Chaimo Frenkelio vila

Pradėkime kelionę išskirtinėje erdvėje – lankomiausiame Šiaulių „Aušros“ muziejaus struktūriniame padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74). Restauruota Chaimo Frenkelio vila su parku ir jį puošiančiu fontanu – išskirtinė Šiaulių erdvė. Vila yra unikalus, vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. moderno architektūros (secesijos, jugendo) statinių.

Vilą šalia klestinčio odų fabriko 1908 m. pasistatė vienas iš garsiausių visų laikų Šiaulių pramonininkų Chaimas Frenkelis, vadinamas „odų karaliumi“. Joje buvo įgyvendintos visos XX a. pradžios technikos naujovės: vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas.

Foto: V.Kandroto nuotr.

Dabar dviejų aukštų viloje įrengtos stilizuotos ekspozicijos „Provincijos dvaras ir miestas“, „Žydų kultūros paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“. Jose pristatoma Lietuvos provincijos dvarų ir tarpukario Šiaulių miesto kultūra, žydų paveldas. Viloje veikia viena iš nedaugelio Lietuvoje silpnaregiams ir neregiams skirta ekspozicija „Daiktai, kurie kalba“. Čia vyksta parodos, koncertai, kino ir muzikos festivaliai, kiti renginiai. Taip pat rengiamos santuokos registravimo ceremonijos bei asmeninių švenčių fotosesijos.

Šokolado muziejus

Aplankę vilą, keliaukime į kitą – be galo „skanią“ vietą. Mums tereikia sėsti ant dviračių ir nuo Chaimo Frenkelio vilos minti Vilniaus gatve vakarų kryptimi. Netrukus pasiekus sankryžą su Ežero gatve reikia sukti į kairę ir įvažiuoti į Vytauto gatvę. Sankryžoje su Tilžės gatve sukime į dešinę – atsidursime prie Šokolado muziejaus (Tilžės g. 133) „Rūtos“ saldainių fabrike.

Tai ilgiausiai veikiantis toks fabrikas Lietuvoje. Jo istorija prasidėjo 1913 m., kai Antanas Gricevičius nedideliame mediniame name įrengė karamelės virimo katilą. Norėdamas pabrėžti dirbtuvėlės lietuvišką, jis saldainius pavadinimo „Rūtos“ vardu. Iš pradžių buvo gaminami karameliniai saldainiai, vėliau – ir šokoladiniai. Muziejuje su šokolado istorija supažindina ekspozicijos, o edukacinių programų metų galima patiems pasigaminti šokoladinių skanėstų.

Foto: V.Kandroto nuotr.

Gaidžio laikrodis

Važiuojame toliau šiaurės kryptimi, kol pasiekiame kitą miesto erdvę – dešinėje esančią Gaidžio laikrodžio aikštę (Tilžės ir Vilniaus g. sankryža). Joje stovi įdomus Gaidžio laikrodis . Gal pasiseks ir išgirsime giedant šį „paukštelį“. Aikštėje yra ir Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140), 2013 m. po rekonstrukcijos pasitinkantis 40-ies metų įkūrimo sukaktį.

Laikrodis buvo pastatytas 1975 m., jo autorius – Vilius Puronas. Įgarsintas laikrodis su gaidžio skulptūrėle „užgiedojo“ 2003 m., Šiaulių miesto 767 metų jubiliejaus proga. Gaidžio laikrodis praeivius sveikina anglų, vokiečių, rusų, prancūzų, ispanų, švedų ir kitomis kalbomis vidurdienį ir šeštą valandą vakare.

Foto: V.Kandroto nuotr.

Fontanas „Pelikanai“

Pažvelkime į kairę – trykšta fontanas, gavęs „Pelikanų“ vardą . Fontaną sukūrė skulptorė Birutė Kasperavičienės 1978 metais (2003 m. rekonstruotas). Apie fontaną ir egzotiškus jo paukščius sekamas romantiškas pasakojamas – kalbama, jog kadaise du įsimylėję pelikanai atsiskyrė nuo būrio ir, užuot skridę į pietus, pasuko į šiaurę. Skrisdami pro Šiaulius jie nutūpė prie balos atsigerti ir burtininkė juos pavertė akmenimis. 

