Taip gimė legenda. Bermudų trikampis – tai vietovė tarp Majamio, Bermudų ir Puerto Riko. Statistinių duomenų nėra, tačiau per praėjusį šimtmetį gausybė lėktuvų ir laivų šiame trikampyje pradingo be pėdsako.

Neįprastos šios vietovės savybės pastebėtos jau seniai. Dar Kristupas Kolumbas yra paminėjęs keistus kompaso parodymus šioje teritorijoje. Tačiau vietovė savo vardą pelnė tik 1964 metų rugpjūtį, kai Vincentas Gaddis paminėjo terminą „Bermudų trikampis“ žurnalo „Argosy“ straipsnyje apie „Flight 19“ likimą. Šis straipsnis ir paskatino įvairiausių mitų kūrimą.

Siekiant paaiškinti tai, kas nutiko pradingusiems keliautojams, sukurta galybė egzotiškų teorijų.

Dingimai buvo siejami su gigantiškais jūros monstrais, milžinišku kalmaru arba ateiviais. Ateiviai, mistinė trečioji dimensija, sukurta nežinomų būtybių, vandenyno procesai (vandenynas, netikėtai išleidžiantis didžiulius metano kiekius) – visa tai buvo laikoma dingimų kaltininkais.

Realybė, kaip sako daugelis, yra kur kas proziškesnė. Teigiama, kad kartais negailestinga motina gamta, žmogiškos klaidos, sugedę mechanizmai ar tiesiog nesėkmė gali paaiškinti daugelį dingimų.

„Šiame regione daug judėjimo, čia susikerta gausybė kelių nuo pat ankstyviausių europiečių kelionių laikų, - sako istorikas Johnas Reilly. - Pasakyti, kad čia pradingo nemažai lėktuvų ir laivų, yra tas pats, kas pasakyti, kad Niu Džersio greitkelyje įvyksta gausybė avarijų.“

Leitenantas A.L. Russellas apie Bermudų trikampį rašo: „Mūsų patirtis byloja, kad gamtos jėgos ir žmonių nenuspėjamumas čia kasmet daugelį kartų pranoksta mokslinės fantastikos istorijas.“

„Flight 19“ dingimas

Bermudų trikampio legenda visuomet liks susieta su lemtingu skrydžiu, įvykusiu 1945 metų gruodžio 5 dieną.

„Flight 19“ startavo JAV karinių oro pajėgų centre Fort Lauderdale, Floridoje. Penki „TBM Avenger Torpedo“ bombonešiai su keturiolika žmonių pakilo 2:10 popiet eilinėms pratyboms. Skrydžiui vadovavo instruktorius leitenantas Charlesas Tayloras.

Kaip žinia, tais laikais GPS navigacijoje dar nebuvo naudojama, ir Tayloras beviltiškai pasiklydo. Pilotai, skrendantys virš vandens 1945 metais, turėjo pasikliauti kompasais ir žinojimu, kiek laiko jie skrenda tam tikra kryptimi ir kokiu greičiu.

Akivaizdu, kad abu Tayloro lėktuvo kompasai sugedo. Skrydžio komunikacijos įrašai rodo, kad jis neturėjo laikrodžio. Vandenyno viduryje nebuvo jokių kelio nuorodų. Lėktuvai skrido viena kryptimi, paskui kita, ir dienos šviesą pakeitė audringa nakties tamsa.

Tayloro planas buvo toks: kai tik pirmojo lėktuvo degalų lygis bus žemesnis nei 10 galonų, visi penki lėktuvai turėjo priverstinai nusileisti į jūrą.

„Avenger“ buvo žinomi kaip itin tvirti lėktuvai. Pilotai kartais juos vadindavo „geležiniais paukščiais“, teigia istorikas Markas Evansas.

