Indija. Tadž Mahalis vertas sumokėtų pinigų (9–11 die­nos, De­lis)

Ke­lio­nė „sle­e­per“ kla­se ne­at­ro­dė to­kia bai­si, prie ne­šva­ros ir in­dų jau bu­vo­me pri­pra­tę, ne­gąs­di­no ir vie­na ki­ta pe­ly­tė, pra­bė­gan­ti tarp ko­jų. Vis­kas pa­si­kei­tė ar­tė­jant link De­lio. Šil­tie­ji kraš­tai, pa­si­ro­do, nė­ra to­kie jau šil­ti žie­mos me­tu. Vė­jo per­pu­čia­muo­se „sle­e­per“ kla­sės va­go­nuo­se da­rė­si vis vė­siau, o mie­gant ne­gel­bė­jo ir šil­ti mieg­mai­šiai. Re­zul­ta­tas: skau­dan­ti ger­klė ir slo­ga.

Su­ra­dę pra­ban­giau at­ro­dan­tį vieš­bu­tį (tri­jų žvaigž­du­čių, mo­der­niai re­mon­tuo­tą ir tik su tru­pu­čiu pe­lė­sio ant sie­nų), iš­sku­bė­jo­me į zo­o­lo­gi­jos so­dą. Vi­sos ke­lio­nės me­tu no­rė­jau iš­vys­ti dram­blį ir tik zo­o­lo­gi­jos so­de tu­rė­jau pro­gą jį pa­ma­ty­ti. Be po­pu­lia­riau­sių eks­po­na­tų (pen­kių bal­tų­jų vy­ru­kų), zo­o­lo­gi­jos so­das tu­rė­jo re­tą Ben­ga­li­jos tig­rą, liū­tą, įvai­rių kro­ko­di­lų... Tra­di­ci­nis zo­o­lo­gi­jos so­das su šiek tiek ne­ma­ty­tų gy­vū­nų.

Anks­ty­vą ry­tą iš­si­mie­go­ję iš­si­ruo­šė­me į Ag­rą ap­lan­ky­ti Tadž Ma­ha­lio. Sep­tin­tą va­lan­dą prie vieš­bu­čio pa­si­gau­ti tuk­tu­kai ne­no­rė­jo vež­ti pen­kių vie­na­me, ne­ga­na to, tai­kė 200 ru­pi­jų (2,78 eu­ro) ta­ri­fą už vie­ną tuk­tu­ką. Man ir Vy­tau­tui pa­si­tai­kė tuk­tu­kas su pa­šė­lu­siu vai­ruo­to­ju. To­kiu grei­čiu tuk­tu­ku dar ne­bu­vo­me lė­kę, įvei­kiant po­sū­kius rei­kė­jo lenk­tis į šo­nus, kad tik ne­ap­si­vers­tum. Ag­ra nuo Nau­jo­jo De­lio už po­ros šim­tų ki­lo­met­rų, vi­so la­bo trys va­lan­dos trau­ki­niu. Tik at­vy­kus į sto­tį pa­si­tin­ka krū­va tak­sis­tų, no­rin­čių mus pa­vež­ti, „ofi­cia­lus“ at­sto­vas siū­lo už 1000 ru­pi­jų (13,89 eu­ro) ve­žio­ti vi­są die­ną, net­gi ant „pre-paid“ tak­si na­me­lio, ro­do, jog tai ge­ra kai­na, ją nu­lei­džia iki 750 ru­pi­jų. Ne­no­rė­da­mi pa­si­ti­kė­ti in­dais, nes jie mus ir taip la­bai ap­gau­di­nė­ja, pa­si­rin­ko­me ke­lio­nę tuk­tu­ku už 100 ru­pi­jų (1,39 eu­ro). Va­žiuo­da­mi su­si­ta­ria­me, kad vai­ruo­to­jas mus ve­žios vi­są die­ną už 500 ru­pi­jų (6,94 eu­ro).

Pir­ma­sis taš­kas – Ag­ros for­tas. Tik­rai įspū­din­gas sta­ti­nys, iš­dai­lin­tas, vie­to­mis net­gi su mar­mu­ri­nė­mis grin­di­mis. Gai­la, bet tik 25 pro­cen­tai te­ri­to­ri­jos ma­to­ma tu­ris­tams, vi­sa ki­ta – ka­ri­nė. Iš­alks­ta­me, vai­ruo­to­jas siū­lo nu­va­žiuo­ti į vie­ną vie­tą, ku­rio­je yra net­gi in­diš­ko alaus. Kai­nos šo­ki­ruo­ja, res­to­ra­nas gal ir pra­ban­go­kas, bet vis­kas dvi­gu­bai bran­giau ne­gu ki­tur, kur esa­me val­gę. Ge­ros šir­dys ne­lei­džia at­si­sa­ky­ti mais­to ir kiek­vie­nas iš­lei­džia­me po 8 eu­rus pie­tums.

