- Buvote viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi organizuoti išskirtines keliones ir siūlyti tai, ko nesiūlo didieji kelionių rengėjai. Tuomet jūsų prisistatymas skambėjo gana keistai – gyvenimo būdo vadybininkė.

- Pavadinimą nusižiūrėjau iš Anglijos agentūrų. Idėja organizuoti kitokias keliones irgi nebuvo originali. O nerimo buvo sočiai: ar sugebėsiu? Neryžtingumas dažnai moteriai pakiša koją, iš saugios darbo vietos pasijudinti ir pradėti savo verslą yra sunku. Daviau sau dvejus metus, - gal lietuviams tokios paslaugos visai ir nereikia, gal man tikrai nepasiseks. Per tą laiką gyvenimo būdo vadybininkės sąvoka stipriai pasikeitė, grįžau prie paprasto įvardijimo – esu kelionių planuotoja ir organizatorė, nors užsienietiškas terminas „kelionių dizaineris“ mano darbą apibūdina geriau – kuriu kelionę pagal žmogaus nuotaiką, poreikius, bendrakeleivius.

- Nuo pirmosios jūsų suplanuotos kelionės praėjo dešimt metų. Ar galite įvertinti – tai buvo teisingas pasirinkimas?

- Prisipažinsiu: 2009-ųjų pabaigoje, 2010-ųjų pradžioje atrodė, kad esu niekam nereikalinga, o žmonės apskritai liausis keliavę. Niekur nevyko net ir tie, kurie galėjo sau tai leisti. Juodžiausią dieną, kai jau rengiausi užrakinti savo biuro duris ir ieškotis kito darbo, atėjo du elektroniniai laiškai su kelionių užsakymais, o vienas klientas paskambino. Supratau, kad žmonės grįžta. Kai kurie iš jų su manimi yra nuo pirmųjų mano darbo dienų. Esu labai jiems už tai dėkinga, nes jei nebūtų jų, nebūtų manęs.

Kai dabar prisimenu savo eksperimentus ar pavartau pirmųjų kelionių užrašus, darosi juokinga. Tai, ką galėjau anuomet ir ką galiu dabar – visiškai skirtingi dalykai. Dešimtmetis man atnešė patirties, žinių ir begalę naudingų pažinčių bei ryšių. O jie, neslėpsiu, mūsų darbe – viskas.

Patyriau, kad keliones po pasaulį organizuoja labai šaunūs, savo darbui atsidavę žmonės. Mūsų srityje, net ir dirbdamas septynias dienas per savaitę, milijonų neuždirbsi. Tai – streso kupinas darbas, nes juk kartais neskraido lėktuvai, Tailande siautėja taifūnai, išsiveržia vulkanas Islandijoje arba vietoj verslo klasės tavo keliautojams pasiūlo galines lėktuvo sėdynes. Tuomet jie skambina man, toks mūsų susitarimas. Aš mėginu spręsti.

- Kokia buvo pirmoji jūsų organizuota kelionė ir kur nuo tada nusitęsė jūsų keliautojų maršrutai?

- Pirmieji mano keliautojai kaip tik šiandien grįžta iš Artimųjų Rytų. Šitą kelionę aš jiems irgi organizavau. Niekada nesiūlysiu krašto, apie kurį išvis nieko nenutuokiu. Užtat turizmo parodos – puiki edukacijos priemonė. Jose susitikę kelionių organizatoriai iš įvairių šalių dalijasi patyrimais, žiniomis, savo įspūdžiais ir naujienomis. Kiekviena nauja pažintis plėtė mano šalių geografiją, grįžusi savo keliautojams visada sakau: „Man atrodo, kad jūs turėtumėte nuvažiuoti...“

Planuodama keliones, dėliodama jų programas aš ir pati daug sužinau. Ypač apie tas šalis, kuriose dar nesu buvusi – apie Australiją, Naująją Zelandiją ar Antarktidą. Kad tau pavyktų, turi būti smalsu. Smalsumas mus veda į priekį net ir tada, kai keliauti neturi galimybės.

- Ar kartais nutinka taip, kad nebėra kuo žavėtis? Viskas lyg jau žinoma, daug kartų matyta.

- Aš sakau, kad kiekvieną kartą į šalį turi grįžti iš naujo atmerkęs akis, pasirengęs naujiems įspūdžiams, su atvira širdimi. Neseniai vienam keliautojui organizavau išvyką į Niujorką. Nė nebežinau, kiek kartų jis ten buvęs, tačiau grįžęs ir vėl padėkojo. „Niekaip nesuprantu, kaip įsigudrinai užsakyti staliuką džiazo klube, kuriame groja Woody Alenas?“, - prisispyręs klausė. Niujorkas yra kitoks, kai jame pamatai grojantį Woody Aleną. Štai kodėl kelionės - niekada nesusidėvinti investicija.

- Ką išskirtinio užsieniečiams parodytumėte Lietuvoje?

- Užsieniečius vesčiausi ten, kur pati einu su draugais – vakarienei į „Marche de Provence“, „Dublis 1“, „Stebuklus“, į parodą ar koncertą, paskraidinčiau oro balionu. Vasarą nuvežčiau į „Šturmų švyturį“, pasikviesčiau į savo sodybą ant ežero kranto ir dar meškerę į rankas įbrukčiau. Juk, kai keliaujame, būtent to ir ieškome – miesto jo gyventojų akimis, tos šalies bei krašto pajautimo.

- Kur visada norėtumėte grįžti?

- Ten, kur šeima ir draugai. Į Vilnių, Paryžių, Londoną, Majamį, kur manęs laukia, kur jaučiuosi ne turiste, o viešnia. Kelionės yra nuostabus terapijos būdas, galimybė pabūti laimingesniu, užsimiršti, iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą. Baubai kelionėse sumažėja, atrodo nebe tokie baisūs, kai atsiduri toli.

- Ar galima pasakyti, kad šiais metais itin madinga važiuoti, skristi į..?

- Pastaruoju metu visi nori nukeliauti ten, kur niekas nėra buvęs, į vietas, kurias sunku pasiekti. Ant bangos - Mianmaras, Butanas, Nepalas. Prieš dvejus metus Mianmare sužinojau, kad šalis negali apgyvendinti visų, norinčių ją aplankyti, viešbučiai buvo užsakyti metams į priekį. Šiais metais tokių bėdų jie nebeturi – atidaryta naujų, prabangių viešbučių.

Turizmo parodose ryškėja dar viena naujovė – ekspedicijos. Žmonės leidžiasi į sunkiai pasiekiamas vietas lydimi mokslininkų, kurie galėtų paaiškinti tos vietos specifiką. Keliautojai ieško autentikos, unikalių dalykų, kurios pamatyti nėra paprasta – reikia specialios įrangos, transporto, priemonių. Dėl tokių kelionių milijardieriai pasirengę nakvoti lauke ar palapinėse, valgyti paprastą maistą, kęsti šaltį arba beprotišką karštį. Tuomet prabangi kelionė įgauna visai kitą spalvą - grįžęs keliautojas pasakoja ne apie prabangaus poilsio malonumus, o apie patirtį, kokios niekas kitas negali turėti.