Taip pat skaitykite: Susipažinkite: Matas Krause - amerikietis, pėsčiomis perėjęs Turkiją
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Tačiau apie viską nuo pradžių – kodėl vos tik bakalauro studijas baigęs jaunuolis, su „Humoro klubo“ komanda rengiantis pasirodymus ir turintis darbą, ima ir nusprendžia išeiti. Išeiti pakeliauti aplink Lietuvą?
- Mantai, pradėkime nuo banalių klausimų – tai, kaip čia buvo, kad nusprendei, jog reikia pakrutinti kojas ir apkeliauti visą Lietuvą?
Praėjusių metų pavasarį nusprendžiau, kad šiemet noriu keliauti per Lietuvą. Visi tik ir kalba, kiek čia pas mus gražių Lietuvoje vietų, kiek daug visko turime, bet vis tiek dauguma keliauja tik į Palangą arba į Turkiją atostogauti. Mėgstu iššūkius ir daryti tai, ko daugelis nedaro, tad nusprendžiau, kad keliausiu pėsčiomis aplink Lietuvą.
Žinoma, pradžioje dar kirbėjo mintis, kad galbūt reikėtų su dviračiu keliauti, tačiau galiausiai nusprendžiau, kad „minsiu“ kojomis, nes aplink Lietuvą su dviračiais keliavęs jau tikrai ne vienas ir ne du žmonės, o štai pėsčiomis, tokių nepažinojau. Kai pasakiau, kad keliausiu pėsčiomis, visi pradėjo atkalbinėti, ypač šeima.
Grįždavau iš Vilniaus į namus, į Vilkiją, susėsdavome prie vieno stalo ir tylėdavome... Jau žinodavau, kad tuoj tuoj prasidės barniai dėl mano kelionės. Sakė, kad neičiau, nesąmonė, neapeisiu, sunku, tačiau pamatė, kad neperkalbės.
Tuomet bandė įtikinti, kad eičiau bent jau ne vienas, tačiau jiems vėl nepavyko (šypsosi). Tai ir buvo paskutinis taškas – keliausiu pėsčiomis ir niekas manęs neperkalbės. Likus mėnesiui šeima šiaip ne taip susitaikė su šiuo mano iššūkiu ir jau draugiškai keliavome į parduotuves, rinktis, tai ko man reikės kelionei.
- Kaip vyko tavo pasiruošimas – ruošeisi fiziškai, nagrinėjai žemėlapius, sudarinėjai geriausią maršrutą, ieškojai tinkamos aprangos?
Iš pradžių pradėjau dėliotis maršrutą. Žinojau, kad pradėsiu savo kelionę nuo Aukštaitijos ir keliausiu pro Žemaitiją, nes tai mažai man tyrinėti regionai, o tada nuo pajūrio eisiu „žemyn“ ir taip apeisiu visą Lietuvą. Tuomet susisiekiau su pažįstamais keliautojais, prašiau jų patarimų, pastebėjimų, ką vertėtų neštis su savimi, o ko geriau atsisakyti.
Galiausiai reikėjo galvoti apie aprangą. Svarbiausia – batai. Keliautojai rekomendavo turėti patikimus batus, nors pradžioje galvojau eiti su „kedais“, kadangi jie lengvi, bus patogu, tačiau mane įtikino, kad tada kelionė greitai pasibaigtų – jie netinkami ilgoms kelionėms.
Tad nusipirkau tinkamus batus. Nors tas žodis „tinkami“ gan apgaulingas – jau pačioje pradžioje man pritrynė pūsles ant pėdų, nes jie buvo nepratampyti, tad keliaujant persiaudavau ir dalį kelionės įveikiau sportbačiais. Pirkau ir specialią kuprinę, keliavimo įrangą, kojines. Galvojau apie ėjimo lazdas, tačiau jos būtų užėmusios daugiau vietos, tad atsisakiau.
Šiaip, daug „įrangos“ turėjau jau anksčiau, kadangi buvau skautas. Įsidėjau ir puodą, keptuvę, galvojau, kaip bus smagu ruošti maistą gamtoje... Neruošiau nė karto, svėrė šie rakandai daug, tad keliaujant užsukau pas senelį ir ten palikau.
Nusipirkau kamerą fiksuoti kelionės įvykius, fotoaparatą, tačiau jis kažkaip „užlūžo“. Tad viską įamžinau su „GoPro“ kamera, vėliau sėsiu prie montažo darbų ir sukursiu apie kelionę filmuką.
