Taip pat skaitykite: Portugalijoje gyvenusi Violeta: neapsigaukite - čia būna ir sniego, ir pūgų
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Juk būtent čia, Turkijoje, visai atsitiktinai ji sutiks savo būsimą vyrą.
– Taigi, kaip atsidūrėte Turkijoje?
Pirmą kartą į Turkiją keliavau su Europos Sąjungos (ES) jaunimo mainų programa. ES remiamų projektų dėka pažintis su Turkija prasidėjo ne nuo plačiajam turizmui pritaikytų vietų, o nuo šalies gilumos.
Vėliau susipažinome su jau dabartiniu mano vyru, kuris gyveno Viduržemio jūros regione. Tik po kurio laiko man teko proga apsilankyti daugumos turistų lankomiausiose vietovėse bei pažinti jau visai kitokius žmones.
Kelionės po šią didžiulę šalį man padėjo suvokti, kad tai nevienalytė šalis, neturinti nei vienodu standartų nei vienų rėmų, tai labai įvairialypė šalis. Visų pirma, tai, kad čia tą pačią dieną galima paslidinėti kalnuose, o nusileidus prie Viduržemio jūros galima pasilepinti saulės voniomis bei išsimaudyti jūroje.
Turkija taip pat šalis, kurioje galima sutikti labai daug vargano skurdo ir begalinės prabangos. Tiesa verta pabrėžti, kad prabanga mėgaujasi labai maža Turkijos visuomenės dalis, o didesnioji dalis yra vargstantys, vidurinioji klasė yra labai maža.
– Ką veikėte Lietuvoje ir kuo šiuo metu užsiimate Turkijoje?
Lietuvoje aktyviai dalyvavau nevyriausybinių organizacijų veikloje, studijavau filologiją, o vėliau medijų filosofiją bei komunikacijos mokslus. Įgijau nuostabios profesinės patirties tiek universitete, tiek privačiame versle, tačiau žmogiškas noras būti tiesiog laimingai nugalėjo mano karjeros ambicijas Lietuvoje.
Šiuo metu taip pat dirbu mėgstamą darbą kuriame galiu panaudoti savo įgytas žinias ir patirtį. Esu užsienio klientų aptarnavimo koordinatorė nekilnojamojo turto versle, tad tenka bendrauti su klientais iš viso pasaulio.
– Kaip Jums sekėsi prisitaikyti prie religinių skirtumų?
Tiesą sakant, išskyrus muaedzino kvietimo melstis sklindančio iš mečečių, o ne bažnyčios varpų kitokių didesnių skirtumų nepajutau. Galbūt, taip atsitiko dėl to, kad Viduržemio ir Egėjo jūros regionai nepasižymi dideliu religingumu.
– Turkija garsėja tam tikromis taisyklėmis moterų atžvilgiu. Ar moterys vis dar privalo nešioti galvos apdangalus, kitaip vadinamas hidžabas? Ar tai vis dar populiaru?
Turkija yra demokratinė respublika, valdoma konstitucijos ir demokratijos principais bei atsieta nuo religijos. Kalbame apie šalį, kurioje dar visai neseniai panaikintas draudimas į valstybines įstaigas įeiti su galvos apdangalu. Taigi moterims turinčioms valstybės pareigūno statusą leista dėvėti hidžabą. Ir šis leidimas atsirado dėl Europos Sąjungos reikalavimo gerinant žmogaus teisių situaciją. Moterys čia laisvos rinktis kiek ir kaip jos nori išreikšti savo religingumą ar kokius religijos atributus dėvėti ar ne.
– Ar islamo religija, kultūra turi tam tikrų draudimų, kurių būtina laikytis ar bent jau žinoti atvykusiam turistui?
Kadangi Turkija yra demokratinė respublika, turistams ar kitiems užsieniečiams jokios grėsmės religiniu pagrindu tikrai nėra. Tereikia pagarbos ir supratimo kitai kultūrai ir šaliai, kurioje viešima. Taip pat siūlyčiau vadovautis patarimu stebėti kaip atitinkamoje vietoje ar situacijoje elgiasi vietiniai.
– Kokie, kaip žmonės yra turkai?
