Taip pat skaitykite: Ateivių civilizacijos pėdsakai? Ne - tai tik istoriniai Jugoslavijos monumentai

arba: Avialinijų paslaptys, kurias sužinojus, nebesinori lipti į lėktuvą

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.

Bet paleidimo aikštelėje stovėjo raketa „Energija“, užpildyta kuro ir pasirengusi pirmą kartą kilti su „Buran“ daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu. Ir raketą, ir erdvėlaivį dengęs plonas ledo sluoksnis kėsinosi atidėti paleidimą, tačiau niekas iš kosmodrome dirbusių žmonių to nenorėjo. Atidėjus paleidimą kitos progos galbūt tektų laukti net iki pavasario. O galbūt ir apskritai paleisti visas mokslininkų, konstruktorių ir inžinierių pastangas šuniui ant uodegos.

Taigi, Sovietų sąjungos kosminės programos vadovai, pasvėrę riziką ir naudą, nusprendė, kad saugus sprendimas šiuo atveju nepriimtinas. Ir 8 valandą vietos laiku, tiksliai pagal grafiką, „Energija“ užkriokė bei iškėlė „Buran“ į kosmosą, rašo arstechnica.com.

O kitą rytą kitoje pasaulio pusėje, JAV, spaudoje sumirgėjo pranešimai apie naują Sovietinį erdvėlaivį. Tiesa, žurnalistus labiau domino ne pats faktas, o „Buran“ panašumas į JAV daugkartinių erdvėlaivių programos atstovus.

Laikraščiai tikino, kad sovietų kosminių laivų inžinieriai pasiskolino dizainą iš NASA, o jiems antrino ekspertai, tikinę, kad jei skirtumų tarp besivaržančių valstybių erdvėlaivių ir yra, tai nedaug. Ir tokia nuomonė visuomenėje vyravo visus pastaruosius 27 metus nuo pirmojo ir paskutinio „Buran“ skrydžio.

Savaime suprantame, teiginyje, kad „Buran“ buvo nukopijuotas nuo amerikietiškų erdvėlaivių, tiesios yra. Bet jie tikrai nėra identiški. Ir nors sakoma, kad nėra geresnio pagyrimo už imitavimą, sovietiniai inžinieriai tikrai nestatė „Buran“ kaip komplimento amerikiečiams.

„Apollo“ programos pabaiga ir „Buran“ pradžia

1969 m., po sėkmingo žmonių išlaipinimo Mėnulyje ir jų pargabenimo atgal į Žemę, NASA pradėjo planuoti naują ambicingą kosmoso programą. Pasirinkimų buvo nemažai – nuo ilgalaikių Mėnulio tyrimų iki orbitinės kosminės stoties ir daugkartinio naudojimo kosminių laivų kombinacijos. Tačiau NASA biudžetas sparčiai traukėsi, todėl, įvertinus finansines galimybes, JAV prezidentas Richardas Nixonas priėmė sprendimą.

1972 metų sausio 5 dieną buvo išplatintas pranešimas, skelbiantis, jog NASA visas savo pastangas skirs „visiškai naujo tipo kosminio transportavimo sistemai, padėsiančiai transformuoti pasienį su kosmosu... kosminį laivą, kuris galės pakartotinai gabenti astronautus iš Žemės į orbitą ir atgal“. Kitaip tariant, nors NASA neturėjo ir neketino turėti kosminės stoties, agentūra nusprendė kurti daugkartinį erdvėlaivį - šatlą.

Aiškėjant programos gairėms, NASA pristatė erdvėlaivį, kuris turėjo skraidyti į kosmosą tausojant agentūros biudžetą. Skrydžių ekonominį efektyvumą turėjo padidinti ir tai, kad dalį išlaidų sutiko prisiimti JAV Gynybos departamentas. Bet tuo pačiu tai reiškė, kad kariuomenė kartu su NASA sprendė, kaip užpildyti erdvėlaivio krovinių skyrių, mat ketino tokiu būdu į kosmosą gabenti karinės paskirties palydovus.