Foto: V.Kandroto nuotr.

Didždvario gimnazija

Grįžkime atgal prie Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryžos ir sukime dešinėn – į Vilniaus gatvę. Tai Šiaulių miesto pėsčiųjų bulvaras, besitęsiantis 1,28 km. Sakoma, kad taip, kaip Paryžius didžiuojasi Eliziejaus laukais, o Londonas „Big Ben“ laikrodžiu, taip šiauliečiai – šia pėsčiųjų alėja. Bulvare stovi dar vienas gražus statinys – Didždvario gimnazija (Vilniaus g. 188).

Gimnazijos istorija prasidėjo 1896 m., kai pradėtos rinkti lėšos Šiaulių mergaičių gimnazijai. Grafui N. Zubovui padovanojus sklypą ir medžiagų pradėtas statyti pastatas, duris atvėręs 1900 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo jau mišri gimnazija buvo vadinama Šiaulių valstybine gimnazija. Antrojo pasaulinio karo metais gimnazija buvo perkelta į kitas patalpas, o gimnazijos pastatas atstatytas jau po karo, 1947 m. Sovietmečiu įvedus bendrą berniukų ir mergaičių mokymą gimnazija tapo penktąja vidurine mokykla, dar vėliau vidurine, 1998 m. – Didždvario gimnazija. 

Šiauliai
Foto: V.Kandroto nuotr.

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra

Sukime į Kaštonų alėją, kuria judėkime iki sankirtos su Aušros alėja. Judame Aušros alėja ir artėjame prie baltuojančios šventovės – kairėje grakštų bokštą kelia Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra (Aušros Takas 3). Katedra, spindinti raudona bokšto smaile,  – vienas gražiausių pastatų, puošiančių Šiaulių miestą. Bažnyčia buvo pradėta statyti 1617 m., o galutinai užbaigta tik XVII a. 1997 m., popiežiui Jonui Pauliui II įkūrus Šiaulių vyskupiją, bažnyčiai suteiktas katedros titulas.

Ją puošia aštuonsienis šešių tarpsnių bokštas su mažais langeliais, ryškus čerpių stogas, apskriti langai, keliantys bažnyčios, kaip gynybinės tvirtovės, įspūdį. Pietiniame fasade įkomponuotas ir unikalus saulės laikrodis, manoma, vietoje mechaninio laikrodžio, veikusio XVII–XIX amžiais. Šviesiame bažnyčios interjere galima išvysti po katedros titulo suteikimo atnaujintus didįjį ir šešis šoninius altorius, išlikusių dailės kūrinių, vertingą renesanso stiliaus zakristijos durų dekorą. Šventovė išsiskiria ir gynybinio pobūdžio šventoriaus vartais su bokšteliais.

Foto: V.Kandroto nuotr.

Šiaulių miesto savivaldybės pastatas

Dešinėje, priešais katedrą, – Prisikėlimo aikštė. Aikštės viduryje trykšta fontanas „Saulės diskai“ (aut. G. Luošaitis, 2006). Tiesiai prieš aikštę baltuoja vienas svarbiausių Šiaulių pastatų – miesto savivaldybės rūmai (Vasario 16-osios g. 62). Miesto savivaldybės pastatas sudarytas iš dviejų dalių – miesto rotušės ir buvusių Liaudies namų pastato (paskelbtas kultūros paveldo objektu). Abi dalis – rotušę ir liaudies namų pastatą  – jungia 1979 m. pastatytas intarpas. Čia įsikūrusi Šiaulių savivaldybės taryba ir administracija.

Foto: V.Kandroto nuotr.