Nupiešti tikro turko portretą labai sunku. Visų pirma, jie savimi pasitikintys, darbštūs, bet ne visada efektyvūs - rezultatyvūs ar produktyvūs. Šie vyrai labai šeimyniški, jiems rūpi šeimos gerovė, o jų noras rūpintis savo tėvais, moterimi ir savo vaikais kartais žiūrint iš šalies gali atrodyti net perdėtas.
Jiems neregėtas mūsų lietuvių moterų savarankiškumas, todėl Turkijoje moteris gali išlepti, nes šioje šalyje moteris tarsi lepi gėlelė, kuri nemokės pati nueiti susimokėti mokesčių ar apsipirkusi parsinešti krepšių, tad moterims iš dalies čia yra labai patogu.
Turkai ir turkės moterys yra paslaugūs, svetingi ir nuoširdžiai malonūs, bet kurioje situacijoje linkę ištiesti pagalbos ranką. Moterys dažniausiai čia apsėstos švarinimosi ir jų namai dažnai ne tik, kad švarūs, bet ir išdezinfekuoti kaip operacinės.
Vienas iš mano mėgstamiausių turkų bruožų yra pagarba ir meilė vyresniems šeimos nariams – tėvams ar seneliams. Jų nuomonė ir palaikymas labai svarbus, tad jeigu vyro turko ketinimai moters ar merginos atžvilgiu yra rimti, jis su jumis elgsis pagarbiai, o jo rimtus ketinimus patvirtins jo noras jus supažindinti su savo šeima.
Turkai vyrai gali būti nuostabūs tėvai savo vaikams, nes juos augina apgaubtus beribe meile su daugybe apsikabinimų. Turkijoje vaikai be galo mylimi, ko gero tai viena iš priežasčių, kodėl dauguma jaunų šeimų renkasi Turkiją savo poilsiui. Vaikui bus visuomet nusišypsoma, pakalbinta, panešiota ant rankų.
Na ir žinoma kaip ir visam Viduržemio regionui būdinga, turkai taip pat temperamentingi ir gali būti romantikai bei karštakošiai.
– Dauguma, turkų vyrus apibūdina kaip lipšnius ir rodančius beprotišką dėmesį moterims. Ar tai nėra tik makaronų kabinimas?
Tokie vyrai sutinkami ten, kur yra daug įvažiuojamojo turizmo, kur žmonės atvažiuoja atostogauti, būna atsipalaidavę, tad jie ir sutinka lipšnius vyriškius, kurie yra pasirengę viskam, kad tik galėtų šiek tiek užsidirbti. Juk iš šio uždarbio jie turės išlaikyti savo šeimą žiemos metu, kai nebus darbo ir pajamų, mat gyvenimas žiemą čia tarsi sustingsta.
– Koks požiūris į vyro ir moters artimus santykius dar prieš santuoką? Ar tradicijos vesti tik skaisčią merginą dar gyvuoja, ar žmonės į tai nekreipia dėmesio ir vis labiau laikosi vakarietiškų normų?
Santuoka ir santykiai prieš santuoką ko gero geriausiai atskleidžia Turkijos sudėtingumą. Mat dideliuose miestuose arba regionuose kur galime sutikti daugiau išsilavinusių turkų, santykiais prieš santuoką bei gyvenimu drauge prieš santuoką visai nesistebima.
O štai giliai Turkijos rytuose, jaunų įsimylėjėlių bučinys merginai gali kainuoti gyvybę dėl šeimai užtrauktos negarbės. Tačiau tai nereiškia, kad Turkijos rytuose visos šeimos tokios.
Džiugu, kad situacija šiuo klausimu šalyje keičiasi, štai dar prieš kelis mėnesius po vienos merginos nužudymo šalyje kilo didžiulis pasipiktinimas, jog kai kurie vyrai į moteris žvelgia ne kaip į sau lygias. Šiuo metu įvairios nevyriausybinės organizacijos stipriai įsitraukia į veiklą stiprinančią lygias vyrų ir moterų teises šalyje.
– Turkija garsėja savo pirtimis ir turkiškais pirčių ritualais. Papasakokite apie tai plačiau.