Amerikiečių pranešimai apie šatlą iš pradžių Sovietų sąjungos kosminės programos vadovų per daug negąsdino. Po pralaimėtų lenktynių siekiant išlaipinti žmogų Mėnulyje nuspręsta daugiau nesiimti tiesioginės konkurencijos su amerikiečiais, todėl pasirinkta Mėnulyje pastatyti gyvenamą bazę, kuri būtų daug naudingesnė moksliniu požiūriu, lyginant su šešiais amerikiečių išsilaipinimais Mėnulyje.

Vykdant Mėnulio kolonizavimo projektą, „Sojuz“ bei „Saliut“ programas ir vystant jau esamas raketas nešėjas, Sovietų sąjungoje nebuvo kosminės inžinerijos biuro, kuris būtų pajėgus ir turėtų laiko kurti daugkartinio naudojimo erdvėlaivį. Be to, Sovietų kosminėje programoje nebuvo ir akivaizdaus tokio erdvėlaivio poreikio.

Tačiau 1974 metais Sovietinė Mėnulio bazės programa buvo nutraukta. TsKBEM konstruktorių biuro vadovas Vasilijus Mišinas, kuriam kadaise vadovavo Sergejus Koroliovas, buvo atleistas, o jo vietą užėmė S. Koroliovo senas konkurentas Valentinas Gluško. V. Gluško sujungė TsKBEM ir kitą jo paties vadovaujamą organizaciją „KB Energomaš“ į naują darinį - „NPO Energija“.

O pirmas žingsnis vadovaujant naujai įstaigai buvo visų darbų, susijusių su Mėnuliu ir šiam projektui skirta N-1 raketa-nešėja, sustabdymas. Taip naujasis vadovas siekė atlaisvinti savo rankas naujų galimų krypčių tyrinėjimui. Jis sudarė darbo grupę, kuri tirtu įvairius galimus daugkartinio naudojimo erdvėlaivio projektus. Šis projektas tapo prioritetiniu ir ketinimus pastatyti sovietinę bazę Mėnulyje nustūmė į antrą planą.

V. Gluško erdvėlaivio projektas po metų įgavo papildomo pagreičio – 1975 m., praėjus trejiems metams nuo pirmųjų žinių apie amerikiečių šatlą, sovietinės kariuomenės vadovai galų gale susivokė, kam gali būti panaudoti tokio dydžio erdvėlaivis. Juolab, kad NASA viešai skelbė kai kurias savo darbo detales, taigi, nereikėjo nei per daug šnipinėti, nei spėlioti. Sovietų kariuomenės tyrimai padėjo išsiaiškinti, kad amerikiečių šatlas su NASA paskelbtais parametrais nebūtų ekonomiškai naudingas, o jo krovinių skyriaus talpa atrodė per didelė grynai civilinei programai.

Iki 60 paleidimų per metus į Žemei artimą orbitą su beveik 25 000 kilogramų keliamąja galia reiškė, kad JAV kasmet į kosmosą gali nugabenti milžinišką kiekį įvairiausios įrangos. Atrodė tikėtina, kad amerikiečiai planuoja į orbitą iškelti eksperimentinius lazerinius ginklus. O 15 000 kg į Žemę pargabenti galintis erdvėlaivis suteikė teorinę galimybę tokius palydovus išbandyti orbitoje ir pargabenti į Žemę bandymams. Taigi, per ilgėlesnį laiką amerikiečiai su tokiu erdvėlaiviu galėjo kosmose susikonstruoti veikiančią orbitinę karinę stotį.

