Taip pat skaitykite: Portugalijoje gyvenusi Violeta: neapsigaukite - čia būna ir sniego, ir pūgų

arba: Tailande savanoriavusi ir Vietname gyvenusi Marija: keptas šuo čia - joks delikatesas

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.

„Niekada negalvojau vykti uždarbiauti į užsienį. Žinoma, kartais apie tai pagalvodavau, nes keletą draugų gyvena užsienyje ir jie yra laimingi, bet aš Lietuvos niekada nenorėjau palikti“, – perpasaulį.lt pasakojo antrus metus Maltoje gyvenanti ir dirbanti 24-erių metų Justė Petkevičiūtė iš Kaišiadorių.

Lietuvoje tinkamo darbo nerado

Justės gyvenimas nuo pat vaikystės buvo glaudžiai susijęs su sportu, tad mergina nedvejodama pasirinko su hobiu susijusią specialybę LSU – sporto ir turizmo vadybos studijas. 2011 metų rugsėjį, kuomet Lietuvoje vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas, Justė šiame grandioziniame renginyje savanoriavo, o įgyta patirtis pagimdė norą toliau užsiimti panašia veikla. „Pradėjau savanoriauti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) varžybose ir tikėjausi, jog taip įgysiu ne tik patirties, bet ir galbūt gausiu darbą pagal specialybę“ – vylėsi mergina, tačiau Justės likimas klojosi ne pagal jos planą.

Baigusi studijas Justė ėmėsi ieškotis darbo. Pirmiausia pradėjo nuo darbo biržos, kuri neturėjo ką pasiūlyti. „Ieškojau darbo ne tik pagal specialybę, tačiau manęs netraukė baigus universitetą dirbti „už kasos“, – apie pusės metų darbo paieškas pasakojo kaišiadorietė. – Kai kiekvieną dieną tekdavo tiesiog sėdėti prie kompiuterio ir siųsti savo CV, buvau panikoje, kad nieko nerasiu, niekas nepasikeis. Atsibodo nejudėti iš „mirties taško“. Atrodė, jog laikas sustojo, aplink viskas keičiasi, o aš toje pačioje vietoje“.

Vieną dieną Justė sulaukė laiško nuo draugės, gyvenančios Maltoje. „Draugė klausė, ar nenorėčiau atvykti į Maltą dirbti ir pradėti ten gyventi. Nežinau kaip apibūdinti tą jausmą, kurį jaučiau. Bijojau pagalvoti, kad teks išvykti iš Lietuvos, todėl delsiau, – prisiminė emigrantė. – Spontaniškai nusprendžiau vykti, tačiau kai turėjau bilietus, kitos išeities nebuvo“.

Vienu metu dirbo keliose vietose

Pasitarus su artimaisiais, Justė nusprendė, kad į Maltą vyks pusei metų. „Nei per daug, nei per mažai – tiesiog pajausti, koks gyvenimas yra už Lietuvos ribų“, – pasakojo mergina. Tačiau taip išėjo, jog Justė Maltoje apsistojusi nuo 2013 m. lapkričio pabaigos, ji vis dar ten gyvena ir planuoja likti.

„Prieš vykdama į Maltą, net nežinojau kaip ta šalis atrodo, visiškai nieko apie ją nežinojau. Žinojau tik, kad ten bus šilta ir būsiu apsupta jūros, todėl tai tikrai manęs neramino“, – tačiau Justė pasakojo, jog buvo nusiteikusi naujam dideliam nuotykiui ir patirčiai. Nuvykusi į svečią šalį lietuvė iškart gavo darbo – dirbo kambarine viešbutyje. „Turbūt kiekvienas emigrantas žino, jog pradžia yra sunki, pinigai iš dangaus nekrenta. Tenka mokėti už būsto nuomą, mokėti mokesčius, todėl teko pasispausti, negalėjome sau leisti visko, ko tik norėjome“, – apie gyvenimo Maltoje startą pasakojo Justė.

