Piterio seneliai buvo kilę iš Lietuvos, XVIII amžiuje palikę šalį apsigyveno Jungtinėje Anglijos Karalystėje. Silva, prieš septyniolika metų ištekėjusi už Piterio, Lietuvoje uždarė savo namų duris ir išvyko gyventi į Angliją. Šiandien moteris džiaugiasi gyvenimu svetur.
Lietuvoje tokios gerovės negalėjo tikėtis
Ji mano, jog gyvendama Lietuvoje, ji niekada nebūtų galėjusi savo keturiems vaikams duoti tai, ką jie turi dabar. Ji esanti laiminga mama. Susėdusios Exeterio (Anglija) kavinės lauko terasoje šnekamės apie, atrodytų, visiškai paprastus dalykus: vaikus, šeimą, sėkmę.
Jie būtų dar paprastesni, jei žmogus gyventų savo žemėje, kalbėtų savo kalba, jei nežinotų kiek pastangų, energijos reikia įdėti tam, kad pamatytum norimą rezultatą. Tad visų pirma Silvos ir paklausiau, kaip ji jaučiasi gyvendama svetimoje šalyje?
„Čia yra mano namai. Žinoma, mano širdis džiaugiasi, kai aš važiuoju į Lietuvą, nes ten yra tavo jūra, tavo medžiai, tavo žemė, kuria tu vaikštai ir kvėpuoji, tačiau visada smagu sugrįžti ten, kur esi laimingas. Juk namai yra ten, kur gyvena mano šeima“, – pasakoja Silva Aniulytė-Pojuner.
Jai, kaip ir visiems žmonėms, atvykusiems gyventi į užsienį, pradžia nebuvo lengva: „Turi praeiti nemažas laiko tarpas (gal kokie ketveri metai), kol persilauži ir nebereikia taip „skaudžiai“ ilgėtis ir dažnai važiuoti į Lietuvą“.
Prabėgo jau daug metų, bet jai iki šiol akyse sužvilga kibirkštėlė, kada ji britams pradeda pasakoti apie savo šalį: „Noriu, kad visi žmonės aplankytų Lietuvą ir pamatytų tai, ką mes turime, o turime iš tiesų daug“.
Prisiminusi savo draugę Lizą, kurią su vyru buvo kartą nusivežusi į Lietuvą, juokėsi, jog ši nebeduodanti jai ramybės, klausinėja, kada vėl galės pamatyti tą unikalų gamtos kampelį.
Negali įsivaizduoti Lietuvos grožio
Anot Silvos, kol žmonės nenuvažiuoja ir nepamato kaip ta „rusiška“ šalis gyvena, tol jie negali įsivaizduoti, kokia Lietuva yra graži. Juk Lietuvos įvaizdis, kaip tie lašeliai, – vienas po kito susijungę į visumą formuoja vientisą šalies vaizdą.
„Kuo labiau mus pažins, nuo to tik Lietuvai bus geriau“, – įsitikinusi pašnekovė.
S. Aniulytės-Pojuner dvi dukros, gimusios Anglijoje, savo vidumi jaučia ir didžiuojasi, jog yra lietuvės, mamai tai malonu matyti, tačiau ji puikiai supranta, kad mergaitės (septyniolikmetė Izabela ir keturiolikmetė Ieva), gyvendamos Anglijoje priima tos šalies kultūrą, papročius ir visa kita, ką duoda joms aplinka. Pasak mamos, abi dukros humanitarės. Puikiai kalba ir rašo angliškai, yra muzikalios.
Izabela mokyklos orkestre groja fleita, Ieva – saksofonu, abi skambina pianinu. Vyresnioji Izabela svajoja po metų, kai užbaigs koledžą, tęsti mokslus Kembridžo universitete (University of Cambridge). Ji norėtų studijuoti Tarptautinius santykius. Dabar dukra koledže studijuoja anglų kalbą, istoriją, politiką ir filosofiją. Kaip gerą mokinę Kembridžo universitetas (universiteto atstovai) šią vasarą pakvietė Izabelą į stovyklą. Jie tikisi, jog Izabela gerai išlaikys egzaminus ir taps jų studente.
Ievutė, kuri tvirtai nusprendė būti aktore, šeštadieniais lanko dramos studiją Exeter'io koledže. Londone, įžymiam „West End“ teatre, ji kas vasarą važiuoja į stovyklą, ir ten, pagal paruoštą programą, dalyvauja teatro dramos studijos užsiėmimuose.
Džiaugsmas – didelė šeima
Užsiėmimai studijoje – gana brangus malonumas, ne kiekvienas gali tenai nuvykti, tačiau Silva galvoja, jog kiekviena mama turi turėti viziją, ko jos vaikui reikia. Man norėjosi Silvos paklausti, ar sunku vaikams užsienyje tapti tuo, kuo jie nori būti? Anot keturių vaikų mamos, viskam reikalingas darbas, susikoncentravimas ties tuo, ką darai dabar ir kuo nori būti ateityje. Ji mano, jog jos mergaičių sėkmės garantas yra tame, jog kiekvieną joms pavestą darbą dukros atlieka kruopščiai ir iki pabaigos.
Močiutė
Nepasakytum, jog gražiai ir jaunatviškai atrodanti moteris yra jau močiutė. Norint atrodyti gražiai, reikia labai save mylėti (Silva atskleidė vieną iš grožio receptų). Penkerių metų anūkas Kajus jai yra visas švelnumas. Kiekvieną rytą būtinai paskambina močiutei ir pasiteirauja, kaip ji gyvenanti. Silvos sūnus Mantas, vedęs grupės „Mango“ dainininkę Liną, gyvena taip pat Anglijoje.