Prieš ap­lan­kant Tadž Ma­ha­lį, vai­ruo­to­jas pri­myg­ti­nai siū­lo už­suk­ti į jo re­ko­men­duo­ja­mą mar­mu­ro dir­bi­nių par­duo­tu­vę. No­ri­me to ar ne, nu­va­žiuo­ja­me jos ap­žiū­rė­ti su są­ly­ga, kad il­gai ne­už­si­bū­si­me. Tra­di­ciš­kai pa­ma­to­me tar­si „Zep­ter“ puo­dų pre­zen­ta­ci­ją: su­ži­no­me, kiek kar­tų jau už­si­ima mar­mu­ro dir­bi­niais – pro­tė­viai sa­vo ran­ko­mis Tadž Ma­ha­lį sta­tė. Pa­sak šei­mi­nin­ko, čia gau­si­me pa­čios ge­riau­sios ko­ky­bės dir­bi­nius už ge­riau­sią kai­ną (vis­kas tik tri­skart bran­giau nei bet kur ki­tur per­kant). Nie­ko pirk­ti ne­lie­pia, tai­gi stai­giai dings­ta­me iš par­duo­tu­vės nie­ko ne­pir­kę.

Tadž Ma­ha­ly­je di­džiau­sia tu­ris­tų dis­kri­mi­na­ci­ja: vie­ti­niams įė­ji­mas 20 ru­pi­jų (0,28 eu­ro), už­sie­nie­čiams – 750 ru­pi­jų (10,42 eu­ro). Tie­sa, su bran­giu bi­lie­tu sto­ji į ki­tas ei­les (ma­tyt, esant dau­giau tu­ris­tų su­si­tau­py­tų vie­na ki­ta mi­nu­tė) ir ne­rei­kia mo­kė­ti už tu­a­le­tą, ku­ris vie­ti­niams 2 ru­pi­jas (0,03 eu­ro) kai­nuo­ja. No­rint pa­tek­ti prie Tadž Ma­ha­lio, ne­ga­li­ma neš­tis mais­to pro­duk­tų, mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų įkro­vik­lių, net­gi ak­me­nu­kų (la­bai aky­la ap­sau­ga at­ėmė iš ma­nęs ak­me­nu­ką). Vaiz­das tik­rai ver­tas su­mo­kė­tų pi­ni­gų. Įsta­baus gro­žio pa­sta­tas (vie­nas iš sep­ty­nių nau­jo­jo pa­sau­lio ste­buk­lų) su la­biau­siai iš­puo­se­lė­tu par­ke­liu In­di­jo­je. Vi­sas Tadž Ma­ha­lis iš mar­mu­ro, jį 1631–1654 me­tais sta­tė apie 20 000 žmo­nių, ne vel­tui jis da­bar taip sau­go­mas, bai­mi­na­ma­si, kad kas ne­su­gal­vo­tų su­nai­kin­ti.

Vai­ruo­to­jui lie­pia­me mus nu­vež­ti į tur­gų, ku­ria­me bū­tų prie­sko­nių, de­ja, jis tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ir ve­ža mus į drau­go prie­sko­nių par­duo­tu­vę, čia šie kur kas bran­ges­ni ne­gu ki­tur. Ne­ap­si­ken­tę lie­pia­me mus vež­ti at­gal į sto­tį, nors jis ir no­ri vež­ti pas ki­tą drau­gą. Mū­sų pa­si­va­ži­nė­ji­mas tuk­tu­ku kai­na­vo 500 ru­pi­jų (6,94 eu­ro) už die­ną ir 100 ru­pi­jų (1,39 eu­ro) už pir­mą­ją ke­lio­nę (ku­ri, kaip pa­aiš­kė­jo, į die­nos mo­kes­tį ne­įė­jo), vai­ruo­to­jas dar tu­rė­jo įžū­lu­mo pra­šy­ti ar­bat­pi­ni­gių. Pa­mo­ka at­ei­čiai – „drau­gai“ vai­ruo­to­jai tu­ri drau­gų, ku­riems pa­rū­pi­na klien­tų ir vis sten­gia­si ta­ve ap­gau­ti.