Sovietų baimę dar labiau sustiprino pareiškimas, kad šatlų pakilimo aikštelė bus statoma Vandenbergo Karinių oro pajėgų bazėje, siekiant patenkinti JAV kariuomenės poreikius. O dar kai NASA paskelbė, jog šatlas galės nusileidimo metu sklendimo režimu 2000 km nukrypti į šoną, pats kosminis aparatas pradėjo atrodyti tarsi ginklas, gebantis mėtyti bombas po patekimo į atmosferą. Sovietai galėjo priimti tik vieną išvadą – kad šatlas yra karinės paskirties kosminis aparatas, todėl atsako sukūrimas tapo nacionaliniu prioritetu.

Sovietų kariuomenė, įbauginta menkai suprantamos daugkartinio karinio erdvėlaivio grėsmės, nusprendė, jog tikslus amerikiečių erdvėlaivio kopijavimas būtų geriausias sprendimas. Logika buvo paprasta: jei jau amerikiečiai suplanavo kažką, kam reikia tokio dydžio erdvėlaivio, tai sovietams reikėtų pasigaminti kažką panašaus ir būti pasirengus pateikti atsaką priešui. Nors ir nebuvo nežinoma į kokį veiksmą būtų atsakas.

Po kelių susitikimų tarp SSRS Mašinų konstravimo ministerijos, Gynybos ministerijos ir „NPO Energija“ atstovų, 1976 m. vasario 17 dieną oficialiai startavo sovietinė daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programa. Būtent tą dieną Sovietų komunistų partijos centrinis komitetas ir SSRS ministrų taryba išplatino dekretą „Dėl daugkartinio naudojimo kosminės sistemos vystymo ir ateities kosminių kompleksų“.

Dekrete buvo aprašomas naujas kosminis laivas, kuris būtų atsvara kariniams veiksmams kosmose, kurių galėtų imtis „tikėtinas priešas“; sustiprintų nacionalinę gynybą, ekonomiką ir mokslą; paskatintų karinę plėtrą į kosmosą; galėtų iškelti objektus į kosmosą ir grąžinti juos aptarnavimui.

Siekiant dekrete nurodytų tikslų erdvėlaivis turėtų sugebėti vykdyti trijų skirtingų tipų misijas: trumpas, iki trijų dienų – sunkiems kroviniams į orbitą iškelti; vidutinės trukmės, iki aštuonių dienų – jų metu įgulos turėtų iškelti ir aptarnauti palydovus; ilgalaikes, iki 30 dienų – jų paskirtis būtų mokslinė.

Visuomenei buvo skelbiama, kad sovietinis šatlas, formaliai vadintas Daugkartinio naudojimo kosmine sistema, turi tokius pačius tikslus, kaip ir jo amerikietiška versija. Bet tarp šių dviejų programų buvo vienas esminis skirtumas: amerikiečiai planavo, kad jų šatlas pakeis visas egzistuojančias raketas-nešėjas, o sovietų sistemos tikslas buvo prijungti šatlą prie egzistuojančio raketų-nešėjų parko. „Sojuz“ ir „Saliut“ programų, o taip pat „Mir“ stoties statybų nutraukti nebuvo ketinama.

Du šatlai: panašūs, bet skirtingi

Nors 1976 metų dekretas palaimino Sovietinio kosminio šatlo programą, jis nenurodė, kokios formos bus šis erdvėlaivis. Buvo prigalvota įvairių variantų – kai kurie numatė, kad kosminis laivas būtų montuojamas ant raketos-nešėjos smaigalio, kiti – kad jis būtų pritvirtintas prie šono. Atlikus tyrimus pirmenybė buvo suteikta pastariesiems variantams, tad jau po kelių mėnesių išaiškėjo esminės konstrukcijos detalės. Sparnuotas erdvėlaivis į orbitą būtų gabenamas prikabinus jį prie pagrindinės raketos-nešėjos su keturiais RD-0120 vandenilio/deguonies varikliais, prie kurios dar buvo prikabintos keturios raketos su RD-123 skysto deguonies/žibalo varikliais.

