Taip pat skaitykite: Turkijoje šeimą sukūrusi lietuvaitė: tai įvairialypė šalis, kurioje vienodų standartų nėra
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Mykolo Riomerio universitete, finansų ekonomikos studijų programoje besimokanti Eglė, sutiko mums papasakoti kokie iššūkiai bei linksmybės laukia tų, kurie nepabijo surizikuoti ir svetimoje šalyje stačia galva neria į nuotykius.
– Ar ilgai svarstei, ar pasinaudoti Erasmus+ programa?
Negalėčiau pasakyt, kad sprendžiau ilgai: jau stodama į universitetą žinojau, kad tikrai norėsiu pasinaudoti šia galimybe, ypač žinant, kad Mykolo Romerio universitetas yra pasirašęs sutartis su daug kitų šalių universitetų.
Turėjau gana daug pažįstamų bei giminių, kurie taip pat buvo išvykę pagal Erasmus+ mainų programą, todėl jų atsiminimai ir vien teigiami atsiliepimai apie laiką, praleistą užsienyje, mane tik dar labiau motyvavo. Vieninteliai mane kamavę klausimai buvo su kuo ir kokią šalį rinktis šiam neįkainojamam nuotykiui.
– Kodėl pasirinkai studijas būtent Ispanijoje?
Dažniausiai pasitaikęs atsakymas į tokį klausimą tikriausiai būtų „dėl oro“. Ir tai nebūtų melas, toli gražu! Bet tai tikrai ne vienintelė priežastis! Žinoma, gruodžio viduryje čia mėgautis rudenišku oru ar rudenį čia atvykus, kai draugai Lietuvoje jau pasakoja apie pirmą šaltuką, išmėginti lietuviškos odos įdegio galimybes, tikrai nėra nosį nukabinti verčiantys veiksniai!
Tačiau tiesa ta, kad visų pirma čia atvykti mane paskatino grupiokės, kurioms Ispanija atrodė ko ne vienintelė šalis, kuri iš tiesų traukė. Aš nenorėjau į tokią kelionę leistis viena: nors ir degiau noru keliauti, nesijaučiau pakankamai drąsi ir turinti gerą orientaciją ar, galų gale, didelį bagažą žinių apie keliones, todėl norėjosi turėti kažką pažįstamo ir patikimo parankėj.
Vis dėlto nusprendžiau pati akimis permesti galimų universitetų sąrašą: ieškojau kokios nors į Lietuvą nepanašios šalies, nes norėjau susipažinti su kuo mažiau man žinoma kultūra, tuo pačiu ieškojau šalies, kuri galėtų pasigirti iš tiesų didinga architektūra, nes tai viena mano silpnybių. Palikite mane bet kurios senojo kontinento šalies senamiesčio glūdumoj ir aš būsiu širdingai dėkinga turėdama galimybę lėtu žingsniu žengdama nužiūrėti kiekvieną namo balkonėlį.
O galiausiai, norėjosi aplankyti tokią šalį, kurios žmonės būtų garsėjantys atviru bendravimu, kurio pasisemti taip labai norėjau. Taigi, šiuos ir dar kelis kriterijus atitiko keli universitetai, iš kurių pirmasis mano sąraše ir buvo Barselonoje.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Barseloną?
Čia atvykom naktį iš rugpjūčio trisdešim pirmos į rugsėjo pirmąją. Patys pirmi įspūdžiai? Tai tikriausiai labai gražiai apšviestas ir iš aukštai matomas miestas, neapsakomas tvankumas ir kaitra išėjus iš oro uosto. Pirmas priimtas sprendimas – kuri iš mūsų mėgins ispaniškai nupirkti naktinio autobuso bilietėlius, kai visos žinojome ne daugiau nei „olia“ ir „adjos“.
Beprotišką įspūdį paliko ilgas kelias iki viešbučio visada gyvomis Barselonos gatvėmis, kurios iš mūsų neispaniškų ir pavargusių veidų (taip pat tikriausiai ir tempiamų lagaminų ar ant priekio nešamų kurpinių) išskaitė „nevietinės“ ir balsu šaukė „welcome to Barselona“.
– Kas buvo keista, neįprasta?
