Prieš pat kelionę kiek suabejojau, ar važiuojame, gi iki Estijos gabalas kelio, o atostogų dienų skaičius visada ribotas. Perklausiu kelionės draugų, gal pakaktų nuvykti į dar niekad nelankytą Papę, kur dienas latviškame pajūryje leidžia nemažai tautiečių, tačiau kelionės draugas Justas Nugaras sakė: užsienyje žmonės turi bent skirtinga kalba kalbėti. Taigi, nuspręsta, keturiese keliaujame Estijos link.

Iš tiesų šią šalį pasirinkome dar pavasariui vos spėjus prasidėti, nes aptarėme, jog spauda bei televizija dažnai Lietuvą lygina su Estija, o ten visada geriau: ir eurą įsivedė pirmieji, ir e-piliečio statusas sukurtas, ir užsienio studentų daugiau studijuoja nei Lietuvoje. Reikėjo patikrinti, ar ir atostogos ten geresnės nei savoje žemėje.

Atvykstame į Viljandį jau vakarėjant ir nors aplankyti šį dvidešimt tūkstančių gyventojų turintį miestą sugalvojome dėl patogios strateginės pozicijos bei Viljandžio ežero, jame taip ir neišsimaudėme. Iš tiesų, atėjus vakarui, pasijautė, jog esame šiauriau, nes norėjosi ne šokti į vandenį, o apsivilkti megztinį. Tokia ta šiaurės vasara, pagalvoju sau…

“Kohvik Fellin” barščiai, nuotr. iš asmeninio albumo

Aplankėme pilį, beždžionių tiltą ir Viljandžio pilies griuvėsius, kurie Livonijos ordino laikais simbolizavo didžiausią pilį Baltijos šalyse. Vis tik geriausias dalykas bendru sutarimu – pasisėdėjimas „Kohvik Fellin“ restoranėlyje. Prieš užeidami paskaitėme „Trip Advisor“ rekomendacijas ir paragavome ten barščių sriubos. Verta net viso nuvažiuoto kelio.

Somos nacionalinis parkas

Somos nacionalinis parkas – Čepkelių raisto atitikmuo, nuotr. iš asmeninio albumo

Atvykstame į Somos nacionalinį parką ir užsukame į lankytojų informacinį centrą. Džiugina du dalykai: anglų kalba šnekanti ir patarimus dalijanti darbuotoja bei parko žemėlapis už 0,1 euro. Pats parkas garsus pelkynais – kad būtų lengviau įsivaizduoti, prisiminkite Čepkelių raistą. Nusprendžiame žingsniuoti trimis parko takais – bebrų, pelkynų ir vėl pelkynų.

Nacionalionio parko juodas pelkių vanduo, nuotr. iš asmeninio albumo

Takeliai aiškiai sužymėti ir skirtingi: viename randame daug informacijos ir vaizdų, supažindinančių mus su bebrų gyvenimo būdu, kitame take net išsimaudome pelkyne susidariusiuose baseinėliuose, kuriuose vanduo juodas. Tokios pramogos Lietuvoje neteko patirti, tad trise šaukiame ir iš džiaugsmo, ir iš šalčio.

Pelkių vandens baseinas šaltas šaltas, nuotr. iš asmeninio albumo

Žemėlapis nurodo, jog parke daug grybų ir uogų. Saujomis valgome mėlynes ir dar neprinokusias bruknes. Na, gamtos pramogos. Trečiasis kelias po pelkynus gal kiek prailgo, tačiau tikrai įėjome į pelkių gilumą, o grįžtami net žaidėm „Atspėk žodį“.

Mėlynių iki soties, nuotr. iš asmeninio albumo

Pernu – Estijos Palanga

Linkėjimai iš Pernu, nuotr. iš asmeninio albumo

Pernu pateko į kelionės maršrutą dėl ten vykstančio festivalio bei jūros. Kadangi atvykome festivalio išvakarėse, tai vakare tiesiog žiūrėjome, kaip žmonės brenda ir brenda į jūrą nepasiekdami vandens iki kelių. Bangos Pernu krantų nelabai pasiekia. Labiausiai įsiminęs dalykas „Sex with an ex“ kokteilis pajūrio bare. Įdomus pavadinimas ir tiek – kokteilis kaip kokteilis.