„Jie buvo pagaminti kaip tankai, - sako jis. - Iš mūšio jie sugrįždavo apšaudyti, bet vis dar funkcionuojantys. Pilotai juos dievino.“

Jie taip pat buvo labai sunkūs, tušti svėrė daugiau nei 10 000 svarų (~4536 kg). Priverstinio nusileidimo metu „Avenger“ leistųsi sunkiai ir greitai. Galimybė, kad kas nors išgyvens atviroje jūroje, buvo nedidelė, galimybė, kad kas nors išgyvens naktį šaltame vandenyje, buvo nulinė, tikimybė, kad lėktuvas greitai nugrims į dugną, buvo didžiulė.

Buvo sutelktos didžiulės pajėgos paieškoms, tačiau nerasta nei kūnų, nei lėktuvo nuolaužų.

Be šios tragedijos dar vienas iš gelbėtojų lėktuvų taip pat dingo su 13 žmonių komanda. Šis lėktuvas, „PBM Mariner“, buvo vadinamas „skraidančiu dujų balionu“: menkiausia kibirkštėlė ar įžiebtas degtukas galėjo sukelti sprogimą. Žmonės iš laivo jūroje pranešė matę didžiulį ugnies kamuolį tuo metu ir toje vietoje, kur buvo lėktuvas.

Paskutinėje ataskaitoje „Flight 19“ dingimo kaltininku buvo pripažinta piloto klaida. Tayloro šeimai užprotestavus, po kelių peržiūrų verdiktas buvo pakeistas į „priežastys nežinomos“.

Atlanto kapinės

Bermudų trikampis pasižymi keliais neįprastais bruožais. Tai viena iš vos dviejų vietų Žemėje – kita vieta yra vadinamoji Velnio jūra ties rytiniu Japonijos krantu, pasižyminti panašia paslaptinga reputacija – kur kompaso rodyklė rodo tiksliai į šiaurę ir tai gali sutrikdyti kompaso parodymus.

Čia taip pat viena giliausių povandeninių vagų pasaulyje: nuolaužos galėjo nusėsti vandenyno kape giliai dugne. Nemaža dalis Bermudų trikampio jūros teritorijos yra apie 19 000 pėdų (5 791 metrų) gylio; šalia pietinio krašto prie Puerto Riko gylis siekia net 27 500 pėdų (8 229 metrų) žemiau jūros lygio. Stiprios srovės šalia rifų nuolat sukelia naujus pavojus, pasak pakrantės apsaugos.

Negalima pamiršti ir oro sąlygų.

„Didžiausia problema šioje teritorijoje paprastai yra uraganai, tačiau čia nėra pernelyg gausu audrų“, - sako jūrinių orų prognozių skyriaus vadovas Dave‘as Feitas. Tačiau jis taip pat nurodo, kad Golfo srovė keliauja vakarine trikampio puse ir ji gali taip pat tapti lemtingu veiksniu. Golfo srovė yra apie 40-50 mylių pločio (64-80 km) upė vandenyno viduryje, kuri teka Šiaurės Atlanto vandenynu. Šiltas vanduo ir dviejų-keturių mazgų srovės gali sukurti neįprastas oro sąlygas.

„Susidarius tinkamoms oro sąlygoms, bangos gali tapti neįprastai aukštos, - sako D. Feitas. - Jei bangų aukštis yra aštuonios pėdos aplink Golfo srovę, jos viduje bangos gali būti du ar net tris kartus aukštesnės. Jūreiviai kartais atpažįsta Golfo srovę pagal ties ja susitvenkusius debesis ir griaudėjančias perkūnijas.“

Pakrantės apsauga taip pat pažymi, kad neprognozuojami Karibų-Atlanto vėjai gali sukelti sūkurius, kurie dažnai būna pragaištingi pilotams ir jūreiviams.

Tačiau vis dėlto kas, galėdamas pasirinkti tarp siaubingo gigantiško kalmaro, nusitempiančio nekaltą laivą į dugną, arba ateivių antpuolio, ir žmogiškos klaidos, netinkamos konstrukcijos bei temperamentingos motinos gamtos, atsispirtų legendai apie Bermudų trikampį?