Tris mėnesius lietuvė dirbo viešbutyje, o vėliau ieškojo papildomo uždarbio. „Nuo pavasario pradėjau dar dirbti ir pas vieną žmogų – valiau jo namus.

Darbo buvo daug, tačiau negalvojau visą laiką apsiriboti tik viešbučių ir kitų žmonių namų tvarkymu. Su kambariokais laukėme, kada patvirtins mūsų diplomus ir galbūt galėsime dirbti pagal specialybę ar bent jau panašų darbą“.

Po diplomo patvirtinimo – švaresnis darbas

Justė diplomo patvirtinimo sulaukė po maždaug penkių mėnesių. Nieko nelaukusi mergina skubėjo ieškotis jos specialybę atitinkančio darbo. „Po devynerių mėnesių gyvenimo Maltoje, užpildžiusi visus dokumentus, ramia širdimi išvykau į Lietuvą pas savo šeimą užtarnautų atostogų“, – kol Justė viešėjo Lietuvoje, ji sulaukė darbo pasiūlymo iš tarptautinės įmonės „Stmicroelectronics“ dirbti operatore. Kurį laiką Justė bandė darbuotis ir naujoje vietoje, ir senoje – viešbutyje, tačiau laikui bėgant pastarojo darbo teko atsisakyti.

Justė sako, jog Malta – šalis, kurioje gyventi gera. „Esu laiminga gyvendama Maltoje, nes čia turiu gerą darbą, žmonės, su kuriais dirbu, su manimi gerai elgiasi, gyvenu su pakvaisusiais kambariokais. Tačiau Lietuva visada bus mano namai. Lietuvoje yra mano patys artimiausi žmonės, kurių be galo pasiilgau, – pašnekovės žodžiuose girdėjosi liūdesio gaida. – Kartais su kambariokais jaučiamės nuo visko pavargę. Tuomet tiesiog nueiname prie žydros jūros ir atgauname jėgas. Tai tikrai vienas geriausių dalykų“. Tiesa, Justė papasakojo, jog nėra viskas rožėmis klota, kaip gali pasirodyti. „Niekada čia nebūsime vietiniais, visada būsime svetimšaliai, tačiau į tai niekas nekreipia dėmesio“.

Norėtų grįžti į Lietuvą

Tačiau maltiečiai kreipia dėmesį į lietuvaičių grožį. „Maltiečiams mes esame kažkas neatrasto. Jie visada malonūs, sunkiai atitraukia nuo merginų akis. Dėmesio tikrai užtenka, kuris, tiesą sakant, vargina. Tik būdama čia supratau, jog lietuvaitės tikrai yra vienos gražiausių moterų pasaulyje“, – šyptelėjo pašnekovė.

Maltoje gyvenanti kaišiadorietė stebisi, jog šioje šalyje dauguma vietinių moka anglų kalbą. „Tai vienas geriausių dalykų, nes bet kada pasiklydus ar neradus kelio, gali paklausti žmogaus ir jis mielai viską paaiškins, – sakė Justė. – Čia niekas neskuba ir tradicijos Maltoje kitokios nei Lietuvoje. Tarkime, per Kūčias vietiniai eina linksmintis su draugais ir panašiai“.

Justė, paklausta, ar susiklosčius palankioms aplinkybėms ji grįžtų gyventi į Lietuvą, nedvejodama atsakė teigiamai. „Žinoma, jei atsirastų potencialus darbas Lietuvoje, kuris užtikrintų stabilų gyvenimą, grįžčiau į Lietuvą. Būtų sunku priprasti ir vėl prie Lietuvos, bet esu išvykusi ne ilgą laiką, todėl, manau, tik pati pradžia būtų šiek tiek sudėtinga, – svarstė kaišiadorietė. – Šeima, artimi žmonės visada bus pirmoje vietoje ir to niekas nepakeis. Nesu iš tų žmonių, kurie lengva širdimi gali atsisakyti savo tėvynės“.