Keista, o gal labiau neįprasta, pasirodė žmonių gausa naktinėse gatvėse ir ispanų nenoras savęs apkrauti tvarka ar organizuotumu. Kiek vėliau čia gyvendamas gali atkreipti dėmesį ir į ne tokius (ne)nuspėjamus ispanų bruožus: kiek mums pačioms teko susidurti, vietiniai mūsų bendraamžiai yra gana kuklūs, nors linkę bendrauti, tačiau ne visuomet tai daro nuoširdžiai ar kraštutiniais atvejais net nebijo manipuliuoti aplinkiniais.
– Su kokiais keblumais teko susidurti ten nuvykus?
Pirmas tokių keblumų tikriausiai buvo buto ieškojimas. Atvykome čia viso labo rezervavusios hostelį kelioms naktims ir tiek. Pirmą dieną toli nepasistūmėjom: mėgindamos ieškoti skelbimų gatvėse, laikraščiuose ar universiteto skelbimų lentoje nusivylėme.
Antra paieškų diena irgi daug nežadėjo: nusprendusios ieškoti ne tik anksčiau rastuose internetiniuose portaluose, bet ir butų nuomos agentūrose, iš kurių viena buvo pasiūlyta paties universiteto, mes sulaukėme daug gluminančių žvilgsnių pasakius, kad nekalbame ispaniškai, arba, kad neieškome buto ilgam nuomos laikotarpiui.
Praradusios visą iki tol turėtą pozityvumą, nusprendėme užsukti į paskutinę mūsų sąraše agentūrą. Nuo tos akimirkos viskas pradėjo vykti su geroku pagreičiu. Vos pasibeldusios buvom maloniai sutiktos, nors mus sutikęs darbuotojas ir neturėjo laisvo laiko, tačiau buvo pasiūlyta gana daug butų už sąlyginai prieinamą kainą, deja, vis dar nematėme to, ko norėjome.
Tą akimirką, prisiminęs apie dar vieną butą, kurio dar nėra įmonės puslapyje, darbuotojas patikino, kad šis pasiūlymas mus tikrai „papirks“ ir žaibiškai paskambino buto savininkui. Tą pačią minutę buvo suorganizuotas susitikimas butui apžiūrėti.
Mūsų akys tik spėjo pastebėti kaip stojasi šio darbuotojo kolegė, dedasi šalmą ir pasičiupusi mus leidžiasi laiptais, išlėkusi į vidurį gatvės sustabdo taksi automobilį ir parodo taksistui sekti ją (puikiai ir pačios supratome, kad tokias šviežutėles naujakures kaip mes būtų itin lengva vežioti visais aplinkkeliais iki norimos vietos tris kartus ilgiau nei turėtume būti vežamos, todėl nudžiugome, kad taip bus sutaupytas laikas, kantrybė ir pinigai).
Atsidūrusios prie taip išgirto buto supratome, kad esame netoli nuo centro, kas mus iš tiesų džiugino, o užmetus akį į gatvės gilumą matėme gana didelį skirtingų maisto prekių parduotuvių pasirinkimą, kas buvo tik dar vienas didelis pliusas. Mus pasitikęs savininkas buvo išskirtinai malonus ir nuoširdus, todėl tikiu, kad visos jį prisiminsime kaip vieną nuoširdžiausių sutiktų katalonų. Vos įžengus į patį butą visos susižvalgėme, kad tik nesuspigtume iš džiaugsmo, todėl likdamos kuo santūresnės išsiklausinėjome kuo įmanoma daugiau ir pranešėme, kad mūsų lūkesčiai buvo patenkinti.
– Ar daug skiriasi studijų kokybė Ispanijoje ir Mykolo Romerio universitete?
Kaip sužinojome jau vieną pirmų studijų dienų, Ispanijoje yra labai populiarūs privatūs universitetai, o tai ir galėtų būti vienas pirmųjų skirtumų. Universitetas į kurį nuvykome ir yra privatus, todėl nemanau, jog iš tiesų būtų galima lyginti studijų kokybę.
