Pulau Perhentian Kecil (Mažoji) ir Perhentian Besar (Didžioji) sudaro Perhentian salų porą. Taip pavadintos nuo žodžio “henti” (malaizijiečių kalboje – stotelė), kadangi ten stabtelėdavo pailsėti ir pasislėpti per audrą pirklių laivai plaukdami iš senovės Tailando į Malaiziją.
Per šimtmečius šios salos buvo žvejų namais, tačiau per porą paskutinių dešimtmečių jomis susidomėjo povandeninio pasaulio mylėtojai ir jau šiandien paslaptingasis Perhentian Kecil Long Beach paplūdimys įtraukiamas į 10 pasaulio gražiausių paplūdimių sąrašus ir dažnai tampa filmavimo aikštele Holivudo filmams. O taip pat jis garsėja kaip vienas geriausių, finansiškai prieinamų paplūdimių pasaulyje, kur galima išsilaikyti giluminių vandenų nardymo sertifikatą.
Kadangi per šešias savaites ketiname aplankyti šešias skirtingas šalis, kone kiekvieną dieną nubundame naujoje vietoje. Mūsų geriausia draugė – kuprinė, į kurią telpa visas kelionės bagažas – leidžia būti vikriems, greitiems ir lengvai save transportuoti. Nenuostabu, jog mes tokie ne vieni. Visa Pietryčių Azija yra vadinama kuprinėtojų rojumi – paslaptinga, egzotiška, civilizacijos nesugadinta, finansiškai įkandama ir akinamai graži.
Perhentian salos – gerai žinomas taškas kuprinėtojų žemėlapyje! Kadangi jos nėra lengvai pasiekiamos – nei čia, nei artimiausiame Malaizijos mieste nėra oro uosto, žemės transportas yra ribotas ir ne visada patikimas, o informacija apie jį ir ypač rezervacija internetu yra praktiškai neįmanoma – salose retai kada sutiksi prabangos ieškančių keliautojų.
Šioje saloje nėra dvylikaaukščių viešbučių su barais ant stogo. Pasiseks, jei viešbutis apskritai turės stogą. Net karštas vanduo ir elektra čia labiau yra laukiami svečiai nei pastovūs gyventojai. Vietiniai tik palinguos galva, jei ieškosite, kiek viešbutis turi žvaigždučių. Čia tokių rasti galima nebent danguje. Ir ne penkias, o šimtus tūkstančių!
Perhentian salų žmogus - tai keliautojas, kuris nori pabėgti nuo turistinio triukšmo, civilizacijos, išlaisvinti save laukinėje tropikų gamtoje… Vietiniai, atrodo, prie to puikiausiai prisitaikė – darbuotojai atsipalaidavę, o kainos prieinamos.
Veiklos taip pat apstu: nardymas su vamzdeliu (mums pavyko pamatyti didžiulį vėžlį, pakliūti į tūkstančio žuvyčių spiečių ir net susidurti su nedideliu rykliu), žvejyba, pasiplaukiojimas pripučiamu bananu, kajakai ir net galimybė aplankyti negyvenamus salos paplūdimius vietiniu, mums kiek neįprastu, taksi, t.y. motoriniais laiveliais.
Kuo išsiskiria vietiniai?
Malaizijos žmonės pakankamai skiriasi nuo kitų Pietryčių Azijos šalių gyventojų. Visų pirma jie išsiskiria savo tikrai puikiomis anglų kalbos žiniomis – praktiškai su visais galima nors minimaliai susišnekėti, o dažnai net pamiršti, kad galima dėl to turėti sunkumų.
Kitas nuostabus bruožas, tai sąžiningumas. Visi įspėjimai apie dešimt kartų padidinamas kainas užsieniečiams čia dažniausiai negalioja. Žinoma, karts nuo karto gal ir reikės pakloti papildomą eurą, bet dažniausiai kainos tiesiog užrašytos ir nereikia kiekvieną kartą stoti į varginantį derybų karą. Na ir žinoma, dauguma sutiktųjų džiugina aplinkinius savo šypsena, svetingumu bei rūpesčiu.
Nakvynę saloje noriu pavadinti beždžioniavimu, o karstymąsi medžiuose norint grįžti namo, tiesiog kelionę namo per džiungles. Kelių metrų aukštyje ant polių iškeltame mažame bambukiniame namelyje telpa lova, jos baldakimą primenantis dangalas nuo laukinės gyvūnijos ir maža tualeto-dušo kabina. Sienos bambukinės ir pralaidžios šviesai, tačiau puikiai apsaugo nuo tropinio lietaus… Pirmoji pažintis su mūsų beždžionnamiu prasidėjo itin egzotiškai – vos pravėrus duris ir žengus pirmąjį žingsnį į vidų, virš mūsų lovos tarp pagalvių lūkuriavo ir svetingai mus pasitiko gekonas.
Vytautai, ar būtum kada pagalvojęs, kad Malaizijoje, pigiame hostelyje sutiktas vienuolis mums parodys kelią į Perhentian Islands, o mes imsimės šito iššūkio?
Maža gelda besikeliant į paslėptą salą, horizonte patekės saulė, skaisčiau nei kada nors iki šiol gyvenime... Galvoje kažkas spragtelės. Širdyje – kažkas gims.
Ir mes jau kitokie, nei iki šiol buvome.
Laukite tęsinio...