- Vienoje radijo laidoje minėjai, kad filmavai miestelių ir upelių pavadinimus, filmavaisi su žmonėmis...
Taip, gražias vietas nusifilmavau. Iš esmės visad sukdavau kamerą, tad keisis vaizdai: miesteliai, žmonės, įvairios gražios vietos.
Keliautojas, režisierius Jokūbas Vilius Tūras, sukūrė dokumentinį filmą „Sapnuoju, kad einu“ apie savo kelionę Šv. Jokūbo keliu, kuris jam pelnė „Sidabrinė gervė 2013“ apdovanojimą už geriausią ilgo metro dokumentinį filmą. Tai, gal jis tave ir įkvėpė tokiai kelionei?
- Jis nežino, bet, kai aš dirbau vienoje įmonėje ir organizavau renginius, susitikimus su žymiais žmonėmis, galvojau, kad norėčiau jį pakviesti. J. V. Tūras labai įdomus žmogus, daug apkeliavęs, tad galvojau būtų įdomu pasiklausyti jo kelionės įspūdžių, patarimų, kaip keliauti.
Aš jam parašiau, bet jis tuo metu negalėjo dalyvauti. Nuliūdau, nes iš esmės, norėjau jį pakviesti dėl savęs (juokiasi), būčiau daug ką sužinojęs ar galėjęs paprašyti patarimo.
- Sugrįžkime dar minutei prie kelionėje būtinų daiktų. Kuprinė, ne paslaptis kaip ir batai, patys svarbiausi daiktai. Tai, kiek svėrė visas kuprinės turinys, neatmetus visų puodų ir keptuvių, kuriuos atidavei seneliui?
Svėrė maždaug apie 25 kilogramus. Domėjausi, kiek ji turėtų sverti, tai kai kurie sakė, kad 25 kg yra visai didelis svoris kaip kareivio. Na, tiesa, dar toli iki to „kareiviško“ svorio, tačiau vis tiek nemažai, jei nesi pratęs ant „kupros“ tiek nešioti. Tačiau dabar manau, kad būtų visiškai užtekę ir 15 kg kuprinės.
O kiek kainavo visos išlaidos, susijusios su kelione. Jeigu kalbėsime ne apie daiktus, bet pačią kelionę, t. y. pavalgymai, nakvynės pas žmones ir t. t.?
Nebuvo, kad labai taupyčiau, stengčiausi mažiau valgyti ir t. t. Ir taip svoris labai krito. Jeigu viską sudėsime, tai visa 46 dienų kelionė man kainavo apie 800 litų. Tai sakyčiau pigiau, nei vidutinė nuomos kaina mėnesiui nuomojantis butą Vilniuje. Manau, kad galėjau išleisti dar mažiau, tačiau nevaržiau savęs.
- Vasarai įpusėjus, liepos 16 d. iškeliavai laimės ieškoti. Kokie pirmieji įspūdžiai buvo?
Pirmą dieną „švaisčiau“ kilometrus į kairę ir į dešinę – ir čia užeinu, ir ten nueinu, atrodo lengva eiti, kuprinė visai nesunki. Tai jau pirmą dieną daug apvaikščiojau, daug kur užsukau, apėjau visą Nemenčinę, dar į mišias užsukau, nors bažnyčia man buvo visiškai nepakeliui.
Atėjo antroji diena, atėjo ir skausmai. Tačiau ji buvo įdomi, nes sutikau vyruką, važiuojantį dviračiu į vieną kaimą. Iki to kaimo 35 km, tai aš einu, o jis važiuoja šalia. Tai apie viską ir išsikalbėjom. Paklausė, kur einu, pasakiau, kad aplink Lietuvą, tai pasiūlė pas jį apsistoti – pavalgydins, išmaudys, lovą paklos, žodžiu, viskas bus gerai.
Sakau, gerai, einam. Buvau nusprendęs, kad daug improvizuosiu, tad padraskysiu likimui šiek tiek akis. Jis net nulipęs nuo dviračio jį vedėsi labai greitai, vis kalbėjo ir kalbėjo. Ypač apie automobilius, kokie pravažiuodavo pro mus. Negalvojau, kad kalbėjimas taip sekina. Pradžioje dar turėjome bendrų temų, tačiau vėliau jau viskas „išsisėmė“, tad norėdavau patylėti, man nebūna „nejaukios“ tylos, o jis visą laiką norėjo kalbėti...