Dviračių muziejus

Pro savivaldybės rūmus sukame į dešinę ir važiuojame Vasario 16-osios gatve. Netrukus vėl pasieksime Vilniaus gatvę – pėsčiųjų bulvarą. Jis mus pasitinka savo arka (kairėje pusėje). Miestiečiai sako, kad ši arka stebuklinga – jei sugalvoji norą ir pro ją praeini – noras išsipildo. Važiuojant toliau bulvaru pasieksime viduryje gatvės įrengtą nedidelį Rūdės fontaną (aut. K. Kasperavičius, 1986), kuris žymi kadaise čia tekėjusį Rūdės upeliuką.

Už poros šimto metrų už jo, prie arkos, bulvaro dešinėje, įsikūręs dviračio muziejus (Vilniaus g. 139). Tai vienintelis toks muziejus Lietuvoje, 1980 m. įkurtas Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“, o 1993 m. perduotas „Aušros“ muziejui. Muziejaus ekspozicija pasakoja vienos iš seniausių, populiariausių susisiekimo, sporto, ekologiškos transporto priemonės – dviračio – atsiradimo istoriją ir raidą. 2011 m. muziejaus ekspozicija buvo papildyta penkiamilijoniniu dviračiu, pagamintu gamykloje „Baltik Vairas“.

Foto: V.Kandroto nuotr.

Saulės laikrodžio aikštė

Toliau judėkime į kitą miesto erdvę – Saulės laikrodžio aikštę . Privažiavę bulvaro pabaigoje esančią nedidelę aikštę, pro „Trijų paukščių“ fontaną (aut. K. Kasperavičius, 1981) sukime kairėn. Atsiremsime į Trakų gatvę – mums reikia sukti į kairę ir tuoj pat prieš pėsčiųjų perėją į dešinę – S. Šalkauskio gatvę. Judėdami ja jau iš tolo matysime atvirą erdvę su viduryje stovinčia aukšta šaulio skulptūra. Kirtę sankryžą su Ežero gatve atsidursime prie pat aikštės. Aikštė ir jos centre esanti skulptūra sudaro saulės laikrodį – aukščiausią Lietuvoje.

Visa aikštė visa apskritas laikrodžio ciferblatas su metalo skaitmenimis. 12, 3 ir 6 valandas žymintys skaičiai simbolizuoja Saulės mūšio metus – 1236-uosius. Šešėlis, krintantis ant aikštės ir rodantis laiką, krenta nuo aikštės viduryje stovinčios 17 m aukščio kolonos, ant kurios užkelta 4 m siekianti šaulio skulptūra. Bronzinę auksuotą skulptūrą minint miesto 750-ąjį miesto jubiliejų sukūrė Stanislovas Kuzma, o aikštės kūrėjai – architektai Algimantas Černiauskas, Algis Vyšniūnas ir Remigijus Jurėla.

Talkšos ežeras

Nuo čia iki Talkšos ežero visai netoli – nuo skulptūros vedančiu grįstu taku reikia pavažiuoti į dešinę. Pažvelkime kairėn – matysime ežero pakrantę. Taku, vedančiu pakrantės link, numinkime keletą metrų ir prieš mūsų akis atsivers ne tik ežero panorama, bet ir didelės lapės skulptūros vaizdas (aut. V. Puronas, 2009).

Šiauliečiai juokauja, kad Vilnius turi geležinį vilką, o Šiauliai – geležinę lapę. Ežeras dar vadinamas Talšos, Telkšos vardu. Jo plotas – 56,2 ha, ilgis – 2 km, didžiausias plotis – 550 m. Šiaurinėje dalyje per nendrėmis apaugusią sąsmauką susijungia su Ginkūnų ežeru. Rytinėje ežero dalyje įrengtas 5 km ilgio Talkšos ekologinis takas, susidedantis iš 23 stotelių. Kiekvienoje iš jų yra stendai, supažindinantys su vietos gyvūnais ir augalais.

Foto: V.Kandroto nuotr.

Maršrutas parengtas vykdant projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas ir sklaida pasitelkiant informacines elektronines priemones“. Projektą dalinai finansuoja Kultūros paveldo departamentas.