Galbūt į Miuncheną geriausia keliauti per kasmetinę alaus šventę Oktoberfestą, bet taip jau nutiko, kad pagrindinis Vokietijos federalinės žemės Bavarijos miestas mūsų maršrute atsidūrė keliaujant automobiliu per Europą žiemą.
Didžiausia Vokietijos žemė Bavarija (Bayern) ne veltui vadinama gražiausiu Vokietijos kraštu. Bavarijoje, garsioje vaizdingais kraštovaizdžiais su Alpėmis, tradiciniais vokiškais miesteliais, ežerais ir pilimis, yra du daug turistų sulaukiantys maršrutai. Pilių ir kitokių karališkų rezidencijų Bavarijoje labai daug, jų pamatyti galima keliaujant populiariu „romantiškuoju keliu“ (Romantischestrasse), nuo Meino upės iki Alpių.
Viena žymiausių pilių ne tik Vokietijoje, bet ir pasaulyje – Noišvanšteino pilis (Schloss Neuschwanstein), tikra pasakų pilis, pastatyta Bavarijos karaliaus Liudviko II. Ši pilis ne pirmus metus yra pirmoje vietoje tarp užsienio turistų lankomiausių objektų Vokietijoje. Dar vienas populiarus ir vaizdingas maršrutas Bavarijoje yra 450 km ilgio Vokietijos Alpių kelias (Deutsche Alpenstrasse), vedantis nuo miestelių Lindau iki Schönau.
Nors šie keliai labai viliojo, ir Noišvanšteino pilis buvo netoli mūsų maršruto, ir dar prieš kelionę buvome gavę rekomendacijų ją aplankyti, tačiau laiko buvo per mažai. O ir oras tuo metu nebuvo puikus vaizdingiems kraštovaizdžiams apžiūrinėti. Snigo gana stipriai nuo pat ryto, kai išvažiavome iš Insbruko, ir įvažiavę į Vokietiją kur ne kur pamatydavome kokią pilį, tačiau žinojome, kad jei nusukinėsim nuo kelio ir užsuksim į Noišvanšteiną ar kokią kitą pilį, laiko neliks pamatyti Miunchenui.
Kelionė iš Insbruko nebuvo ilga – vos dvi valandos, atstumas nedidelis – tik apie 160 km. Bet vis tiek laiko ilgiems sustojimams nebuvo – negalėjom vėluoti ir į Miuncheno oro uostą, kur tą vakarą turėjom atsisveikinti su kelionės bičiuliu.
Senamiesčio vaizdai
Miunchene, kaip ir visoje Bavarijoje, pramogų ir lankytinų vietų turistams netrūksta. Šiame trečiame pagal dydį Vokietijos mieste, įdomių dalykų atras tiek besidomintys istorija, architektūra ir menu, tiek labiau atsidavę mokslui, atradimams ir technikos naujovėms, tiek norintys tiesiog gerai praleisti laiką judriame multikultūriniame mieste.
Pažintį su miestu pradėjome nuo istorinio miesto centro ir pagrindinės aikštės Marienplatz. Šioje aikštėje kasmet prieš Kalėdas vyksta tradicinis kalėdinis turgelis. Tačiau mes ten buvome antrąją Kalėdų dieną ir iš turgelio buvo likę tik tušti kioskeliai – draugai paaiškino, kad čia taip įprasta, Kalėdų mugės veikia iki Kalėdų ir ne ilgiau. Anglijoje mes įpratę, kad tokie turgeliai veikia iki pat Naujųjų.
Šioje aikštėje yra naujasis savivaldybės pastatas (Neues Rathaus), o visai šalia ir senasis pastatas (Altes Rathaus), kuriame sėdėdavo miesto valdžia. Šiuo metu senajame pastate įkurtas žaislų muziejus (Spielzeugmuseum), o šalia pastato stovi italų dovana vokiečiams – Džiuljetos skulptūra, tokia pat kaip Veronoje.
Šalia Marienplatz pamatę bokštą, į kurį galima užlipti ir apžiūrėti senamiestį iš aukštai, be jokių dvejonių lipome. Tai buvo Šv. Petro bažnyčios varpinė (Peterskirche), priešingoje pusėje nei naujoji rotušė. Į rotušės bokštą taip pat galima užlipti (įėjimas 4 €), tačiau užlipę 306 laiptelius į bažnyčios varpinę (įėjimas 2 €), galėjome apžiūrėti įspūdingąjį naujosios rotušės pastatą.