Marti Silvai esanti pati geriausia draugė, jai ji galinti patikėti visas savo paslaptis. Lina – ypač dėmesinga ir švelni mama, o Kajus – muzikalus vaikas, gražiai dainuoja. Klausiu, ar niekas jo darželyje neskriaudžia, juk jis yra užsienietis?
„Ne, Kajus puikiai kalba angliškai, yra populiarus, ypač tarp mergaičių. Vieną dieną į darželį atėjusi Lina pamatė savo sūnų besibučiuojantį. Nepražus, mergaitės jį myli“, – juokiasi močiutė. Rudenį anūkas keliaus į mokyklą. Ji džiaugiasi, jog sūnaus šeimai gerai sekasi. Mantas – dėmesingas vyras ir tėvas. Jis – šeimos ramstis.
Verslas suteikia laisvę
S. Aniulytė-Pojuner, įkūrusi užsienyje savo verslą, yra tuo labai patenkinta. Dirbdama ji turi privilegiją – laisvą grafiką.
„Dabar, kaip niekada anksčiau, aš poilsiauju“, – sakė ji. O mokykla, kurioje ji anksčiau dirbo, jai iki šiol sukelia jaudulį ir švelnius prisiminimus. Mokykloje turėjo labai stiprų darbo kolektyvą. Su buvusiomis mokyklos draugėmis ji iki šiol bendrauja. Darbas mokykloje, bendravimas su vaikais, tėvais paliko didelį pėdsaką, ir ją, jauną moterį, formavo kaip stiprią asmenybę. Pasak buvusios pedagogės, baigus universitetą žmogus netampa diplomuotu specialistu. Diplomuotu specialistu jis tampa tada, kada įgauna darbo patirties.
Palangiškiams ir draugams Silva linki saulėtos vasaros, stiprybės ir laukti svečių, atvažiuojančių iš Anglijos. Pašnekovė neneigia, jog pats didžiausias mamos pasididžiavimas – vyriausia duktė Indrė.
Indrė Šerpytytė – fotografė. Pastaruoju metu išėjo ne viena publikacija apie menininkės rengiamas fotografijų parodas Anglijoje, Lietuvoje ir pasaulio meno galerijose. Įdomu, kaip jaučiasi tapusi garsenybės mama? „Kada kalbu apie dukrą, akyse tvenkiasi ašaros. Visai neseniai buvau nuvažiavusi į Krokuvą, paskutinę Indrės surengtą parodą. Nesitikėjau, kad iš paskos ją sekios žurnalistai, Lenkijos bei kitų šalių televizijos, bus rengiamos konferencijos. Kalbėdama apie save, Indrė visada pamini mane, močiutę, kurių išgyvenimai davė pradžią jos kūrybiniams užmanymams. Rudenį, garsiausiame pasaulio muziejuje, Indrė surengs savo darbų parodą.
„Mono“ muziejus Niujorke – garsesnis už „Teit Modern“ muziejų Londone“, – pasakoja moteris.
Savame krašte pranašu nebūsi
Praėjusių metų lapkričio mėnesį „Teit Modern“ muziejuje Indrė jau buvo surengusi savo darbų parodą. Į parodą buvo atvykęs Lietuvos ambasadorius. Tačiau galimybė savo darbus parodyti Niujorko „Mono“ muziejuje – kiekvieno menininko svajonė. „Tai bus didžiausias dukros pasiekimas“, – džiaugėsi mama.
Kalbėdama apie pirmąją Indrės surengtą fotografijos parodą Braitono universitete (University of Brighton), S. Aniulytė-Pojuner prisimena, kaip parodos metu prie jos priėjusi Indrės mokytoja džiaugėsi talentinga jos dukra, sakė jai komplimentus ir pranašavo Indrei įžymios fotografės ateitį.
Tuokart ji negalėjusi tuo patikėti, nors dukros darbas buvo labai gerai įvertintas, jis pelnė daug prizų. Silvos įsitikinimu, dukra iki šiol didžiuojasi savo pirmąja fotografijos paroda. Ji buvo paskirta tėvui (Albinas Šerpytis – Indrės tėtis, neseniai buvo žuvęs autoavarijoje).
Londono Karališkajame menų koledže (London's Royal College of Arts), kuriame Indrė mokėsi, šiandieną jame ruošiasi doktorantūrai. Menininkę kviečia skaityti paskaitas universitetuose, ji jau turi ir savo mokinių ratą.
Visai neseniai I. Šerpytytės fotografijos paroda buvo eksponuota Kaune, prieš keletą metų – Vilniuje. Bet, kaip mamai yra prisipažinusi pati dukra, jos kūryba Lietuvoje nesulaukia didesnio dėmesio. Lietuvės paveikslų kolekciją yra įsigijęs Viktorijos ir Alberto muziejus Londone (Victoria & Albert Museum). O fotografijų ciklas (atskiras menininkės projektas) apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos aukas sulaukė didžiulio dėmesio pasaulyje. Silvai labai patiko Indrės vyro Deivido (meno kolekcionieriaus) pasakyti žodžiai: „Tu statai paminklą Lietuvai“. Anot Indrės mamos, šis pasakymas tiksliausiai atspindi tai, ką daro jos vaikas.
Pabaigai
Tą vakarą mudvi dar ilgai kalbėjomės apie tai, jog mamos, atvažiavusios čia, į svetimą kraštą, sunkiai dirbančios fabrikuose, ar kur kitur, nusipelno ne mažesnės pagarbos nei tos, kurioms likimas pasisuko gal šiek tiek palankesne kryptimi.
O kiekvienas vaikas, kuriam Dievas dovanojo gyvenimą, yra unikalus. Svarbu nepražiopsoti palankiausio momento, kada sėkmė jam atveria duris.
Autorės mintis galite sekti jos tinklaraštyje čia.