Supratau, kad geriau jau keliauti vienam. Jau norėjau jam sakyt, nepyk, bet aš gal čia jau stosiu ir lauksiu autobuso į Vilnių, bet pratylėjau ir keliavom toliau, bet žiauriai laukiau trečios dienos.
Trečiąją dieną keliavau vienas, skaudėjo kojas, apskritai visą kūną, pajutau, ką reiškia keliauti. Tačiau galiu pasakyti, kad reikia iškentėti tas 3 dienas, o po to kelionė tik lengvės. Prisimenu paskutinę kelionės savaitę, einant Vilniaus link. Galvojau, kad per dieną galiu įveikti ir 50 km – kojos priprato, kuprinė nebespaudė, nebeatrodė sunki, tada pasijuto kelionės euforija, kai gali daryti ką nori, užeiti, kur nori.
- O dabar trumpam grįžkime atgal. Prieš kelionę ruošeisi fiziškai, keliavai, kad pajustum, ką reiškia fizinis skausmas, tykojantys iššūkiai, kad pajustum, ką reiškia pieno rūgštys, t. y. skaudantys raumenys?
Tačiau kažkaip apie tai nesusimąsčiau, o tai ir buvo didžiausias šokas kelionės pradžioje, kai pamačiau, kad ima atsirasti pūslės ant pečių. Galėčiau įvertinti, kad buvau visiškai nepasiruošęs nueiti tokį atstumą pėsčiomis. Juokas juokais, bet aš buvau blogiausiai žygiui pasiruošęs žmogus, koks tik gali būti, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – tas „pasiruošimas“ įvyko kelionės metu. Pirmos dienos buvo mano bausmė, kad nepasiruošiau, o toliau jau viskas klojosi sėkmingai.
- Tai ketvirta diena buvo jau tokia lengvesnė?
Taip, nes ėjau pas savo pažįstamą, žinojau, kad pas ją viskas bus gerai, apsistosiu, nes prieš tai 3 dienas miegojau palapinėje arba pas tą žmogų, kuris keliavo su dviračiu, ant šieno. Ir viskas buvo ne taip kaip jis nupasakojo... Jo mama tikrai manęs nelaukė, švelniai tariant.
Ant šieno yra tekę prieš tai kažkada miegot?
Yra tekę, kai buvau mažiukas, bet ten buvo šviežias šienas, todėl jautėsi visi vabaliukai, gyviai ir kitos „būtybės“, kurios ten buvo. Jausmas, kai ant tavęs lipa, tikrai ne iš maloniausių. Žodžiu, neiškenčiau ir pasistačiau palapinę (juokiasi).
Tačiau vėliau viskas klojosi geriau, nes žinojau, kad mažiau reikės miegoti palapinėje, nes artėjo tokie miestai ir miesteliai kaip Visaginas, Zarasai, Rokiškis, tai tie kraštai, kur tikrai žinojau, kad mane priims pernakvoti draugai ir pažįstami. To labai laukiau, kadangi jeigu ir vėl būtų tekę taip sunkiai keliauti kaip buvo pradžioje, neaišku ar būčiau ištvėręs, nežinau ar būčiau Klaipėdą pasiekęs.
- Keliavai daug ir pro įvairiausias gyvenvietes, miestelius ir miestus. Kokie tie mūsų Lietuvos žmonės?
Pirmomis dienomis tik apvaikščiodavau miestelius ir nelabai bendravau su žmonėmis, galbūt šiek tiek bijojau, o sakyti, kad keliauju per Lietuvą irgi per anksti, juk neaišku ar pavyks man ją visą apeiti. Vėliau įsidrąsinau – užeidavau paklausdavau, kiek valandų, o tada žmonės natūraliai paklausdavo, kur keliauju, pasiūlydavo arbatos, užkąsti, pasikalbėdavome.
Ir juokingiausia, kai ateini pas kažkuriuos, paruošia valgį ir užduoda kontrolinį klausimą: „Na, tai svetingiausi žmonės?“, – Tai ką jiems sakysi (juokiasi)?, – Na čia pas jus labai tikrai svetinga, bet nepykit, visoje Lietuvoje labai svetingi žmonės. Pavyzdžiui, ateini, kur labai prašmatnu, visaip pavaišina, pamalonina, o nueini pas vargšę senutę, tai ji iš paskutiniųjų jėgų tau stengiasi kuo gardesnius pietus paruošti ir dar į kelionę įdeda maisto. Tokie tie Lietuvos žmonės.
