Nuo įprasto zoologijos sodo jį skiria viena smulkmena: šio parko narvuose tupime mes. Žmonės. Kol lauke šviesu, mus išleidžia pasiganyti, o norinčius netgi pavežioja po apylinkes papyškinti fotoaparatais pro visureigių langus. Saulei nusileidus, čia nedelsiant įsigalioja komendanto valanda: judėti galima tik stovyklos centre ir tik ten, kur šviesu.

Mūsų kuklus medinis namukas stovi ne toliau nei pusė kilometro nuo stovyklos centro, tačiau tai jau jos pakraštys. Dėl to kiekvieną vakarą apie malonų pasivaikščiojimą savana galiu pamiršti, galiūnu džipu mane visuomet parveža vairuotojas. Masai Maroje niekas to nelaiko puikybės demonstravimu ir visiškai nesistebi dėl labai paprastų priežasčių.

Pirma, manydamas, kad romantiškai vaikštinėji, nespėjęs suskaičiuoti iki dešimties, gali tapti kačių maistu. Nors liūtai prie mūsų namų dabar jau retoki svečiai, po to, kai pernai buvo nukirstas po langais styrojęs sausas medis, ant kurio šie mieli, bet irzlūs katukai taip mėgdavo gulėti ir galąsti nagus. Antroji priežastis yra kur kas realesnė statistiškai: norėsite to ar ne, bet gali tekti savo kūnu išmatuoti begemoto nasrų sukandimo jėgą. Trys šimtai metrų nuo mūsų bakūžės ir, štai, tu jau prie begemotų pilno prūdo. Apie smulkiąją parko artileriją, tokią kaip pitonai, angys, skorpionai, šakalai ir hienos net neaušinsiu burnos! Tačiau dar yra mūsų nesugyvenami kaimynai sunkiasvoriai buivolai.

Šių 800 kg masės padarų kaklai yra nejuokingai stiprūs, o ragai tokio dydžio, kad juose patogiai įsitaisytų, o paskui, žinoma, ir būtų nusviestas šalin jiems neįtikęs vidutinio dydžio liūtas. Vietiniai žinovai sako, kad statistinis Afrikos liūtas taip nuskristi gali net keliolika metrų. Jei kada sugalvotum namo kiūtinti pėsčias tamsoje, naktinės koridos herojaus su tragišku likimu karjera tau tikrai garantuota. Taigi ką pasakyti tokiam raguočiui, besikapstančiam prie tavo durų?

„Gyvuly, lauk iš mūsų rūtų darželio!“ - viduryje nakties šaukiu pro langą, jau visai praradęs viltį.

Akimirkai įsivyrauja tyla. Paskui vėl tas pats: pikčiurnos trinasi po langais, palei duris, verčia žoles ir mūsų tvarkingai nuskustoje angliškoje pievelėje palieka savo riebų pėdsaką. Žavus ir nesuprantamas tas pirmapradis gamtos grožis!

Rojuje tuoj pradės brėkšti. 4.30 val. suskamba savanos užkariautojo Donato žadintuvas, o po penkiolikos minučių paplūsta ir mano išmanusis isterikas. Laikas keltis. Už lango tamsu. Nutildžius bjauriuosius žadintuvus, ausis pasiekia nedarni antilopių gnu sutartinė: tai vienoje, tai kitoje namo pusėje girdisi vis tas pats monotoniškas baubimas-mekenimas. Su kolega juokaujame, kad šis antilopių pokalbis visada apie tą patį.

„Ar tu dar gyva?“ – klausia viena.
„Gyva, gyva,“ - atsako kita.

Ir taip be pabaigos. Na, ne visai be pabaigos: kartais tinkama pabaiga susirūpina kokia sumanesnė hiena ar atkaklesnis liūtas.

Po kiek laiko pasigirsta mūsų pasiimti atvykusio automobilio variklio burzgimas, persipinantis su nepažįstamųjų balsais. Išėję laukan, beveik užkliūvame už tyliųjų šios nakties kaimynų, nakvojusių čia pat ant žemės kitapus sienos. Visi jie pasitempę, apsivilkę kariškomis maskuojančiomis uniformomis ir kiekvienas ginkluotas sovietine klasika: AK-74 automatais.

Išpuoselėtos kontinento tradicijos nurodo, kad grupės vyresnysis be automato rankoje dar turi neštis ir ilgą ploną juodo lakuoto medžio lazdelę metaliniu blizgančiu antgaliu – valdžios ir viršenybės simbolį. Tai, kaip nerūpestingai ši nedidelė žmonių grupelė pranyksta dar tamsoje skendinčioje savanoje, išduoda, kad automatai yra ne tik užtaisyti, bet ir akivaizdžiai paruošti šaudyti.

Naujojo arkliškam darbui paruošto Nissan automobilio salonas persismelkęs pigiais vairuotojo Eriko kvepalais. Iš pradžių erzinęs kvapas po dviejų savaičių virto vykimo į rytinį skrydį ritualo dalimi. Mums dardant išdaužytu ir lietaus išplautu vieškeliu, pro automobilio garsiakalbius suahilų kalba keistais ir man nesuprantamais tekstais pradeda plyšauti vyriškas balsas.