Kad ir kaip bebūtų, mane nudžiugino žinių pateikimo būdas: siekiama ne išmokyti studentą įsiminti vadovėlinę medžiagą, o gilintis į garsias ir pelningas kompanijas, jų priimtus sprendimus, veiklą; daug mokoma apie etišką elgesį kuriant verslą ar tiesiog darbo aplinkoje, taip pat apie gebėjimą priimi gerus strateginius sprendimus.
– Kaip sekėsi mokytis?
Lietuvoje aš mokausi lietuvių kalba, o čia tai teko daryti angliškai. Kalbos barjeras buvo jaučiamas jau vien dėl to, kad tiek kurso draugai ispanai, tiek ir kiti Erasmus+ programos studentai savo šalyse mokėsi angliškai, o ne gimtąja kalba.
Nepaisant to, praėjus pirminiam šokui įgavome pasitikėjimo savimi ir savo žiniomis, kas padėjo siekiant gerų rezultatų. Kaip ir kiekvienas studentas mažą kirbuliuką prieš egzaminus jautėme visos, tačiau rudens sesija parodė, kad nuogąstavome visai be pagrindo – remiantis šio semestro rezultatais, esame (praktiškai) pavyzdingos pirmūnės.
– Kokie tau pasirodė vietiniai studentai? Ar jie draugiški?
Kaip jau anksčiau minėjau, nors ispanų kultūra tiesiog alsuote alsuoja gyvybingumu, vietiniai studentai kartais gali būti gana drovūs ar ne visuomet nuoširdūs. Jie nepraleidžia progos nusišypsoti, pasisveikinti ar paklausti kaip laikaisi, tačiau tai dažnai būna tik mandagumo gestas. Jei gerai pamenu, iš pat pradžių mums atvykus jie buvo gana malonūs ir tai vienas, tai kitas nutaikęs momentą stengdavosi susipažinti, užkalbinti, sužinoti kaip mums sekasi ir ar patinka jų gimtasis miestas, tačiau tai darydavo vangiai.
Tikiu, jog tai galima paaiškinti gana paprastai: tiek mums, tiek ir ispanams galėjo būti kiek nedrąsu, nes visos trys lietuvaitės intuityviai laikėmės daugiau ar mažiau kartu. Esame su jais darę bendrų projektų ar susitikę po paskaitų ne tokioje formalioje aplinkoje, kas padėjo tiek mums, tiek jiems, vieniems kitus pažinti, tačiau daugiau laiko, mano manymu, praleisdavome su studentais iš kitų šalių.
– Egle, o gal koks ispanas ir į akį krito?
O tinka tiesiog paprastas „ne“? Na, galiu pasakyti tik su ironija, o gal ir be jos, kad visas sudaužytas užsienietiškas širdis palikau Ispanijoje.
– Ar teko dalyvauti vakarėliuose, eiti į klubus? Kuo jie skiriasi nuo lietuviškų?
Tiesą pasakius, niekuomet nebuvau vakarėlių liūtė. Tiesa, Barselona galbūt mane truputėlį perauklėjo.
Labiausiai mus visus (Erasmus+ studentus) nustebino tai, kad visas tradicinis šventimas prasideda dviem ar trim valandom vėliau nei būtų įprasta mūsų šalyse. Visas tradicinis susitikimas kažkur mieste ar sutartoje vietoje toks pat „atsipalaidavęs“ kaip ir ispaniškas gyvenimo būdas: mums, o juo labiau, pavyzdžiui, draugams vokiečiams, trūko konkretumo dėl susitikimo vietos ar laiko, tačiau prie to netrukome prisiderinti.
Apsilankymas klube taip pat nusikeldavo iki daugiau ar mažiau trečios valandos nakties: atėjęs anksčiau čia rasi tik mažą saujelę žmonių, kurie irgi, matyt, atsirado čia nežinodami vietinių tradicijų. Taip dažniausiai visi iki vieno vakarotojai palieka klubą jo uždarymo laiku ir tuomet jau sprendžia kas ką veiks toliau: ieškos metro stotelės, nes šis jau veikia; eis tęsti linksmybes vieni pas kitus; o gal tiesiog pėsčiomis suras jaukią arba nelabai vietelę papusryčiauti ir atlikus šią tradiciją grįš namo ilsėtis iki kito vakaro.
