Šių metų Kultūros sostinė – Žagarė. Joje nuolat vyksta renginiai, ekspozicijos. Kviečiame iš arčiau susipažinti su labiausiai lankytinų vietų istorijomis.

Žagarės dvaro rūmai. Anksčiau buvęs apleistas naujam gyvenimui prikeltas senasis Lietuvos paveldas. Senoji dvarvietė kaip nebyli istorijos liudininkė vėl liudija praėjusių epochų dvasią ir naujai suskamba elegantiškose erdvėse. Restauruojant reprezentacinius Žagarės dvaro rūmus stengtasi išsaugoti tai, kas autentiška, o kas sunyko, buvo pagaminta iš naujo. Ir visa tai atlikta laikantis paveldo restauravimo technologijų. Po daugiau nei 100 metų senojo pastato erdvės vėl stebina grakštumu, įspūdinga architektūros ir gamtinės aplinkos derme.

Rūmų tūrinės erdvės bus pripildytos gyvybės dvelksmo, sklindančio ne tik iš kadaise naudoto, o dabar tapusio muziejiniu eksponatu, daikto, bet ir iš dvasinio paveldo. Dvaro dvasingumą, jo kultūrinę aurą gaivins čia vykstantys muzikos festivaliai, koncertai, parodos, plenerai, įvairūs kiti kultūriniai renginiai, plati edukacinių programų pasiūla. Miestelėnai tikisi, kad jis bus turistų traukos centru.
Žagarės dvaras

Žagarės stebuklų mergelė. Žagarę vertėtų aplankyti visiems, kas bent šiek tiek domisi savo krašto istorija. Iš pažiūros ramus, tylus miestelis yra kupinas įdomybių. Čia tikriausiai ras kelią ir keliaujantys maldininkai, nes Žagarė – stebuklais garsėjusios palaimintosios mergelės Barboros Umiastauskaitės gyvenimo vieta.

Žagarės istorija yra glaudžiai susijusi su dviem didikų giminėmis: Sirevičiais ir Umiastauskais. M. Sirevičienės rūpesčiu 1523 m. Senojoje Žagarėje jau stovėjo pirmoji medinė katalikų bažnyčia. Be Sirevičių, per tris amžius kartojasi Umiastauskų giminė, iš kurios ir yra kilusi Barbora. Jos gyvenimo pavyzdžiu ir liudytais išgijimais yra pagarsėjusi Senoji Žagarė.

Savo šeimoje Barbora (gimė 1628 metais) buvo ne vienintelis vaikas. Mergaitė anksti neteko motinos, todėl gyvenant su tėvu ir pamote jai teko patirti daug skriaudų. Barboros šeima gyveno palaidą gyvenimą, nepasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis. Tačiau dar ankstyvoje vaikystėje Barboros motina sugebėjo dukrai įdiegti gilų pamaldumo jausmą. Motinos ankstyva mirtis ir tvirtas tikėjimas paskatino Barborą rinktis vienuolės kelią. Barbora buvo įstojusi į benediktinų vienuolyną Rygoje, bet dėl neaiškių priežasčių netrukus grįžo namo. Manoma, kad taip ji pasielgė dėl silpnos sveikatos ir dėl nuolatinio tėvo priešinimosi.

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Barbora buvo labai jautrios, geros širdies, todėl ji rūpinosi visais, kuriems tik reikėjo pagalbos: lankė ligonius, užtardavo baudžiauninkus, vargšams galėjo atiduoti paskutinį kąsnį. Žagariečiai Barborą Umiastauskaitę vadino šventąja mergele ir ilgus amžius po mirties neatsistebėjo jos teikiamomis malonėmis. "Neteko girdėti, kad neišsipildytų kenčiančio žmogaus viltys, jei jis nuoširdžiai meldėsi, kreipdamasis pagalbos į šventąją mergelę Barborą", - pastebėjo vienas Joniškio rajono šviesuolis .

Žvelgaičio piliakalnis. Tai buvusi senųjų žiemgalių gyvenvietė. Pavadinimą šiam kalnui davė lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio, istorinio asmens, minimo istoriniuose šaltiniuose XII–XIII a., vardas. Spėjama, kad jis nukariavo žiemgalius ir Žagarės pilyje įkūrė savo rezidenciją. Žvelgaičio kalno apgyvendinimo pradžia laikomas XIII a. Archeologai tyrinėdami nustatė, kad šiame piliakalnyje žmonės gyveno XIII–XVII a. legendose minima, kad egzistavo požeminis susisiekimo tunelis tarp Raktuvės ir Žvelgaičio pilių.

Piliakalnis yra Švėtės upelio kairiajame krante, kairėje kelio Žagarė – Naujoji Akmenė pusėje. Piliakalnis leidžiasi į upės Švėtės slėnį. Piliakalnio aikštelė yra netaisyklingo keturkampio formos, su vos pastebimu pylimu pakraščiuose.
Žagarės ozas

Archeologai, tyrinėdami šį piliakalnį, aptiko medinio pastato ar tvoros liekanų iš XIII–XVII a. Iš viso Lietuvoje saugomais yra paskelbti penki ozai. Žagarės ozas iš jų ne tik ilgiausias, bet ir įspūdingiausias, kadangi jį supančiose lygumose nėra jokių kitų kalvų ar kalnelių.

www.zagare.lt