Rytą puolame ieškoti turgaus, nes ten turi prasidėti „menas netikėtuose erdvėse“. Šokėjų komandos tarp bobučių, pardavinėjančių raugintus agurkus ir avietes šoka nuo airių „river dance“ iki viliotinio tarp dviejų kartoninių dėžių. Vaizdai neblogi ir šou liekame patenkinti. Tiesa, turguje nieko neįsigyjame, tačiau mieste paragaujame visai skanaus maisto. Stebina tai, jog Estijoje espresso kainuoja 1,7 – 2,3 euro.

Menas netikėtose erdvėse – pasirodymas Pernu turguje, nuotr. iš asmeninio albumo

Lahemos nacionalinis parkas – ketvirta diena

Lahemos nacionalinis parkas, pasirodo, buvo pirmasis nacionalinis parkas Tarybų Sąjungoje. Įkurtas 1971 metais, o pagal plotą vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Apsilankę lankytojų centre ir gavę žemėlapį kiek pasimetame, kuriuo keliu geriausia parką aplankyti, nes pasirinkimų įvairovė tikrai didelė. Nusprendžiame surasti vietą, kur galima dar išvysti krioklį, tačiau pamatytas vaizdas mūsų neįkvepia. Net nepasidarome nuotraukos.

Tikras estiškas kaimiškas maistas, nuotr. iš asmeninio albumo

Netoli Rekverės pilies esančioje tavernoje labai skaniai papietaujame – ragaujame tradicinio estiško kaimiško maisto ir nusprendžiame aplankyti Kasmu miestelį ant jūros kranto. Kasmu stovintys mediniai namai su dailiomis terasomis ir sutvarkyta aplinka tikrai primena Nidą, tačiau jūra dėl savo vandens šaltumo ir visiško stabilumo sugundo tik Justą ir Paulių. Kiti du lieka stovėti krante.

O kaip be Tartu

Kelionės pabaigai pasirenkame studentų miestą Tartu, kurio universitetas šoktelėjo net į geriausiųjų 500-uką. Keistas dalykas tai, kad kai daugelyje Europos valstybių buvo uždrausta viešose vietose vartoti alkoholį, Tartu buvo paliktas kalnelis už Rotušės aikštės, kuriame atsidaryti savo butelį alaus niekas netrukdė.

Sudegusios Tartu katedros griuvėsiai, nuotr. iš asmeninio albumo

Dieną apžiūrėję universiteto parką, sudegusios katedros griuvėsius ir pasivaikščioję po labai sutvarkytą miestą, vakare aplankėme daug daug barų. Labiausiai patikusi vieta matyt „Genialistide Klubi“, kuri yra tarpinė versija tarp Kirtimų kultūros centro ir Liublianos Metelkovos. Nežinau nė vieno baro Vilniuje, į kurį žmonės galėtų atsinešti ir vartoti savo gėrimus. O ten – prašom.

Summa Summarum

• Kelionė vyko automobiliu. Kelius Estijoje tikrai giriam.

• Miegojom hosteliuose ir svečių namuose, kuriuos radome per booking.com. Pasak Pauliaus, booking.com pasiūlė geresnes kainas, nei airbnb.com. Įdomus dalykas, jog Estijoje namų savininkai ir valdytojai mums palikdavo raktą ir telefonu nurodydavo instrukcijas, kaip jį rasti. Galvojame, gal ir tiesa, jog estai mėgsta vengti gyvo kontakto.

• Keturiese keliaudami per 5 dienas išleidome 680 eurų (po 170 eurų žmogui), įskaičiuojant kelionės, nakvynės ir pramogų kainas.

• Keliaujantiems Estijos link rekomenduojame paskaityti „Xenophobe’s guide to Estonians“.

• Visi keturi rekomenduojame aplankyti Estiją.