- O kokia žmonių reakcija buvo, kai sužinodavo, kad... keliauji sau vienas po Lietuvą?
Iš pradžių juokdavosi, kad kur tu čia nueisi, vaikeli. Pirmomis dienomis galbūt ir mano išvaizda rodė, kad nelabai gal man ir pavyks apeiti tą Lietuvą. Tačiau vėliau tas „įvaizdis“ apie mane keitėsi – žmonės palaikė, drąsino ir ragino, kai kurie netgi sustodavo nusifotografuoti.
Tačiau paskutinėmis kelionės dienomis buvo labai liūdna, kai supranti, kad pasiekei, ką užsibrėžei. Viena vertus, tai tikrai džiugino, tačiau tuo pačiu supranti, kad viskas baigėsi, tad vėl liūdna.
O galbūt griuvo ir kokie mitai apie mūsų Lietuvą, miestelius, žmones?
Girdėjęs kalbų, kad Lietuvoje nesvetingi žmonės, tai šis mitas sugriautas visus 46 kartus. Tiek dienų galima sakyti ėjau ir visada rasdavau, kur apsistoti, pas ką pavalgyti ir t. t. Gal tik vyresnės močiutės tokios atsargesnės – iš pradžių jos tavęs vengia, bijo...
Tačiau aš jas suprantu: per televizorių rodo mirtis, vagystes, kraują ir t. t. Tad močiutėms tikrai baisu. Ypač, kai pasakai, kad keliauji per Lietuvą. Nemanau, kad toks sakinys jas labai įtikina, tačiau ilgiau pasikalbėjus, rodos, viskas pakrypdavo gera linkme ir mes maloniai pabendraudavome, jos atnešdavo sumuštinį, arbatos. O tada... tada jau viską išsipasakodavo: ką anūkai veikia, kur sūnus dirba, kokia Lietuvos situacija.
Dar vienas mitas – visa Lietuva vienoda. Sulaužiau ir šį. Metęs kelią dėl takelio supratau, kad galima atrasti visą Lietuvos grožį. Eini per tankmę ir išlendi į kokią nors gyvenvietę, kurios net pavadinimo nežinai. Pamatai dvarą, kur klestėjo gyvenimas. Tai tikrai atrodo įspūdingai. Kuo prastesnis kelias, tuo įdomesnių dalykų pamatai. Lietuva tikrai nėra jau tokia vienoda kaip sako.
Dar vienas mitas, kad aš neapeisiu Lietuvos. Apėjau (šypsosi)!
- O nesmagių dalykų buvo?
Mano kelionė buvo sklandi, nors buvo labiau juokingų situacijų, o ne kažkokių nemalonių. Atkeliauju į vieną kaimuką 11 valandą ryto ir matau – darbingo amžiaus vyrai jau ramstosi į sienas, naudos iš jų mažai. Kartais mesteldavo kokią frazę, bet šiaip nieko pikto.
Tik pamenu vieną situaciją – einu pro miestą ir matau vyriškį išeinantį iš baro, apgirtusį. Ir jis man šaukia, kad aš ne vietinis. Aš einu toliau. Matau, kad jis manęs tikrai nepasivys, tačiau slenka iš paskos. Tai tokius vadinu „miestelio sargais“, kurie žino, kas yra „ne vietiniai“, prašalaičiai.
Dar kitame miestelyje vienas vyras taip pat mane „identifikavo“ kaip ne vietinį, tačiau patikino apsimesti, kad pažįstu kažkokį Valdonės pusbrolį, tada tikrai galėsiu praeiti pro visus tuos 10 miestelio namų neužkabintas ir nesumuštas (juokiasi). Pats nesmagiausias momentas buvo galbūt pajūryje – kai pamačiau prie Baltijos jūros kranto nuskendusį žmogų.
Medikai dar bandė jam padėti, tačiau gyvybė jau buvo užgesusi. Norėjau dar paplaukioti, tačiau po to vaizdo nebesiryžau, tad tiesiog įbridau ir nusiprausiau. Visa diena po šio įvykio buvo labai nesmagi...
