Kaip sakoma vienam filme – žmonės yra dviejų rūšių – graikai, ir visi kiti, kurie ne graikai, bet nori jais būti.

Italiją pamilau iš pirmo žvilgsnio. Bet vargu ar tuo ką nors nustebinčiau. Ją atrado visas pasaulis. Ir aš tik dar viena auka prie šios, komplimentais išlepintos gražuolės kojų. O „už kalnus geriau gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai“, pritariu V.Vysockiui.

Norėtųsi keliauti kasmet. Ir ne kartą. Tačiau, per vienas atostogas, įvertinusi savo sąskaitą banke ir kitas aplinkybes, nusileidau ant žemės. Įbedusi alkaną žvilgsnį į kompiuterio ekraną, pradėjau kurti trumputes atostogas „netoli ir nebrangiai“. Kur? Ogi į tą šalį, kuri daugybę metų yra šalia.

Tiesą sakant, vos už poros kilometrų nuo namų. Bet būtent ja iki šiol visai nesidomėjau. Tokia paprasta, tyki, kasdieniška... Ką ten veikt? Tačiau, pasak Batuoto katino - „geriau būtų žuvytė, bet, kai yra tik skeletas, o valgyti norisi...“ Taip vieną vasaros vakarą gimė toks kelionės maršrutas Zarasai – Ryga – Sigulda – Ventspilis – Kuldiga – Rundalė - Zarasai. Jokio „ekstrymo“, jokios egzotikos...

Taigi, lai dzivo Latvija. Ekipažas, kurį sudarė vairuotoja ir trylikos metų šturmanas su žemėlapiais, išvyko.

Kelioms dienoms. Gandai, kad Latvijos pajūry močiutės su nakvynės skelbimėliais nestovi, nieko gero nežadėjo, todėl, nakvynę užsisakėm iš anksto.

Pirmas kelionės objektas – Sigulda. Pradedantysis šturmanas po kelių valandų kelionės, visai pusėtinai gaudėsi žemėlapyje. Rygą sėkmingai apvažiavom aplinkkeliu. Siguldos miestelis netoli Rygos, Gaujos nacionalinio parko pakraštyje. Šiame parke galima pamatyti daug įdomių vietų. Bet mūsų planai buvo kitokie.

Pasirinkom Turaidos pilį. Gal suviliojo legenda apie Turaidos Rožę? Ši sena, XIIIa. pilis, ko gero, turi ne tik legendą, bet ir savo vaiduoklių. Puikūs apylinkių vaizdai nuo jos bokšto. Vėliau išbandėm lyno kelią per Gaujos upę. Pasijutom bemaž Alpėse. Na, gerai, vaizdas ne visai toks, bet pojūtis panašus. Medžių viršūnės po kojom, dar žemiau - upės kaspinas, tolumoje išdidžiai rymo ta pati Turaidos pilis. Buvusi nuomonė apie pilką, kasdienišką kaimynę po truputį pradėjo eižėti.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Rygai buvom palikę tik pusdienį. Šturmano pageidavimu, aplankėm mašinų muziejų. Ką gi, puiki galimybė nusikelti mintimis į praėjusius laikmečius. Senovinis mersedesas iškapsto iš užmaršties XXa. pradžios vaizdus, deja, matytus tik filmuose.

Nakvynės vietą radom mokslinio baksnojimo metodu. Pasirodo, mūsų turėtas žemėlapis beviltiškai pasenęs.

Mieste atsirado naujų kelių. Tačiau, jaunasis šturmanas savo pareigas atliko puikiai ir, gerai apsidairęs, rado reikiamą gatvę. Viešbutėlis mažutis, nebrangus, netoli senamiestis. Geležinkelis irgi. Taigi, pasivaikščioję po romantišką senąją Rygą, bandėm užmigt, padedant traukiniams, sunkvežimiams ir, nuo menkiausio judesio siūbuojančioms lovoms...

Kitos dienos tikslas - Ventspilis. Rygą palikom be didesnių sentimentų. Pasirinkom ilgesnį kelią, palei Rygos įlanką, iki Kolkos rago, ir vėl pajūriu – iki Ventspilio. Šis kelias, buvo vienas iš mus labiausiai nustebinusių atradimų Latvijoj. Neskubėjom. Kelias aiškus, šturmanas ilsisi. Rugpjūčio diena puiki. Aplink kvepiantys pušynai, jūra. Ilgiausia smėlėta pakrantė ir ... nė vieno žmogaus. Neįtikėtina. Taip nebūna. Kai tu pirmas įmini pėdą jūros vėjo nupustytam smėly, gali pasijusti tikru atradėju. Rojus. Tačiau įspūdis kiek apgaulingas.

