Apie sutiktus žmones ir kitus įspūdžius vyras papasakojo ir Perpasauli.lt skaitytojams.

Sutikti Ignalinos krašto žmonės man pasirodė įdomūs, išsiskiriantys iš kitų krašto žmonių, todėl nusprendžiau juos pakalbinti, sužinoti, kaip rieda gyvenimas šiame krašte jų akimis. O žygiavau tik Ažušilės kraštovaizdžio draustinyje bei Stripeikių bitininkystės muziejuje, kur vyko Medkopio šventė.

Pasivažinėjimas su Petro Jančiaus jaučiais

Viešint Stripeikių senosios bitininkystės muziejaus surengtoje Medkopio šventėje, pirmosiomis šventės akimirkomis Petras padavė reklaminį bukletą. Pasiėmiau, pasižiūrėjau ir toliau įsisukau į šventės šurmulį. Bet mintis kirbėjo jį pakalbinti apie vienintelę Lietuvoje pramogą – pasivažinėjimą jaučiais. Pakalbinau ir nuvykau pas jį jau kitą dieną.
Ignalinoje

Atvykę kitą dieną į Antalksnės kaimą planavome praleisti apie 15 – 20 min, tačiau užtrukome ilgiau nei valandą. Kodėl taip išėjo? Tikriausiai buvo kaltas Petro ir Linos Jančių svetingumas ir nuoširdumas. Bet pradėti pasakojimą reikėtų nuo atvykimo priežasties – jaučių. Balai (Lietuvos baltnugarių veislės) ir Kanai (Lietuvos šeimųjų veislės) jaučiai priklauso dvejoms iš keturių laikomomis Lietuvos galvijų veislėms (be šių veislių, lietuviškomis laikomas senojo genotipo Lietuvos žalosios ir senojo genotipo Lietuvos juodmargės).

Kai Petras privedė prie Balai, truputėlį buvau sutrikęs. Įsivaizduokite 1 tonos bulį, kuris link tavęs eina atstatęs ragus. Kyla įvairių minčių? Galbūt. Bet iš tiesų tai ramūs, paklusnūs gyvuliai, nors juos auklėti reikia kantrybės. Daug. Labai daug.

Šie jaučiai prie Petro jau nuo 3 mėnesių amžiaus, dabar jiems penkeri metai. Buliai – tarsi asmenybės, su savo charakteriu, su jais reikia bendrauti kaip su asmenybėmis. Pavyzdžiui, Kanai moka pats pasikasyti ausį į žoles, o Balai to nemoka. Kai buvo dar labai jauni, galėjai juos asfaltu varyti, dabar, kai masė išaugusi, to geriau nedaryti.
Pramoga

Šiais metais Balai ir Kanai išarė 10 arų žemės, kurioje nenaudojant technikos buvo pasėti kviečiai. Pasak Petro, jei viskas buvo atlikta be technikos, tai ir derlius turėtų būti nuimtas rankomis. (O ką tai reiškia, įsivaizduojate?). Apskritai, Petro nuomone, darbas su žemės ūkio technika yra didžiulė nuodėmė, žemė turi būti dirbama taip, kaip anksčiau mūsų protėviai ją dirbo. Pačioje pradžioje, dar tik Petrui aprodant ir pasakojant apie bulius, prie mūsų prisijungė jo žmona Lina, kilusi iš Kauno.

Neapsikentusi miestietiško gyvenimo būdo, ji persikėlė gyventi ten, kur arčiau gamta. Juokaudama prasitarė, kad susižavėjo Petro auginamais buliais, o ne kažkieno sportinėmis mašinomis. Po pirminės bulių apžiūros, pasukome apžiūrėti senobinės sodybos pastatų, daržuose auginamų gėrybių. Ech, ir kaip jiems sunku viską prižiūrėti, mano galva, bet Jančiai – atkaklūs žmonės, nepasiduodantys užklupus pirmiesiems sunkumams.

Po šios apžiūros Petras pakvietė pasivažinėti vežimu, traukiamu šiais jautukais. Įsėdome kartu su Lina į vežimą, kuriuo apsukome nemažą ratą. Kokie nepakartojami įspūdžiai! Po šio pasivažinėjimo jaučiais, mums Jančiai buvo paruošę siurprizą – pakvietė į klėtį, kurioje laukė vaišės. Na, ir kas pasakys, kad mes – nesvetinga tauta? Po vaišių mūsų laukė savotiškas testas: pasakyti, kokios grūdinės kultūros yra ąsotėlyje. Deja, šis testas mus sugėdino apie (ne)išmanymą to, kas auga Lietuvos laukuose. Taigi, jei norite turėti unikalią Lietuvoje pramogą, pajusti svetingumą – apsilankykite (daugiau informacijos galite rasti tinklalapyje arba Petro Jančio feisbuko paskyroje).