Turkiška pirtis iš tiesų yra tam tikras ritualas, tačiau turiu nuliūdinti, kad turistams teikiamos pirties paslaugos yra labai nutolusios nuo pirminės prasmės. Visų pirmą, tai tam tikra sveikatingumo pramoga. Tačiau labai svarbu, kad moterims ir vyrams į pirtį drauge eiti yra draudžiama. Tai yra vieta kur dainuojama, šokama ir netgi vaišinamasi vaisiais ar šeimininkių paruoštais sluoksniuotos tešlos pyragaičiais.
Į pirtį einama kartu su giminaitėmis, draugėmis ar kaimynėmis ir ten praleidžiama ne viena valanda. Ne paslaptis, jog moterims tai puiki proga paliežuvauti, pašmaikštauti, pasilinksminti, o kartu ir sveika odai, atliekami masažai kūnui. Moterys pirtyje būna aptarnaujamos tik moterų, o vyrai tik vyrų. Turkė moteris niekuomet nesileis masažuojama svetimo vyro, o ypač pirtyje, kur ji apsigobusi tik lininiu arba šilkiniu pirties rankšluosčiu, kuris vadinamas „pestemal“.
Moterys čia labai vertina alyvuogių muilą, rožių vandenį, migdolų ir alyvuogių aliejų. Tai puikios odos priežiūros priemones. Pirtis tai laikas malonumui su artimiausias žmonėmis
– Ar turkai yra svetingi žmonės? Kaip žiūri į imigrantus?
Vienas iš ryškiausių turkų bruožų – svetingumas. Kaip jie patys sako „svečias į namus – Dievo palaima į namus“. Nepakantumo imigrantams nėra, anaiptol jei išmoksti turkų kalbą, tuomet tau bus atvertos ne tik durys, bet ir širdys.
Vaišingumas bei svetingumas išreiškiamas labai paprastai. Daug kur jus pavaišins arbata, nesvarbu ar būtumėte netikėtas svečias, ar klientas, ar pakeleivis, o gal važiuosite tarpmiestiniu autobusu ar skrisite lėktuvu.
Nors arbatos kultūra palyginus su pirtimis ar kava nėra tokia sena, tačiau ko gero labiausiai įsikerojusi į turkų gyvenimą. Iš mažų tulpės formą primenančių stiklinaičių stipria juoda arbata pasivaišinti ko gero teko ne vienam turistui.
Arbata auginama Turkijos juodosios jūros regione. Jai paruošti nėra būtinas dvigubas arbatinis, tačiau dažniausiai toks arbatinis yra labai praktiškas, kai viršutiniame arbatinyje užplikoma arbata ir ji paliekama tinkamai įmirkti, o apatiniame arbatinyje užverdamas vanduo. Šitaip kiekvienas gali išgauti savo mėgstamo stiprumo arbatą.
Tai, kaip arbata geriama gali atskleisti iš kokio Turkijos regiono esate. Tarkime turkas iš rytines šalies pusės, atsikandęs gabalėlio cukraus jį užgers stipria arbata, o turkas iš pietų smagiai ir skambiai arbatiniu šaukšteliu cukrų išmaišys.
Turistų taip mėgstama obuolinė arbata vėlgi neturi nieko bendro su tikrąja turkiškos arbatos kultūra. Obuolinės arbatos daugumos turkų net nepriverstumėte paragauti, nes tai paprasčiausia tirpi arbata iš miltelių.
– Ar turkiška kava taip pat labai populiari?
Štai turkiška kava turi net gilesnes tradicijas. Jei arbata pavaišintas galite būti bet kur, tai kava yra tam tikra pagarbos ir draugystės išraiškos forma. Nors kava Turkijoje nėra auginama ir ji Osmanų imperijos laikais į Turkijos žemes atkeliavo iš Jemeno, o dabar yra importuojama iš Brazilijos, turkai turi savo ruošimo metodą, kuris ir vadinamas „turkiška kava“.
