Taip pat skaitykite: Ispanų režisierė Lietuvoje: meluojame tam, kad parodytume tiesą
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Šio teatro komanda turi ir savo nuostatas, viena iš jų: „Teatro ir kino ryšys. MI yra teatras. Bet mums labai domina ir kinas, o ypač – teatro ir kino giminingumas. Mes norim išnaudoti šį ryšį, kuriant naują, savitą teatrą“. Šiam alternatyviam teatrui vadovauja kino režisūros kursus Maskvoje baigęs Mikhailas Mitroninas. Su juo ir kalbamės apie kiną, teatrą ir jų ryšį.
- Baigėte kino režisūrą, kaip atsitiko taip, kad atsidūrėte Lietuvoje ir tapote teatro režisieriumi?
Dievo Keliai nežinomi. Labai norėčiau atsakyti, kad į Lietuvą mane atvedė noras gyventi didžiosios teatro režisūros šalyje. Kartais pamatau kaip Lietuvos spaudoje diskutuojama, kuo gali didžiuotis Lietuvos tauta.
Mano kuklia nuomone – stipria, pasaulyje gerai žinoma teatro režisūros tradicija. Nekrošius, Tuminas, Vaitkus, Koršunovas... Baisu ką nors pamiršti. Du režisieriai iš nedidelės Lietuvos vadovauja vieniems iš svarbiausių Maskvos teatrų. Tačiau, iš tiesų, mano atvykimas į Lietuvą susiklostė atsitiktinai.
- Su kokiais kino projektais Jums yra tekę dirbti?
Devyniasdešimtais filmavome viską. Nuo pėdkelnių reklamos iki muzikinių klipų. Būtent taip mes ir mokėmės dribti su kamera, šviesomis ir aktoriais.
- Jei reikėtų, kokius išskirtumėte pagrindinius teatro ir kino režisūros skirtumus?
Skirtumas didelis. Nekalbėsiu apie specifinius dalykus, tokius kaip darbą su operatoriumi, techniką. Kine tu turi aktorių psichologiškai paruošti vaidinti vieną epizodą, kuris, net jeigu ir bus ilgas, tačiau vis tiek tęsis minutes. Taip, viename epizode pagal vaidmenį gali pasikeisti aktoriaus nuotaika, jis, pavyzdžiui, turi juoktis, o po to verkti.
Jeigu aktoriui tai neišeina, žinoma, visą tai galima nufilmuoti dvejais gabalais ir sumontuoti. Tu gali daryti antrą, trečią dublius, siekiant norimo rezultato. O teatre nieko panašaus nėra. Aktorius turi būti paruoštas vaidmenyje gyventi kelias valandas, skirtingomis nuotaikomis, be pauzių ir perėjimų. Aktorius turi prisiminti režisieriaus kūrinį visą laiką, kol rodomas spektaklis. Tai, ką tu sugalvojai reikia prižiūrėti, nes po to galima ir neatpažinti.
- Kaip manote, ar kino režisierius gali būti geras teatro režisierius, arba atvirkščiai? Gal turite pavyzdžių?
Gali būti, o gali ir nebūti. Pasaulinės šlovės kino režisieriui Andrejui Tarkovskiui nepavyko teatre pastatyti „Hamleto“. O Markas Zakharovas, ilgus metus vadovaujantis Maskvos teatrui „Lenkomas“, sukūrė daugybę nuostabių kino darbų. Tais pačiais metais, kai išleido „Žemuogių pievelę“, Ingmaras Bergmanas teatre statė „Pera Giuntą“. Piotras Fomenko, sukūręs daug nuostabių spektaklių, nufilmavo du filmus. Pavyzdžių yra daug, ir, kaip matote, skirtingų.
- Vis dar gajus stereotipas, kad kine žmonės dirba dėl pinigų, o teatre – iš pašaukimo, idealizmo. Ar pritariate tokiam mąstymui?
Šis stereotipas yra gajus todėl, kad mes dažnai matome kiną arba televizijos serialus padarytus prastai, paskubomis, nekūrybiškai – iš karto „visi supranta“ – žmonės dirbo dėl pinigų. Jei prastai, tai dėl pinigų. O jeigu jie paprasčiausiai nemoka sukurti gerai?
O jeigu tai geras ir sąžiningai sukurtas kinas arba serialas? Reiškia, ne dėl pinigų? Teatre, galvojate, nebūna „chalturos“? „Chaltura“ gali būti sukurta, net kai žmonės dirba iš pašaukimo. Spektaklio ir kino biudžetai labai skiriasi. Tačiau pašaukimas ir idealizmas dar negarantuoja kokybės, meno. Galima iš kailio išsinerti, bet neišeina, nors tu ką.
Iš šalies žiūrint, man pavyzdžiui atrodo, kad teatre režisierius viską sustyguoja iki smulkmenų, o kine gali daugiau palikti laisvės tiek scenoms, tiek aktoriams, o vėliau – montuojant padaryti viską taip, kaip pats nori. Ar tai tiesa? Ar režisuojant teatre reikia daugiau visko numatyti į priekį ir palikti kuo mažiau vietos improvizacijai nei kine?
