„Esu taip vadinamas „digital nomad“ (skaitmeninis klajoklis). Tai reiškia, kad tol, kol turiu savo kompiuterį ir interneto ryšį, galiu dirbti. Mano buvimo vieta neturi reikšmės ir dėl to per pastaruosius dvejus metus apkeliavau daugiau kaip 30 šalių. Verslu užsiimu jau nuo 15-os, o dabartinis mano darbas – sparčiai augantis internetinių kuponų tinklalapis Amerikoje ChameleonJohn.com“, – apie save pasakoja Jokūbas.
Apie tai, kokių nuotykių patyrė kelyje ir kodėl jo kelionė baigėsi anksčiau nei jis tikėjosi, J. Laukaitis sutiko papasakoti DELFI.
– Kaip kilo mintis keliauti motociklu vienam į Balkanus?
– Šią vasarą norėjau praleisti Lietuvoje, tačiau žinojau, kad kelis mėnesius vienoje vietoje niekaip neišsėdėsiu. Nusprendžiau pakeliauti po Europą ir, kadangi niekada gyvenime nebuvau buvęs Balkanuose, pagalvojau, kad būtų nuostabu apvažiuoti visas Balkanų šalis.
Aš visada keliauju vienas, tačiau į šią kelionę norėjau vykti su draugu dėl to, kad nereikėtų miegoti krūmuose, jeigu motociklas sugestų vidury miško. Bet draugas, su kuriuo buvau sutaręs vykti, savaitę prieš kelionę pasakė, kad jo planai pasikeitė. Pagalvojau, jog ir taip esu buvęs daugelyje sudėtingų situacijų, tačiau vis išsisukdavau, tai išsisuksiu ir šį kartą. Ir išsisukau!
– Kaip ruošėtės kelionei?
– Jeigu atvirai, per daug nesiruošiau. Grįžęs į Lietuvą greitai išsilaikiau motociklo teises, nusipirkau motociklą, įsimečiau porą daiktų į daiktadėžę (ji buvo tokia maža, kad net mano šalmas į ją netilpo) ir išvažiavau.
– Koks buvo kelionės tikslas? Ar turėjote susidaręs maršrutą?
– Vienintelis kelionės tikslas buvo apvažiuoti visas Balkanų šalis, o konkretaus maršruto sumąstęs nebuvau. Galų gale jis gavosi toks: Lietuva – Lenkija – Čekija – Austrija – Slovėnija – Kroatija – Bosnija ir Hercegovina – Juodkalnija – Albanija – Graikija – Makedonija – Kosovas – Serbija – Rumunija – Vengrija – Slovakija – Lenkija – Lietuva.
Praleidau tik dvi Balkanų šalis: Bulgariją (nes daugelis sutiktų keliautojų sakė, kad ten nėra labai įdomu) ir Makedoniją (nes būtų reikėję važiuoti per visą Rumuniją bereikalingai).
– Kurios iš aplankytų vietų ar šalių pasirodė gražiausios?
– Labai sudėtinga pasakyti, kas paliko patį didžiausią įspūdį, tačiau vietos, kurios tikrai įsiminė, buvo Kroatijos kalnų keliukai, Transfagarasan ir Transalpina kalnų keliai Rumunijoje – vieni didžiausių ir pavojingiausių kalnų kelių visoje Europoje, taip pat įspūdingai senas ir gražus Mostar miestas Bosnijoje ir Hercegovinoje, UNESCO saugoma vietovė Meteora Graikijoje ir daug kitų.
– Kada baigėte kelionę?
– Kelionė baigėsi labai ironiškai – nors su savo motociklu pravažiavau 8000 kilometrų per bekeles, miškus, krūmus, kalnus, smėlynus, kaimelius ir nieko jam neatsitiko, likus 150 kilometrų iki Lietuvos, jis sulūžo ir per kelias valandas nepavyko jo pataisyti. Nenorėdamas ieškoti naujos nakvynės vietos Lenkijoje bei taisyti motociklo, paprašiau artimųjų, kad atvažiuotų manęs paimti su priekaba ir paskutiniuosius kelis šimtus kilometrų grįžome taip.
– Kas paliko didžiausią įspūdį? Ko Jus išmokė ši kelionė?
– Labiausiai prisimenu nenumaldomą laisvės jausmą, kurį jausdavau važiuodamas motociklu per kalnus, miškus ir mažus miestelius, kaimelius. Jaučiausi taip, kad galėčiau nuvažiuoti absoliučiai bet kur kada tik užsinorėsiu. Nuostabu!
Taip pat įsiminė vienas įvykis Lenkijoje. Kai išvykau iš Lietuvos visą dieną lijo. Kartais nedaug, kartais tikrai stipriai. Kai priartėjau prie Varšuvos, buvau kaip tik pravažiavęs didelę liūtį ir visiškai permirkęs. Kadangi važiavau 90-100 km/h greičiu, labai greitai visiškai sustirau, tad sustojau pakelės kavinukėje išgerti arbatos.
Kai kavinės savininkė pastebėjo, kad aš taip sušąlęs, jog net negaliu nulaikyti savo arbatos puodelio, labai susijaudino ir nusprendė mane aprengti kiek įmanoma šilčiau. Ji apvyniojo mano kojas keturiais celofanais, batus – šiukšlių maišais, krūtinę apdengė rankšluosčiu ir ant viršaus uždėjo savo megztinį su kapišonu. Galų gale apsikabinome, pasakiau „dziekuje bardzo“ šimtą kartų ir išvykau.
Kadangi praktiškai kiekvieną dieną keičiau lokaciją, nebuvo progų daug bendrauti, bet įsiminė vienas keturiasdešimt kelių metų vyras, kurį sutikau Serbijoje. Jis prieš trejus metus pardavė visą savo turtą, nusipirko motociklą ir pradėjo keliauti po visą pasaulį, jau aplankė visus žemynus išskyrus Australiją. Su juo nemažai šnekėjom apie visuomenėje priimtas normas, laimę ir kitus įdomius dalykus. Manau, jo istorija yra labai įkvepianti.
– Ką patartumėte kitiems keliautojams, kurie planuoja keliauti panašiu maršrutu?
– Rekomenduočiau neplanuoti visko iš anksto ir palikti daug vietos spontaniškumui – bendrauti su žmonėmis sutiktais kelyje ir klausytis jų patarimų. Tai gali jus nuvesti ten, kur net neįsivaizdavote!
Taip pat manau, kad tokio tipo kelionei nėra blogai keliauti su partneriu ar partnere vien dėl to, kad visą mėnesį didžiąją laiko dalį būti vienam (kadangi praktiškai kiekvieną dieną keisite gyvenamąją vietą) gali pasidaryti šiek tiek vieniša.
– Šiuo metu esate Indonezijoje. Ką ten veikiate?
– Pastaruosius dvejus metus aktyviai keliavau ir didžiąją laiko dalį leidau Azijoje. Čia esu aplankęs vienuoliką šalių, kai kurias iš jų – po daug kartų. Dabar grįžęs į Aziją savaitę praleidau Tailande, šiuo metu mėnesį leidžiu Bali saloje, tada pusantro mėnesio būsiu Japonijoj, du – Indijoj, du ar tris – Taivane ir tris – Kinijoj. Trumpesniam laikui mąstau aplankyti kelias kitas šalis, tokias, kaip Malaizija, Naujoji Zelandija bei Australija.