Netikėtai pakrantėje aptikom nušautą ruonį. Taigi žmonių čia būta. Bet broliai latviai turi gerokai didesnį Baltijos kranto gabaliuką, nei mes. Todėl nesistengia, kaip lietuviai, visi sugulti prie Palangos tilto. Rojaus atmosfera kiek išblėso, kai pasijutę alkani, pasigedom pakelėj kavinukių, kurių gana gausu pas mus. O ir kodėl jų turėtų čia būti, žuvėdros ir ruoniai į kavines nevaikšto...

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kolkos rage šioks toks judėjimas buvo. Juk čia šiauriausias Kuržemės taškas, riba, kur baigiasi Rygos įlanka ir prasideda jūra. Tai ir matėsi. Vienoj pusėj bangos, kitoj vanduo lyg ežere. Bandėm įbristi. Viena koja jūroj, kita – įlankoj. Per vidurį – medūzos. Vieta savaip įdomi, kiek laukinė. Nors krante teritorija sutvarkyta, galima nusipirkti kavos. Link Ventspilio puikus asfaltuotas kelias per Slyterės nacionalinio parko miškus.

Ir vėl tuščias. Sutiktas mašinas per beveik 100 km galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų... Įdomus jausmas.

Ventspilis – kitas malonus atradimas. Kai kurie tautiečiai jį jau seniai pamėgo. Bet, ačiū dievui, čia nepersikraustė su visu Basanavičiaus gatvės skruzdėlynu. Atvykom vakarop. Neįtikėtinai tvarkinga, ramu.

Lengvai suradom nakvynės vietą. Gerai, kad buvom užsisakę. Bobučių, pakelėse siūlančių kambarius, tikrai nesimatė. Po Rygos triukšmo, Ventspilis atrodė tikra ramybės oazė. Iškart nupėdinom prie jūros. Puikiai sutvarkyta pakrantė. Yra kur prisėsti, norintiems pasvajoti, yra kur pažaisti vaikams, kol mamos keičia odos spalvą saulėje... Ir niekas nelipa per galvą, siūlydamas karštus čeburekus. Išankstinės nuomonės apie pilkąją kaimynę likučius galutinai nuplovė bangos, lyg ji būtų buvusi užrašyta smėlyje...

Čia praleidom tik tris dienas, bet jos buvo tikrai geros. Atrodė neįprasta, kad nebuvo gatvės prekeivių.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Niekas įkyriai nesiūlė pramogų. Tačiau nesunkiai radome kaip ir kur įdomiai praleisti laiką. Tik jo nepakako išbandyti viską, ką siūlo šis miestas. Plaukėm laivu Ventos upe, aplankėm pilį ir tikrai seną senamiestį.

Jaunimo centre, bemaž gulėdami, žiūrėjom filmą apie kosmosą ant didžiulių lubų. Išsinuomoję dviračius, apvažiavom nemenką dalį šio keistai puikaus miesto. Mėgavomės rugpjūčio ramybe prie jūros. Ir, žinoma, fotografavomės prie kiekvienos surastos Ventspilio karvės ir išradingų gėlių kompozicijų... Išvažiavom pailsėję, pilni malonių įspūdžių ir pažadėję sau čia dar būtinai sugrįžti.

Pakeliui į namus aplankėm Kuldigą. Nedidelis miestelis su ypatingu senamiesčiu. Vaikštant po jį, pasijutom lyg filmo apie tarpukarį herojai. Ir, žinoma, pabraidėm ties plačiausiu Europoje(pasirodo) kriokliu Ventos upėje. Bent kartą apsilankyti čia tikrai verta.

Paskutinė mūsų maršruto stotelė, lyg braškė ant torto - Rundalės rūmai. Įspūdingas architekto B.F. Rastrelio kūrinys. Hercogų laikais rūmai neabejotinai buvo labai prabangūs. Dabar galėjome pasigrožėti tos prabangos likučiais ir gerai sutvarkytu parku bei rožynu. Iš tiesų, šie rūmai galėtų konkuruoti su gražiausiais Europos dvarais.

Čia ekipažo šturmanas sulankstė žemėlapius. Toliau - keliai žinomi.

Taip tuštoka piniginė ir didelis noras keliauti padėjo atrast labai mielą, įdomią šalį, kuri visada buvo ir yra šalia. Po šios kelionės vis surasdavom, ką aplankyti Latvijoje ir, manau, dar ne kartą rasime...

Jovita Biveinienė

****************************

Šis rašinys yra konkurso „Mieliausia mano kelionėse atrasta šalis“ dalis. Kviečiame ir jus dalyvauti!