Taip pat skaitykite: Žaviausios Europos vietos, vis dar nepatenkančios į populiariausių turizmo krypčių sąrašą
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Ji papasakojo koks yra gyvenimas Estijoje ir pasidalino ryškiausiais kelionių įspūdžiais.
- Papasakokite, kaip nutiko, kad išvykote gyventi į Estiją? Kiek laiko jau ten gyvenate?
Estijoje gyvenu jau penkerius metus. Čia gyventi atvykome tada, kai mano vyrui pasiūlė darbą Tartu universitete. Tuo metu gyvenome Belgijoje. Porai mėnesių grįžome į Lietuvą, o po to susikrovėme daiktus ir išvykome gyventi į Estiją.
- Kuo užsiiminėjote gyvendama Lietuvoje?
Iš Lietuvos išvykome 2005-aisias. Prieš tai baigiau verslo informatikos magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir dirbau programų testuotoja.
- Estija – jau trečioji šalis, neskaitant Lietuvos, kurioje gyvenate. Kur yra tekę gyventi anksčiau? Kokie įspūdžiai iš šių šalių?
Na, net keletą kartų, trumpiau ar ilgiau, esu gyvenusi Vokietijoje. Ilgiausias gyvenimo Vokietijoje periodas truko apie šešis mėnesius. Buvau kelis kart grįžusi į Lietuvą. Taip pat teko gyventi penkis mėnesius Tunise, ketverius metus Belgijoje, na ir dabar jau penkti metai, kaip gyvenu Estijoje.
Visos šios šalis – labai skirtingos. Tiek į Vokietiją, tiek į Tunisą per studentų organizaciją AIESEC išvykau atlikti praktikos. Vokietijoje nebuvo jokių nesklandumų. Organizacijos atstovai padėdavo iškilus net menkiausiems sunkumams, darbe taip pat viskas sekėsi puikiai.
Na, o Tunise viskas buvo praktiškai atvirkščiai. Pradedant tuo, kad po mėnesio netekau darbo ir teko dar pusantro mėnesio išgyventi be pajamų, pasiremiant tik spėtais susirasti draugais, baigiant, kad iš AIESEC narių bei atstovų nesulaukiau jokios pagalbos.
Kita vertus, gyvenimas Vokietijoje buvo tarsi suplanuotas – viskas buvo tvarkinga ir nuspėjama. O štai iš Tuniso sugrįžau su begale spalvingų įspūdžių ir sužinojusi daug naujo apie save. Štai Belgija nustebino savo biurokratine sistema. Dabar prisimindami gyvenimą ten, pajuokaujame, kad tai senos demokratijos ir labai senos biurokratijos šalis.
Persikrausčius į Estiją įspūdžiai buvo visiškai priešingi. Mes ir dabar estams įrodinėjame, kad pas juos biurokratijos nėra.
Apskritai, galėčiau pasakyti, kad įdomiausia gyventi buvo Tunise. Ten gyvenimo būdas, kultūra bei žmonės iš visų šalių, kuriose gyvenau, nuo mūsiškio skiriasi labiausiai. Tiesa, ten turėjau daugiausia iššūkių ir teko gerokai padirbėti su savimi. Tikrai ten nenorėčiau gyventi visą laiką. Iš tikro, tai man gerai ten, kur yra šeima ir nesvarbu kokia tai šalis.
- Esate Tartu lietuvių bendruomenės pirmininkė. Papasakokite plačiau apie šias pareigas – kaip tapote pirmininke? Kokie šių pareigų pliusai ir minusai?
Kai atvažiavau gyventi į Tartu, norėjau kažką veikti. Nemokant kalbos ir nespėjus susipažinti su vietiniais lengviausia bendrauti buvo su kitais lietuviais. Dar gyvendama Belgijoje organizuodavau įvairius renginius, tad atvykus čia tiesiog pratęsiau man mielą veiklą.
Man labai įdomus pats procesas, nuo idėjos gimimo iki paties renginio pravedimo. Esu ir fotografė, todėl dažnai pajuokauju, kad kai noriu pafotografuoti kokį nors renginį, pati jį susiorganizuoju ir fotografuoju.