Nėra tokio apibrėžto pasiskirstymo tarp teatro ir kino režisūros. Kiekvienas režisierius sustyguoja savo filmą arba spektaklį iki smulkmenų. Sąlyginė laisvė aktoriui visų pirmą paliekama dėl režisieriaus charakterio, jeigu aktoriaus talentas ir galimybės leidžia tą daryti, o kartais kai tiesiog pritrūksta laiko. Beje, apie improvizaciją… Improvizuoti aktorius turi kartu su režisieriumi, kol režisierius nepasako „fiksuojame“. Čia improvizacija pasibaigia.
- Ar tas režisierius, kuris yra išbandęs savo jėgas tiek kine, tiek teatre yra pranašesnis už tuos, kurie ne?
Nėra jokių pranašumų. Tai skirtinga patirtis, nors, žinoma, yra panašumo: darbas su dideliu kolektyvu, skirtingais žmonėmis, o tiksliau, skirtingais kūrėjais – skirtingais aktoriais.
- Neretai kino aktoriai, norėdami „atsigauti“, grįžti prie šaknų eina vaidinti į teatrą, tačiau su kino režisieriais taip nėra. Kaip manote kodėl?
Tai pasitaiko ir su kino režisieriais ir su aktoriais. Tik su tais kas jau yra išgarsėjęs.
Jūs sakote, kad aktorius, „norėdamas atsigauti... eina vaidinti į teatrą“. Tiksliau būtų pasakyti sugrįžta, „užbėgus“ į kiną. Aktorius, labai dažnai dirba kokiame nors teatre.
O štai kino režisierius, jeigu suras pinigus – filmuos, nesuras – svajos apie būsimą filmavimą. Ir atbėgti „atsistatyti“ į teatrą jis negali, kas jo ten laukia? Ten jau savi režisieriai viską užėmę (nusijuokia – aut.past).
- Jūsų nuomone – kokie svarbiausi elementai kuriant kiną ir kuriant spektaklį?
Gebėjimas jausti, stebėti, išgyventi įvairius jausmus. Visos mažytės sudedamosios dalys: tėvų auklėjimas, gyvenimas ir jo išbandymai, perskaitytos knygos ir pamatyti paveikslai. Įmanoma išmokti, kaip sukurti spektaklį arba filmą, tačiau kaip tapti režisieriumi – ne.
- Kas Jums pačiam arčiau širdies: kinas ar teatras?
Prie ko dabar dirbu, tas ir yra arčiausiai širdies.
Vienam garsiam dramaturgui pasiūlė parsirinkti kur statyti pjesę: kine ar teatre. Jis paskaičiavo. Salė talpina 800 žmonių, netgi suvaidinus 100 spektaklių, jo darbą galės pamatyti 80 000 žmonių. O kine ir per televizorių? Gali ir milijonai. Pasirinko kiną, nors mylėjo teatrą. Norisi daugiau žiūrovo, niekur nuo šio noro nepabėgsi.
- Dabar pakalbėkime apie kiną. Ar domitės šiuolaikiniu kinu?
Kaip suprasti „šiuolaikinis kinas“? Sukurtas vakar? Arba sukurtas iki dabar? Ar tai kinas sukurtas naudojant šiuolaikines technologijas? Man neįdomus „šiuolaikiškas kinas“. Man neįdomus aktualus kinas, kalbantis tik apie šiandieną, manęs nedomina šiuolaikinės technologinės galimybės. Kino juostų gyvenimas vis trumpėja ir trumpėja, kasdien pasirodančių filmų skaičius nepamatuojamas, svarbių meninių kino juostų per daugiau nei šimtą metų taip pat sukaupta nemažai. Kad užtektų laiko pamatyti meną.
Man įdomus kinas, kuris jaudina, nesvarbu, ar jis šiuolaikinis, ar ne. Koks skirtumas. Žmogus jautė tą patį ir Šekspyro laikais. Jeigu kine mane sugraudins dviejų jaunų transformerių meilė, tai tada belieka pasakyti: „Bravo, režisieriau!“
- Koks režisierius Jums asmeniškai yra tarsi mokytojas, jį laikote kino ar teatro režisūros meistru?
Kaip sakė teatro ir kino režisierius Piotr Fomenko: „skrodimas parodys, kas iš mūsų mokytojas, o kas mokinys“. Pagrindinis režisieriaus mokytojas visada bus jo gyvenimas, ką jis mato aplink save, jo pašnekovai. Tokiu būdu jis ir mokosi visą gyvenimą. Mano mokytojai yra mano vaikai, mūsų teatro aktoriai, atsitiktiniai pašnekovai. Aš mokausi iš visko, ką aš matau ir girdžiu.
- Ar domitės lietuvišku kinu? Galbūt yra lietuvių režisierių, kurių darbais žavitės?
Norite nuspėjamo atsakymo? „Niekas nenorėjo mirti“. O dar „Atsiprašau“ ir „Jausmai“. Žmonės, rūkas, šieno kvapas... Vytautas Žalakevičius kūrė nuostabius paveikslus.
- Ar ateityje žadate kurti ir kino filmą?
Ant rankų sūpuoju mažą vaiką – Teatrą „MI“. Man, kaip ne visai jaunam tėvui, svarbu užauginti vaikelį, kad jis galėtų gyventi savarankiškai. O Jūs mane kinu viliojate... Nebent tik su Teatru „MI“.