuodavo rimta technika, automatiškai laikyti asais.
Jų nuotraukos buvo daug geresnės nei kitų, todėl daliai keliautojų geras fotoaparatas tapo svajone. Bet tokia technika reikalauja žinių arba įgūdžių, deja, daugelis į tai visiškai nekreipia dėmesio: tep šlep, kaip išėjo, taip gerai. Per nuotraukų peržiūras paaiškėdavo, kad labai daug fotografijų yra visiškai niekam tikusios.
Ir štai atėjo laikai, kai fotoaparatų rinką užvaldė išsvajotieji veidrodiniai skaitmeniniai aparatai. Pinigų turintys žmonės puolė juos pirkti, bet ir toliau fiksavo vaizdus vienu vieninteliu režimu. Tokie fotografai labai didžiuojasi savo nuotraukomis, nors jų kokybė nė kiek nepagerėjo, nes fotografuoti reikia mokėti arba norėti išmokti.
Veidrodiniai fotoaparatai fotografuoja didžiule raiška, tačiau naujiems asams, nemokantiems raiškos keisti, tai nė motais. Žmonės naudoja didžiausią raišką, tinkančią plakatų dydžio nuotraukoms spausdinti, nors pačių nuotraukų daugelis net nedaro. Jos taip ir lieka skaitmeninės.
Su nemažai žmonių yra tekę keliauti po kelis kartus. Dažnai pasidomiu, ar po paskutinės bendros kelionės jie peržiūrėjo nuotraukas, gal pasidarė nuotraukų albumą ar dar kitaip tas nuotraukas panaudojo, gal kam pristatė. Deja, labai daug keliautojų, grįžę net iš pačių egzotiškiausių kelionių, nė neperžiūri nuotraukų. Daugumai nėra laiko, visi įtemptai dirba.
Turistai fotografuoja viską: gamtą, gyvūnus, architektūrą, žmones, jų buitį. Daugeliui bene labiausiai patinka fiksuoti žmones, o daugelyje kultūrų laikoma netaktu fotografuoti žmones jų neatsiklausus. Apmaudu, bet dažnai lietuviai nekreipia į tai jokio dėmesio. Fotografuoja iš pasalų, o įkliuvę nė neatsiprašo.
Leidimas fotografuoti kai kuriose šalyse, ypač Afrikos, yra svarbus pajamų šaltinis skurdžiai besiverčiantiems čiabuviams, bet keli pinigėliai, kurių prašo vietiniai, nemažai daliai lietuvių tampa principo dalyku: „O už ką čia mokėti?“ Čiabuviai lieka nepatenkinti, kartais net agresyvūs, o vadovui tenka raudonuoti ir aiškintis.
Nerašytas keliautojo kodeksas reikalauja gerbti vietos žmonių kultūrą ir paisyti vietinių reikalavimų. Antai fotografuotis labai nemėgsta ir net įžeidimu tai laiko Gvatemalos majai. Kai kuriose turistų lankytinose vietose taisyklių nepaisantiems fotografams yra specialūs karceriai, iš kurių greitai ištrūkti nėra taip paprasta.
Kai kuriose šalyse žmonės mano, kad fotografuojami jie praranda veidą, dėl to desperatiškai mėgina išvengti smalsių fotografų. Mūsų žmonėms labai patinka fotografuoti žmonių buitį ir skurdą, o tai be vietinių leidimo laikoma netaktu ir gali būti netgi labai pavojinga.