Oficialiai bendruomenės pirmininke išrinkta buvau prieš porą metų, nors Lietuvos valstybinių švenčių šventimo ėmiausi kai tik atvykau čia gyventi. Tiesiog atėjo laikas, kai reikėjo pradėti ieškoti paramos mūsų veiklai, o būnant tokiose, tarkim, oficialiose pareigose, tą daryti gerokai lengviau. Apie šios veiklos pliusus ir minusus niekada net nepagalvojau. Tiesiog darau tai, kas man patinka.
Būdama Tartu lietuvių bendruomenės pirmininke bendraujate ir su kitais ten gyvenančiais lietuvaičiais. Kaip Jums atrodo, ar patenkinti lietuviai gyvenimu Estijoje? Kokių atsiliepimų girdite iš jų?
Lietuvių bendruomenė Tartu yra labai įvairialypė. Yra keliolika jau dešimtmečius čia gyvenančių žmonių, norinčių karts nuo karto pabendraut lietuviškai. Taip pat kasmet atvyksta apie penkiolika karininkų į vienuolika mėnesių trunkančias studijas Baltijos gynybos koledže.
Dar keletas lietuvių koledžo dėstytojų gyvena Tartu trejus-ketverius metus. Kiekvieną naują semestrą pagal studentų mainų programą Erasmus atvyksta maždaug dešimt studentų. Kadangi žmonės labai įvairūs, tai ir nuomonių būna įvairių, bet daugeliui Tartu labai patinka ir jie jaučia nostalgiją išvykdami. Pastoviai gyvenantys žmonės turbūt kaip ir visur – kartais pasiskundžia valdžios sprendimais, kartais kuo nors pasidžiaugia.
- O kaip Jums pačiai gyvenimas Estijoje? Kuo šiuo metu užsiimate?
Man visai patinka čia gyventi. Lietuva netoli – tik aštuonios valandos kelio iki kitų mūsų namų. Nuo šių metų pradėjau dirbti Tartu gide ir dabar, bent jau kol kas, esu vienintelė čia dirbanti lietuvė. Taip pradėjau ir rimčiau užsiiminėti fotografija.
- Ar yra tekę susidurti su priešiškumu ar sunkumais dėl to, kad Jūs kitatautė?
Manau, kokios reakcijos susilauks kitatautis labai priklauso ir nuo jo paties elgesio. Man nei karto neteko susidurti nei su priešiškumu, nei su nepagarba. Dažniau netgi atvirkščiai, žmonės stebisi, kad visai neblogai kalbu estiškai. Jie vertina pastangas išmokt jų kalbą ir bent jau stengtis suprast kultūrą.
Didžiausi iššūkiai turbūt ir kyla dėl estų kalbos, kuri nepanaši į jokias populiaresnes kalbas. Taip pat labai skiriasi ir jų mentalitetas. Jie ganėtinai uždari ir tik geriau pabendravę prisileidžia kitą žmogų arčiau.
- Lietuviai dažnai mėgsta pajuokauti, kad estai labai lėti ir ramūs žmonės. Tačiau kokie estai yra iš tikrųjų?
Gyvenant Estijoje ne kartą susidūriau su situacijomis, kurios tik patvirtino šį stereotipą. Tačiau buvo ir taip, kad jis buvo visiškai paneigtas. Labai sunku apibendrintai kažką pasakyti apie visą tautą, remiantis tik tais žmonėmis, kuriuos asmeniškai pažįstu. Manyčiau, jie tiesiog santūresni, geriau apgalvojantys savo žodžius ir veiksmus.
- Pati esate daug kur keliavusi. Kokias šalis esate aplankiusi ir kokius įspūdžius esate iš jų parsivežusi? Gal yra įdomių istorijų, kuriomis norėtumėte pasidalinti?
Be tų šalių, kuriose esu gyvenusi ilgesnį laiką, taip pat esu buvusi ir Prancūzijoje, Ispanijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, Japonijoje, Brazilijoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Madeiroje, Rusijoje. Kol dar su vyru neturėjome susilaukę vaikų, dažnai lydėdavau jį į įvairias konferencijas.