Anksčiau į juos nė nekreipdavau dėmesio, tačiau pokalbiai, apie pakeliui į oro baliono starto vietą kasryt sutinkamas žirafas, hienas, antilopes ir zebrus, jau seniai išseko. Erikas atkreipia mano dėmesį į garsiakalbiais skleidžiamą žinią. Kam tai tiesiog žinia, o kam geroji naujiena!

„Jis meldžiasi,“ - aiškina Erikas. „Ne, jau prašo pinigų,“ - staiga pasitaiso. Atsisuku į jį nieko nesuprantančiu veidu. Tuomet akimirkai suabejoju tuo, ką išgirdau. Sakykite, ką norite, bet vis tik dar nėra nė šešių ryto. Suprasi žmogus, kuo čia tikėti. Trise susispaudę ant dviejų priekinių sėdynių, tęsiame kelionę.

„Na, supranti, čia šventikas. Paprastai iš pradžių jis meldžiasi, o paskui ima prašyti pinigų. Maldos trukmė visuomet būna standartinė ir trunka apie penkiolika minučių. Tai likusį pusvalandį šventikas išnaudoja pinigų prašymui,“ - beveik greitakalbe išdėsto jis. Anot Eriko, televizijoje tam yra kur kas geresnė vieta. Užuot sakomi balsu, teikiamų paslaugų pavadinimai ir sąskaitų rekvizitai atsiranda ekrano apačioje bėgančioje eilutėje.

„Po trumpos maldos šventikas kreipiasi į besiklausančiuosius, pavyzdžiui, tokia fraze: „Šv. Dvasia man ką tik atsiuntė žinią apie jūsų nugaros skausmus! Norėdami jų atsikratyti, perveskite pinigus į nurodytą sąskaitą ir nugaros skausmai kaip mat išnyks!“ Ar tu žinai, kiek žmonių pasaulyje skundžiasi nugaros skausmais?“ - jau išsižiojusio manęs klausia Erikas.

Vietinė magija yra pakankamai paprasta. Žmogui suvokus, kad jo maldos apie užpuolusius skausmus yra išklausytos, jis patiki. Patiki visa širdimi ir skaičiuoja banknotus. Dabar už tai galima susimokėti ir telefonu. Neįmanomai patogu!

„Mūsų žmonės yra praradę viltį, todėl tiki bet kuo,“ - jau visiškai leodonskiškai priduria vairuotojas. „Žinai, labiausiai prakutę šventikai jau įkūrė Kristaus Sraigtasparnio bažnyčią ir po šalį padėti jos gyventojams keliauja moderniausiais sraigtasparniais!“

Stop. Pajutau, kad priėjome sveiko proto ribą. Sutinku, kad, norint sutrumpinti kelią iki starto vietos, tinka ir šiek tiek sutirštintos istorijos, bet… Norėjau pertraukti Eriką, tačiau vietoje to nusprendžiau atlikti menkutį tyrimą.

Aleliuja! Kristaus Straigtasparnio bažnyčia tikrai egzistuoja. Jos įkūrėjas ir idėjinis vadas yra afrikietis ponas Thomas Wahome. Ši aviacinė bažnytėlė teikia ypač plataus spektro paslaugas: nuo išskirtinės galimybės tik už dvylika eurų prisiliesti prie Thomo dėvimų rūbų ir išgyti nuo visų sveikatos negalavimų iki ypač patikimo atsakymo į klausimą, ar tavo vardas yra įrašytas didžiojoje „Gyvenimo knygoje“.

Nerimaujantieji teturi išsiųsti 10 eurų kainuojančią trumpąją žinutę numeriu +2527XX032000 (atleiskit, pilno numerio specialiai nerašiau, kad nesuskubtumėt tuščiai trukdyti pono Thomo. Neabejoju, kad jis labai užsiėmęs žmogus). Atsakymą taip pat gausite trumpąja žinute. Neišmanėliams paaiškinsiu: į mistiškąją „Gyvenimo knygą“ įtraukiami visų mokesčių mokėtojų, kurie po mirties gali krautis lagaminus į Rojų, vardai. Argi ne smalsu būtų sužinoti, kur keliausite jūs?

Man pavyko išsiaiškinti, kad šie sąrašai jau seniausiai yra sudaryti ir nėra prasmės dėl to graužtis. Nebent gavę žinutę su netenkinančiu numatytu pomirtiniu statusu, galite nepasiduoti ir siųsti dar vieną mokamą pranešimą ir taip - iki teigiamo rezultato! Toks jau nelengvas tas sms kelias į Rojų.

Anot lietuvių tautosakos, tikrai ne rožėmis klotas. Visiškai pritariu: bent jau čia, per savaną nutiestame vieškelyje, jis yra grįstas moliu ir išdailintas aštriais akmenimis. Todėl, grįždami po skrydžio, sugebame pradurti net dvi džipo padangas ir tik Afrikai skirtiems safario visureigiams numatyti du atsarginiai ratai net labai labai praverčia.

Šio pasakojimo moralas yra labai paprastas: nieko nėra neįmanomo. Aš pats pirmą kartą gyvenime pajutau, jog turiu realią galimybę suderinti aviatoriaus ir šventiko pašaukimus. Keturiolikos metų keleivių krikštijimo stažas jau pasiektas. Belieka įkurti internetinę svetainę, išsipirkti unikalų trumpąjį numerį ir sugalvoti bažnyčios pavadinimą. Technikos tikrai nepritrūks. O didžiajame mano oro baliono krepšyje, pagalvojau, komfortiškai tilptų netgi du altoriai.