Atskleidė paslaptis apie pirtis

Arnoldas Alešiūnas - Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos narys, savotiškas Ignalinos rajono asociacijos narių vadovas, kaimo turizmo sodybos „Mažoji Šveicarija“ savininkas. Kodėl taip pavadinta sodyba? Iš dalies kalti sodybos svečiai, kurie nuolat sakė, kad čia jaučiasi kaip Šveicarijoje (tikriausiai dėl ypatingo reljefo, kuriame yra sodyba), todėl Arnoldas nusprendė, kad sodybos pavadinimas bus „Mažoji Šveicarija“.

Arnoldo svajonė – sodybos teritorijoje pastatyti keletą namelių, kuriose šeimos galėtų mėgautis neįprastu supančiu Ažušilės kraštovaizdžio draustiniu, jo ypatinga pirtimi (o gal tiksliau pačio pirtininko darbu), šalia esančiu Žiežulinio ežeru. Arnoldas labai akcentuoja gerą sutarimą su kaimynais. Svečiai išvyksta, o tu lieki. Su kaimynais, kurie gali būti nepatenkinti tavo turėtais svečiais. Geriausia gyventi santaikoje, bet ją pasiekti dėka pasitaikančių nesėkmių, nėra taip lengva.

Vyro aistra – pirtis. Arnoldas oficialiai buvo „įšventintas“ į pirtininkų luomą 2004 metais, kartu su pirma pirtininkų laida, nors iš anksčiau turėjo sukaupęs didelę patirtį. Kiekvienas pirtyje jam esantis žmogus yra individualus, todėl vanojimas, aliejų ar medaus tepimas yra visada skirtingas.
Namas

Paklaustas, kodėl moterys nenori eiti kartu su vyrais į pirtį, pateikia originalų atsakymą: dėl to kalti vyrai. Tiksliau jų noras pasirodyti prieš moteris kaitinant pirtį. Kuo kaitriau – tuo geriau. O tai klaidinga. Geriausia, kaip jis sako, pirtį įkaitinti iki 55 laipsnių, tolygiai didinant iki 75 laipsnių. Pirtis turi būti atgaiva kūnui ir sielai, bet ne ištvermės išbandymas.

Kai susirenka daugiau žmonių, kviečiasi padėti irgi patyrusią pirtininkę Nijolę Nagurnaitę. Pasak Arnoldo, geriausiai, kai pirtyje lankosi 3- 4 žmonės. Kartą jis vienas turėjo berods 10 žmonių grupę, po pirties seansų grįžo nesuprantantis, nei kaip namo parsigavo, nei koks laikas. Labai jaudinosi, kai pirtyje lankėsi žymūs Lietuvos medikai, nes bijojo, kad gali būti išpeiktas. Tačiau gavosi priešingai – nuoširdžios padėkos liejosi per kraštus. Taip pat reikėtų paminėti ir Arnoldo ypatingąjį nerūdijančio plieno kubilą. Šis kubilas yra žymiai efektyvesnis ir švaresnis, pasak Arnoldo, už kitus nerūdijančio plieno, tuo labiau medinius kubilus. Kubilas yra su specialiomis krosnimis, kūrenamomis iš viršaus. Nors tai gal sukelia kokių nepatogumų, tačiau efektyvumas – stulbinantis.
Paulius Juzėnas

Arnoldas klausė kitų kaimo turizmo atstovų, kiek jiems trunka įkūrenti kubilą. Ir gavo atsakymą: 8 valandas žiemą, 5 valandas vasarą. O tuo tarpu šis kubilas pasiruošęs priimti svečius jau po 1,5 valandos. Taigi, galima sakyti, kad tiek pirtis, tiek kubilas gali būti paruošiami tuo pačiu metu.

Papasakojo istorijas apie klientus

Vyras buvo atviras ir papasakojo ne pačias linksmiausias istorijas. Pirmoji – visai neseniai viešėję salsos šokėjai iš Europos ir Lietuvos. Nerimą keliantis ženklas buvo, jog artėjant susitikimo laikui, šių šokėjų skaičius vis didėjo ir gavosi taip, kad atvykus svečių buvo dvigubai daugiau nei planuota. Be to, atsiskaitant iš pradžių, klientai pakeitė savo poziciją: pasirodo, kad ir į taip jo nuleistą kainą, turi būti įskaičiuota ir pirtis, nors buvo tartasi priešingai. O kitą naktį klientai skambina ir sako, ar pakursite pirtį. Jų išvykimo dieną eilinės pretenzijos dėl to, kas nebuvo susitarta, sugadintas inventorius ir namų apyvokos daiktai jį baisiai nuliūdino, kad žmonės nemoka vertinti to, dėl ko jis stengiasi.