Nuo šio bokšto galima pamatyti vienus gražiausių Miuncheno senamiesčio vaizdų: visai šalia – elegantiška gotikinė naujoji rotušė, šiek tiek toliau – didžiulė Miuncheno katedra (Frauenkirche) ir jos bokštai dvyniai.
Miunchenas – alaus sostinė
Nusileidę žemyn, ėjome viena seniausių gatvių Miunchene – Kaufingerstrasse, kurioje daug vietų pavalgyti ar išgerti alaus bokalą, taip pat tai yra pagrindinė parduotuvių gatvė. Labiausiai už akių užkliuvo didžiulis, išpuoštas pastatas. Tai buvo Hirmer – parduotuvė išskirtinai vyrams, apibūdinama kaip didžiausia vyriškos mados parduotuvė pasaulyje. Šešių aukštų, 8500 kvadratinių metrų ploto parduotuvė – vien vyrams! Vokiečiai tikrai negali skųstis pasiūla. Ne taip kaip kitose parduotuvėse, kur tik koks dešimtadalis ploto paskirtas vyriškoms prekėms, o likusioje dalyje karaliauja moterys.
Žingsniuodami ir besižvalgydami po Miuncheno senamiestį ir parduotuves, tą dieną neveikusias, pradėjom dairytis, kur čia reikėtų prisėsti ir pripildyti pilvus sočiais vokiškais patiekalais. Po kelionės iš Insbruko ir lipimo aukštyn žemyn į bokštą jautėmės praalkę.
Dviems kelionės draugams, gyvenantiems Vokietijoje, per dienas, kurias praleidome Austrijoje ir Vokietijoje, turbūt įgrisome su savo klausimais kas, kaip, kodėl, ir prašymais išversti. Kam stengtis suprasti nesuprantamą kalbą, jei šalia yra žmonės ją suprantantys?! Tai penki bendrakeleiviai juos du atakavo klausimais iš visų pusių, ypač tos atakos sustiprėdavo renkantis restoraną ir skaitant meniu, jei angliško varianto nebūdavo.
Taip buvo ir Miunchene. Rinkomės, kur eiti pavalgyti ir zyzėme, kad norime vokiškų kopūstų su dešrelėmis, suraskit dabar mums, kur jų bus. Rado gana greitai – vokiečių kalbą mokantys draugai, perskaitę meniu šalia kelių maitinimo įstaigų, pasakė, kad vienoje iš jų tikrai bus kopūstų. Taip atsidūrėme Augustiner Bierhalle, didžiuliame bavariškų patiekalų restorane ir aludėje.
Čia taip pat veikia viena seniausių alaus daryklų mieste, kuri yra viena iš šešių didžiausių Miuncheno alaus daryklų. Nors kiekviena didesnė aludė Miunchene (ir kitose Vokietijos dalyse) turi savą alaus daryklą, tačiau „didysis šešetas“ pagamina daugiausiai alaus Miunchene. Šios daryklos žinomos visame pasaulyje: Augustine, Hofbrauhaus, Hacker Pschorr, Lowenbrau, Paulaner ir Spaten-Franziskaner.
BMW pasaulis ir olimpinis parkas
Miunchenas buvo antras Vokietijos miestas, kuris man pasirodė labai vyriškas (pirmasis toks buvo Štutgartas). Labai daug pramogų jame vyrams, pavyzdžiui, žymiausias Miunchene Vokiečių muziejus (Deutsches Museum) yra didžiausias pasaulyje mokslo ir technologijos muziejus. Dar pridėkime alaus barus, automobilių gamyklas ir muziejus, sporto arenas, olimpinį miestelį, na ir tą, jau minėtą, didžiulę parduotuvę vien vyrams – štai kiek jiems veiklos Miunchene! Bet tai nereiškia, kad moterims čia neįdomu, tikrai ne! Kai lankėmės Štutgarte, Mercedes muziejus merginoms dar ir kaip įdomus buvo!