Vėl lau­kia­me vė­luo­jan­čio trau­ki­nio, šį kar­tą iš Ag­ros į Nau­ją­jį De­lį. Pri­sis­ta­to vy­ras su la­ga­mi­nė­liu ir pa­siū­lo man nu­va­ly­ti ba­tus. Juo­die­ji „Adi­das“ ke­dai se­niai pra­ra­dę spal­vą, jau ku­rį lai­ką ieš­ko­jau vy­ro, ga­lin­čio jais pa­si­rū­pin­ti. Pa­klaus­tas pa­slau­gų kai­nos, vy­ras at­sa­ko, kad pi­ni­gai ne­svar­bu, kiek no­rė­siu, tiek jam ir duo­siu. Iš la­ga­mi­nė­lio iš­trau­kia pė­du­tes, kad ne­rei­kė­tų ba­so­mis sto­vė­ti ant sto­ties grin­dų. Mi­nia smal­suo­lių žiū­ri, kaip jis man va­lo ba­tus. Nu­va­lo tik­rai gra­žiai. Už šią pa­slau­gą pa­siū­lau 10 ru­pi­jų (0,14 eu­ro), ba­tų va­ly­to­jas no­ri 50 (0,69 eu­ro) (pi­ni­gai jam mat ne­svar­būs). Iš­trau­kiu iš pi­ni­gi­nės 50 ru­pi­jų ban­kno­tą, pa­si­ro­do, jis kli­juo­tas ir jam ne­tin­ka. Siū­lau rink­tis 10 ar kli­juo­tą 50. La­bai ne­no­riai, bet pa­ima kli­juo­tą. Po ku­rio lai­ko pri­sis­ta­to dar vie­nas ba­tų va­ly­to­jas, ku­ris bū­tų nu­va­lęs už 20 ru­pi­jų (0,28 eu­ro). Va taip ir per­mo­ki už pa­slau­gas.

Tre­čio­ji die­na Nau­ja­ja­me De­ly­je. Ne­be­no­rė­da­mi 31 va­lan­dą šal­ti „sle­e­per“ kla­sės trau­ki­niuo­se ir siek­da­mi gau­ti ke­le­tą pa­pil­do­mų va­lan­dų Nau­jo­jo De­lio ap­žiū­rė­ji­mui, ieš­ko­me, kaip įsi­gy­ti trau­ki­nio bi­lie­tus į eks­pre­są Nau­ja­sis De­lis–Mum­ba­jus (ke­lio­nės truk­mė 16 va­lan­dų). Trau­ki­ny­je nė­ra „sle­e­per“ kla­sės, to­dėl bi­lie­tai ma­žiau­siai tri­skart bran­ges­ni, tik bė­da, kad se­niai iš­par­duo­ti. Ke­lio­nių agen­tū­ros jų tu­ri, bet už juos pra­šo 20 000 ru­pi­jų (277,77 eu­ro) pen­kiems, jų kai­na in­ter­ne­te 8000 ru­pi­jų (111,11 eu­ro). Vi­sa lai­mė, aly­tiš­kis in­das Ar­vin­das, su ku­riuo pa­si­šne­ka­me skai­pu, pa­siū­lo nu­ei­ti į „Tou­rist In­for­ma­tion Biu­ro“, esan­tį Nau­jo­jo De­lio trau­ki­nių sto­ty­je. Bi­lie­tų už­sie­nie­čiams jie tu­ri vi­sa­da, rei­kia tik pa­ro­dy­ti sa­vo pa­są su vi­za, tie­sa, bi­lie­tai bran­ges­ni – 10 150 ru­pi­jų (140,97 eu­ro), ta­čiau per­pus pi­ges­ni, nei per­kant iš agen­tū­ros.

Ga­vę bi­lie­tus, lai­min­gi iš­ėjo­me leis­ti su­tau­py­tų va­lan­dų, de­ja, nors ir ne mu­so­ni­nių liū­čių se­zo­nas, bet ly­ja. Ban­dy­da­mi ma­žiau su­šlap­ti ir ne­va­žiuo­ti tuk­tu­ku (juo va­žiuo­ti il­ges­nes dis­tan­ci­jas De­ly­je šal­to­ka), iš­mė­gi­na­me met­ro. No­rint pa­tek­ti į jį rei­kia per­švies­ti kup­ri­nes, per­ei­ti me­ta­lo de­tek­to­rių, be­veik kaip oro uos­te. To­kios ap­sau­gos, ma­tyt, ne­per­ei­na be­na­miai, to­dėl met­ro vie­na šva­riau­sių vie­tų In­di­jo­je, ne­skai­tant oro uos­to, kur tik­rai šva­riau­sia.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!