Pirmiausia, kavos pupelės sumalamos labai smulkiai, tai primena miltus. Tuomet kava dedama į specialų kavai virti skirtą indą Cezve (skaitoma Džezve), užpilama šaltu vandeniu ir verdama ant labai lėtos ugnies. Yra nugriebiamos jos putos ir išpilstomos į mažus puodelius, o ant jų lėtai užpilama užvirusi kava. Prie kavos būtinai pasiūloma stiklinė vandens ir keletas gabalėlių turkiškų gardėsių. Sakoma, kad šios kavos pateikimo šaknys siekia Sultono Suleimano laikus, kai jo slaviškos kilmės žmona sultonė Hurem taip prašydavo jai patiekti kavą. Be to, iš kavos tirščių čia mėgstama spėti ateitį.
– Turkija labai pamėgta poilsiautojų. Ką patartumėme aplankyti, ką pamatyti?
Turkija labai įdomi ir didelė šalis. Joje reikia ne tik keliauti, bet tiesiog būtina ragauti, uosti, bendrauti, na, ir aplankyti istorinius paminklus.
Štai Manavgato miestelyje sekmadieniais ir pirmadieniais vyksta ūkininkų turgus. Jo spalvos, garsai, prekeivių siūlymai pirkti ir derėjimasis – visa tai yra nuostabi patirtis. Pabuvę šioje turkiškoje kasdienybėje pastebėtumėte, kad turkai daržoves perka dideliais kiekiais, mat apsiperkama visai savaitei, o ir šeimos yra šiek tiek didesnės nei Lietuvoje.
Žinoma būtina aplankyti populiarųjį Sidės antikinį miestelį. Čia rasite antikinį amfiteatrą, antikinėje pirtyje įsikūrusį muziejų. Paklaidžioję po griuvėsius rastumėte ir buvusios ligoninės sienas bei baziliką. Štai saulei leidžiantis būtina pasimėgauti turkišku alumi „EFES“ vienoje iš senojo uosto kavinių bei pasigrožėti saulėlydyje spalvas keičiančia rekonstruotu Apolono šventyklos fasadu.
Jei norėtųsi aplankyti ne tokią visiems turistams žinomą istorinę vietą, rekomenduoju išsinuomoti automobilį ir patraukti „Žaliojo kanjono“ link. Pakeliui užsukti į dar vieną antikinį miestą – Seleukea Lybre. Miestas yra besidriekiantis apie 30 kilometru kalnuose. Pasivaikščiojus galima rasti mozaikų fragmentų, puikiai išlikusių bazilikų konstrukcijų, vandens cisternų.
O štai Manavgato krioklių patarčiau vengti, kadangi tai labai komercinis objektas. Daug nuostabesnių krioklių galima pamatyti savo navigacijos programose ir susirasti vietą vadinamą Gizli Cennet (Slaptasis rojus). Šio krioklio pašonėje galima pasimėgauti turkiškais pusryčiais, o vėliau tai puiki vieta praleisti gaivų pusdienį ir atsigaivinti išsimaudant po kriokliu.
Dar verta išmėginti turkiškus kaimo pusryčius. Važiuojant link Manavgato upės krioklių yra kaimas Nardibi. Jo gyventojai savo soduose įrengė pusryčių restoranus, pati žinomiausia ir Manavgat miesto gyvenotojų mėgstamiausia pusryčių vieta yra „Habibe Teyeze“ (tetulės Habibe pusrytinė).
– Ar pasiilgstate Lietuvos, dažnai grįžtate?
Gyventi Turkijoje smagu, tačiau Lietuvos labai ilgiuosi, ypač rudens ir pavasario sezonų bei žiemos šaltuko su sniegu, nes šiltame viduržemio klimate ruduo, žiema ir pavasaris yra visai kitokie nei mums įprasta Lietuvoje.
Tiesa ilgesys Lietuvai, čia gyvenančius tautiečius vienija, tad praėjusiais metais įregistravome Turkijos lietuvių bendruomenę. Mes drauge švenčiame šventes, mokome vaikus lietuvių kalbos, skiepijame lietuviškas tradicijas ir kultūrą, o bendravimas su tautiečiais suteikia stiprybės bei padeda spręsti kylančias problemas Turkijoje. Kartais tiesiog smagu pasijuokti iš kultūrinių skirtumų, o dalijimasis šia patirtimi, bendravimas mus tarsi pavertė viena didele lietuvių šeima Turkijoje.