Todėl, kai planavome kelionę ir ieškojome, ką pamatyti Miunchene, į sąrašą būtinai norėjome įtraukti BMW pasaulį (BMW Welt) bei muziejų. Į šią vietą norėtų užsukti kiekvienas BMW automobilių fanas, bet ir ne tokiems dideliems fanams čia turėtų būti įdomu. Čia galima pamatyti viską, kas yra susiję su šiuo vokišku automobiliu – nuo pirmųjų automobilių iki naujausių, dar gatvėje nevažinėjančių modelių.
Šiame modernių pastatų komplekse veikia BMW muziejus, BMW pasaulis, gamykla ir pagrindinė BMW vadovybės būstinė. Įėjimas į BMW muziejų mokamas – kaina 10 €, tačiau į BMW pasaulio pastatą už įėjimą mokėti nereikia. Šiame pastate veikia parduotuvės, parodos, restoranas, organizuojami įvairūs renginiai. Daugiau informacijos apie BMW pasaulį ir muziejų: www.bmw-welt.com.
Prisiskaitėme tiek gerų atsiliepimų apie šių automobilių pasaulį, bet žinojome, kad aplankyti jo negalėsime – per šventes BMW pasaulis neveikia. O mes Miunchene buvome antrąją Kalėdų dieną. Bet vis tiek nuvažiavom šalia BMW pasaulio, į Miuncheno olimpinį miestelį, kur yra apžvalgos bokštas (Olympiaturm). 291 m aukščio bokštas buvo pastatytas 1972 metų vasaros Olimpiadai, kaip ir visas olimpinis parkas. Už 5,50 € galima pakilti į bokšto apžvalgos aikštelę, nuo kurios pamatysite gražių Miuncheno panoramų.
Tą dieną atviroji apžvalgos aikštelė buvo uždaryta, matyt, dėl sniego, tai Miuncheno panoramas matėme tik per stiklą. Bokšte yra įkurtas roko muzikos muziejus, kuo mes šiek tiek nusistebėjome – kaip tai susiję? O pasirodo, tai speciali atrakcija – aukščiausiai įsikūręs roko muziejus pasaulyje. Daugiau apie Miuncheno olimpinį parką galima paskaityti čia.
Vėliau, jau palikę draugą Miuncheno oro uoste, kompanijos vyrų pageidavimu nuvykome prie Allianz arenos. Ši arena, žinoma visiems futbolo fanams kaip FC Bayern namai, talpina daugiau kaip 75 tūkst. žiūrovų. Arenos išorė išskirtinė – visas pastatas šviečia besikeičiančiomis spalvomis, mums teko pamatyti baltą, o po to raudoną.
Vakare, grįžus į viešbutį, ėmė snigti dar stipriau, ir Miuncheno gatves užklojo neplonas sniego sluoksnis. Besiruošdami išeiti į kokį barą, pro langus stebėjome, kaip kitoje gatvės pusėje linksminasi iš alubario išlindęs vokiečių jaunimas – sniego gniūžtėmis nelabai draugiškai sveikina kiekvieną pravažiuojantį automobilį, tik įtartinai nė į vieną BMW nepataiko. Stebėjom visą tą veiksmą ir laukėm, kada koks vairuotojas neapsikentęs išlips jų paauklėti. Bet per kokias penkias minutes nė vienas vairuotojas net nestabtelėjo. Tik daug vėliau, pažvelgę pro langą, matėme tuos pačius veikėjus besiginčijančius su taksi vairuotoju, kuriam, matyt, jų pramogos nepatiko.
Išlindę į viešbučio kiemą, patekome į sniego mūšį – čia apsistoję svečiai, daugiausiai jaunimas, šitaip džiaugėsi sniegu. Prisijungėme ir mes, visai neblogai sekėsi ir buvo linksma. Vienas mūsų priešininkas, meksikietis, į Miuncheną atvykęs iš kito Vokietijos miesto Drezdeno, kur studijuoja, vėliau priėjo ir sakė sniegą matantis pirmą kartą. Ir pastebėjo, kaip mums gerai sekėsi kariauti – turbūt žiemų su sniegu esame turėję daug. Taip, tikrai daug…
Kitą dieną jau reikėjo palikti Bavariją ir linksmąjį Miuncheną – laukė netrumpas kelias iki Slovėnijos sostinės Liublianos.