Kita istorija – kelių šeimynų iš Kėdainių savaitgalis. Kadangi jis niekur nebuvo išvykęs, stengdavosi nesikišti į jų poilsį, o jei reikėtų – ir padėtų. Viskas, atrodo, būtų normalu, jei ne prieš išvykstant ir sumokant už viešnagę prasidėjusios tirados dėl sodybos: blogai viskas, mes nesame patenkinti. O kur dar sulaužytas dušas. Jis – išdidus žmogus, pasakė,jei taip viskas blogai – susimokėkite bent už sulaužytą dušą.

Trečioji, paskutinioji, istorija, kurioje netiesiogiai teko ir man dalyvauti, buvo tokia. Pasiskambinę klientai patikino, kad puikiai žino Ignaliną, bet važiuodami link „Mažosios Šveicarijos“ nusuko ne ten. Jis pasakė, jog reikia grįžti atgal ir važiuoti toliau. O klientai atrėžė, kad jei taip su jais bendraus, geriau jo paslaugų nereikia. Na, tikriausiai reikėjo šių būsimųjų klientų atsiprašyti, jog jie nusuko ne ten neklausydami jo nurodymų.
Paveikslas

Nuotykiai Ažušilės kraštovaizdžio draustinyje

Ažušilės kraštovaizdžio draustinis yra priskirtas Aukštaitijos NP ir Labanoro RP direkcijoms, plotas – 797 ha, skirtas išsaugoti Švenčionių aukštumos rytinės dalies kalvyną, kurio aukščiausios viršūnės yra Nevaišių (288,9 m) ir Būdakalnio (284,8 m).

Vieną iš Lietuvoje aukščiausių kalvų – Būdakalnio – šturmavome ir mes, atsikėlę „Mažojoje Šveicarijoje“. Pėdinti buvo ne itin sunku, bet nuolatinės įkalnės prakaito lašelius vertė pasirodyti. Iš pradžių – gražus miškas, po to žvyrkelis.
Jį pasiekę, pradėjome dairytis, kur būtų galima į Būdakalnį įkopti. Nusprendžiau, kad geriausiai būtų ties buvusia elektros linija bandyti – tamsus ir tankus eglynas tikrai neviliojo. Bandome. Iš pradžių lyg ir nieko, kol nepasiekėme daubos. O dauboje... dilgėlės, aš tik su trumpikėmis. Nieko, įveikėme. Kad įkopėme į Būdakalnį, supratome ne iš karto – dideli avietynai ir šabakštynai neleido mums suprasti. Bet galiausiai supratę, jog tai vis dėl to Būdakalnis, apsidžiaugėme. Atsiverianti panorama tik išspaudė varganą ironišką šypseną – nesimatė jokių atsiveriančių tolių, kaip ir anksčiau lankytose Nevaišių ir Juozapinės kalvose. Ech, ir kodėl nuolat prisimenu Žemaitijos aukštumoje esančias kalvas ir kitus piliakalnius? Gal todėl, kad nuo jų atsiveria bent panorama, ko nepasakytum apie Būdakalnį. Įkopti tai įkopėme, bet kaip išeiti? Bandome kitu keliu, braunamės pro eglynus, kol galiausiai pasiekėme žvyrkelį. Juo pėdiname toliau. Ir, visam mūsų džiaugsmui, atsiveria graži panorama ties Ažušilės kaimu. Į jį kiek įėję, užsukame į Ažušilės kapines.
Žygis
Pasisukioju aplink, apsidairau ir pastebiu vieną tendenciją: jei tavo pavardė yra Juodagalvis ar Čeponis, tai didelė tikimybė, jog esi kilęs iš Ažušilės kaimo apylinkių. Po to, judėdamas per kaimą, pamačiau apleistą sodybą su gražia panorama. Nedrąsiai įsliūkinau (ji buvo be tvorų), apsižiūrėjau ir toliau judėjau į priekį. Teko padaryti savotišką lanką, kad pamatytumėme Ažušilės piliakalnį (jis, kaip ir Būdakalnis, „pilnas nuorodų“, kaip pasiekti). Įkopti buvo sunkiau nei į Būdakalnį, bet įveikiau. Šis piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Užkopus laukė ovali aikštelė, nuo kurios atsivėrė gražus pušelių vaizdas. Nusiridinęs nuo piliakalnio, vėl patekau į mišką. Tik dabar reikėjo nuolat leistis žemyn, kad pasiektumėme „Mažąją Šveicariją“.
Žygis