Dėl erdvėlaivio formos buvo svarstoma ilgiau. Kai kurie konstruktoriai gynė trumpai gyvavusio kosminio lėktuvo „Spiral“ konstrukcijos idėją, kai kurie norėjo tiesiog kopijuoti amerikiečių šatlo išvaizdą. Galutiniame sprendime liko detalių ir iš „Spiral“, ir iš amerikietiško šatlo idėjų. Nuspręsta sovietinį daugkartinį erdvėlaivį gaminti praktiškai tokio paties dydžio, kaip ir amerikietiškus, su įgulos skyriumi priekyje, krovininiu skyriuje su dviem manevravimo rankomis per vidurį ir varikliais gale.

Įgulos modulis atrodė tarsi apkarpytas 5,4 m aukščio ir beveik 5 metrų skersmens kūgis. Modulyje, kuriame palaikomas deguonies ir azoto mišinys, gali būti 10 kosmonautų įgula, pasiskirsčiusi apatiniame, viduriniame ir viršutiniame deniuose.

Šiame modulyje buvo 6 darbo vietos: RM-1 ir RM-2 kartu sudarė „Vega“ pultą. Pirmoje vietoje pakilimo bei nusileidimo turėjo sėdėti laivo kapitonas, antroje – antrasis pilotas. Iš dešinės buvo RM-3, skrydžio inžinieriaus darbo vieta. RM-4 buvo po iliuminatoriaus langeliu. Tai buvo navigatoriaus vieta, iš kurios jis galėjo stebėti orbitinius veiksmus – pavyzdžiui, priartėjimą ir susijungimą su kitais orbitoje esančiais objektais. RM-5 darbo vietoje sėdintis žmogus turėjo valdyti krovininio skyriaus duris ir „rankas“. RM-6 vietoje esanti įranga suteikė galimybę prižiūrėti pagrindinio krovinio skyrių ir mažesnių krovinių skyrių.

Visose šiose šešiose darbo vietose sovietiniame erdvėlaivyje buvo mažiau ekranų nei amerikietiškame, mat daugiau funkcijų buvo valdomos automatiškai. Šio erdvėlaivio pažangi avionikos sistema valdė visas esmines funkcijas. Ji galėjo įjungti ir išjungti įvairias sistemas, stebėti kosminio laivo veiklą ir nuolat stebėti, ar neįvyko kokia anomalija.

Valdymo, navigacijos ir kontrolės sistema veikė naudojant tris giroskopiškai stabilizuotas platformas, o atsargai buvo naudojamas vertikalus radijo aukščiamatis. O visų sistemų darbą tarpusavy derino du vienas kitą dubliuojantys sovietiniai kompiuteriai - „Centrinė skaičiavimo sistema“ ir „Periferinė skaičiavimo sistema“. Abu juos sudarė po keturis identiškus „Biser-4“ kompiuterius.

Nors vidaus įrangos požiūriu sovietiniai ir amerikietiški daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai buvo skirtingi, išoriškai jie buvo beveik identiški, nes sovietai pasinaudojo NASA atliktais erdvėlaivių šiluminės apsaugos tyrimais. Ir vienų, ir kitų erdvėlaivių paviršiai buvo dengiami silicio pagrindo plokštelėmis, nosys bei sparnų į priekį nukreipti paviršiai – sutvirtintomis anglies-anglies apsaugomis.

Bet žiūrint iš galo erdvėlaiviai atrodo skirtingai: sovietiniame nebuvo pagrindinio variklio. Vietoje jo buvo sumontuota kombinuotų variklių instaliacija, kuri buvo sudaryta iš integruoto orbitinio manevravimo variklių ir vamzdyno, pumpuojančio skysto deguonies ir sintetinio angliavandenilio, vadinamo sintinu, mišinį per sistemą. Sovietiniame erdvėlaivyje buvo ir avarinė sistema: staigaus katastrofinio įvykio atveju keturi kieto kuro varikliai akimirksniu atjungtų erdvėlaivį nuo pagrindinės nešančiosios raketos.

1979 metais galutinai apsispręsta dėl erdvėlaivio konstrukcijos.