– Kokia tau pasirodė pati Barselona? Kas labiausiai sužavėjo?
Pati Barselona man pasirodė graži savo architektūra, nenustygstanti vietoj ir visuomet gebanti tave paklaidinti tarp tokių panašių vadinamųjų blokų, iš kurių sudarytas visas miestas. Ji visuomet užpildo gatves žmonėmis, kurių čia esama tokių skirtingų tautų, kultūrų, požiūrių ar tikėjimų. Ji gali vienus pakerėti savo didybe, o kitus – išvarginti ar nuvilti chaotiškumu ir tvarkos nebuvimu, tačiau tikiu, kad daugelis čia buvusių tikrai prisimena nors vieną šio, tokio nepanašaus į Lietuvos miestus, kertelę, kur su malonumu atvyktų dar ne kartą.
– Sakei, kad ispanai – temperamentingi žmonės. Ar buvo nutikę kažkokių netikėtų dalykų dėl kultūrų skirtumo?
Mane iš tiesų sužavėjo rugsėjo mėnesį, artėjant referendumui dėl Katalonijos nepriklausomybės, surengta šventė. Ši diena buvo viena iš nedarbo dienų, kai gatves užtvindė fanatiški ir tokie atsidavę katalonai.
Šventė buvo skirta paminėti nacionalinei Katalonijos dienai. Tuomet kelios pagrindinės gatvės buvo užpildytos žmonėmis, kurie iš viršaus turėjo sudaryti V raidės piešinį. Ši V raidė reikšti pergalę, valią ir balsavimą. Mane labai sužavėjo toks ispanų atsidavimas ir vienybė, kurią kartais atrodo, kad lietuviai yra linkę iššvaistyti.
Tiesa, referendumas buvo atšauktas, o tai sužinojome mums pačiu netikėčiausiu būdu: vieną vakarą namie besiruošiant egzaminams atėjus 10 valandai vakaro gausybė katalonų išėjo į savo balkonus ir apsiginklavę puodais bei keptuvėmis ėmė kelti baisiausią šurmulį, kuris tęsėsi 15 minučių. Puikiai pamenu kaip mes sutrikom, taip labai nesupratusi kas vyksta tikriausiai dar niekada nebuvau.
Nufilmavę šį fenomeną, pasidalijome vaizdo įrašu Facebook puslapyje ir sulaukėme gausybės kitų Erasmus+ studentų pritarimo, kad iš tiesų vyksta kažkas keisto. Kitą dieną iš vietinių sužinojome, kad taip katalonai maištavo prieš referendumo nutraukimą. Šį maištą jie kas vakarą kartodavo apie savaitę.
– Ar pasiryžtum antrą kartą studijas Lietuvoje išmainyti į mokslus užsienyje?
Mano manymu, atsakymas galėtų būti tik TAIP! Su malonumu, ir jau tikriausiai ryžtingiau, leisčiausi į tokią avantiūrą siekdama magistro laipsnio. Kokią šalį rinkčiausi? Na, dėl to dar nesu tikra. Nors man visuomet būtų gera grįžti į Ispaniją, lygiai taip pat šaunu, mano manymu, būtų pamatyti ir kurią nors kitą šalį ir jos kultūrą. Greičiausiai, ir vėl rinkčiausi kurią nors Europos šalį, kiek atitrūkusią nuo Lietuvos.
– Ką galėtum patarti neapsisprendžiantiems: pasinaudoti Erasmus+ programa ar ne?
O, mieli neapsisprendusieji, nė sekundėlės daugiau nebesvarstykit ir keliaukit užpildyti paraiškos dokumentus! Kada dar galėtumėte nuvykti į kitą, jus žavinčią šalį, ir ne tik sužinoti apie jos kultūrą, susipažinti su flora ir fauna, kitokia studijų ar studentavimo sistema, įsigyti draugų visam gyvenimui ir dar už tai gauti stipendiją? Niekada! Todėl visiems linkiu ir skatinu nepatingėti ir išnaudoti šį puikų šansą, padėsiantį tiek pažinti naują šalį, tiek ir iš naujo pažinti save!