Iš tikro, tai man visos vietos įdomios. Mėgstu klajoti po miestus – tik aš ir fotoaparatas. Manyčiau įsimintiniausias buvo tranzavimas iš Lietuvos, per Lenkiją, Vokietiją, Šveicariją iki Belgijos, aplankant tose šalyse gyvenančius draugus ir su jų pagalba susipažįstant su apylinkėmis. Tranzavau daugiau nei dešimt metų ir labai to pasiilgstu. Tas laukimas, kol kas nors sustos, kai gali pasikalbėti su savimi, apmąstyti ateities planus ir praeities įvykius...
Žinoma, didelį įspūdį paliko Brazilija, Japonija, Gruzija, nes šios šalys ne tik yra visiškai kitokio mentaliteto, bet jose aš nieko nesupratau ir atvykus negalėdavau susikalbėti. Tiesa, prabuvusi jose savaitę, prieš išvykstant jau galėdavau paprastomis frazėmis susikalbėti su taksistu.
Šiuo metu galiu susikalbėti šešiomis kalbomis, dar kelias esu pamiršusi, nes tiesiog seniai beturėjau progą jomis pakalbėti. Pavyzdžiui, Japonijoje man buvo juokinga ir keista suvokti, kad esu tik tūpas užsienietis, galintis tik šypsotis ir bandyti susikalbėti gestų kalba, tikintis, kad pas juos tam tikri gestai reiškia tą patį ką ir pas mus.
Kai lankėmės Brazilijoje, buvome Recife mieste. Aišku, ir ten vaikščiojau visur su fotoaparatu, tuo metu dar visai paprastu, ir viską fotografavau. Net keletas žmonių mane perspėjo, kad turėčiau pasidėti fotoaparatą į kuprinę, nes tai, neva, labai pavojinga. Tačiau supratau, kad kuprinėje esantis fotoaparatas nuotraukų nepadarys, tad jų perspėjimus ignoravau. Nei sekundės nebuvo net jokios užuominos apie kokį nors aplinkinių keliamą pavojų.
Šveicarijoje su draugu išėjome pasivaikščioti į vidutinio aukštumo kalnus netoli Liucernos. Labai nustebino, kad toje vietovėje (draugas sakė, kad ir visur Šveicarijoje) nelikę natūralių miškų, viskas žmonių sukultūrinta. Galima rasti sutvarkytų, išpuoštų miško parkų, bet ne tokių natūralių girių, kaip Lietuvoje.
Žemę dirbantys traktoriukai, rodės, važiuoja vertikaliais šlaitais. Lipant aukštyn ir besidairant aplink staiga susvaigo galva ir vos nesusmukau vietoje. Pasirodo, esu nepratus prie aukščio ir pritrūko deguonies. Gerai, kad draugas kalnietis, buvo paruošęs šokolado ir kitų greitai padedančių atsigaut užkandžių.
Japonijoje labai nustebino atstumai. Žemėlapyje – tik kvartalas, o eiti reikia daugiau nei pusvalandį. Buvau nusižiūrėjus ikebanų muziejų, pasirodo, jis įkurtas privačios firmos patalpose, 8-ame pastato aukšte. Apsauginiui papasakojau, ko atėjau, jis susisiekė su vadovybe ir mane palydėjo.
Atrakino muziejų, uždegė šviesas ir paliko mane vienui vieną gėrėtis šimtmečių senumo rankraščiais, piešiniais, indais ikebanoms ir pan. Buvau šokiruota, kad niekas neprižiūri ir neseka kiekvieno žingsnio vos ne kvėpuodami į nugarą... Galėjau būti tiek laiko, kiek man norėjosi.
- Atmetus visas šalis, kuriose jau esate buvusi, kur dar norėtumėte nukeliauti?
Labiausiai noriu į kalnus, kur nors paslidinėt žiemą, ar pasivaikščiot kitais metų laikais. Net nelabai svarbu, kokioje šalyje būtų tie kalnai. Tačiau jei kalbėtume apie konkrečią šalį, dažnai pagalvoju apie Čekiją.