Buvo ir dar vienas įvykis – Joniškyje einant užėjo labai stipri audra, nieko nesimatė, tai ėjau slėptis po medžiais. Žinau, kad tai tikrai ne geriausia vieta. Stoviu stoviu ten, žiūriu, šalia kapinės. Pajuokauju, kad toli nereikės vežti... Tolumoje matau, kaip stipriai žaibuoja, o tai gundo viską nufilmuoti, tad bandau išsitraukti savo „GoPro“ kamerą, kuri pritvirtinta prie lazdelės, tačiau greitai šią mintį taip ir nuveju šalin - ką čia stovėsi su žaibolaidžiu.
Tai taip ir prastovėjau kelias valandas, arčiausiai mirties, po tuo medžiu. Nenutrenkė.
- Sveikas ir gyvas išvengei žaibo, bet gamta nepašykštėjo išbandymų – kaip tvėrei alinantį vasaros karštį?
Iš tikro džiaugiuosi, kad tokio stipraus karščio pirmomis dienomis patirti neteko, viskas klostėsi gerai, nes jeigu dar ir karščiai būtų buvę, tai nežinau, kaip būčiau įveikęs šią kelionę... Bijojau, kad dėl to gali kilti problemų, tačiau man stiprėjant, atėjo ir tas vasaros karštis, tai buvo šioks toks išbandymas.
Aš mėgstu pamiegoti, juokinga, bet visą gyvenimą sakydavau, kad štai, rytoj tai tikrai atsikelsiu anksčiau ryte. Taip ir kelionėj sau prisižadėdavau vakare, tačiau atsikeldavau tik kokią 11 valandą ryto, kai saulė jau gerai „duodavo“ per galvą, tad keletą kartų tekdavo sustoti vien dėl to, kad junti, kad tuoj bus blogai, ima svaigti galva.
- Kokios vietovės, vietos tau paliko didžiausią įspūdį?
Mačiau daug gyvūnijos, mažai paliestos žmogaus rankos. O miesteliai, be išimties, patiko visi. Pajūryje įsiminė miškai, pušynai, vėliau Dzūkijos nacionalinis parkas. Stengiausi vengti „plentinių“ kelių, nes jais einant nėra labai įdomu. Jeigu dabar eičiau, tai eičiau sunkiai praeinamais keliais, tik jais einant galima atrasti kažką naujo, tačiau tam reikia daugiau patirties.
- Kiek apkeliavai miestelių?
Hmm, su didesniais miestais, kaimais ir visai mažais kaimeliais, tai turėtų būti keli šimtai. Tačiau tikslesnis skaičius paaiškės, kai apie savo kelionę susuksiu vaizdo filmuką.
- O „Humoro klubo“ nariai, su kuriais bendrauji ir rengi pasirodymus, netraukė per dantį? Vis tiek juk pasisakei, kad keliausi po Lietuvą?
Aš įsivaizduoju, kas būtų buvę, jeigu aš būčiau antrą dieną grįžęs namo... Štai tada jie susidarytų naujas programas savo pasirodymams, visam ateinančiam sezonui (šypsosi). Jie vis tiek ras pretekstą, kaip patraukti per dantį.
- Kelionė išvargino, atėmė daug jėgų, tai kiek kilogramų „ištirpo“?
Daugiausiai buvau numetęs 11 kilogramų, tačiau paskutinė savaitė buvo kiek lėtesnė, daugiau valgiau, tai susigrąžinau 3 kilogramus. Kitaip tariant, 8 kilogramai kelionėje „pradingo“. Kai panelės manęs klausia, kokia tavo paslaptis, kad taip suplonėjai? Sakau: „tiesiog nuėjau 1100 km.“ Tai jos tada pakraipo galvas ir sako, kad, ai, gal aš paprastos dietos laikysiuosi.
- Kiek žinau, po šios kelionės laukia dar didesni sunkumai – visus įspūdžius perteikti savo knygoje ir sukurti vaizdo filmuką?
Žadu taip daryti. Apskritai, ši mintis apie knygą gimė labai seniai. Paskutiniu metu kiek daugiau rašiau, galvoju, kad galbūt man visai sekasi rašyti ir iš pradžių tie buvo parašinėjimai „Facebook“ ar skirti „Stand up“ pasirodymams. Tačiau visa tai labai apriboja.
Sugalvojus keliauti ir gimė pasvarstymas, kad galbūt ši kelionė, įspūdžiai gali virsti knyga. Nežinau, kaip dar seksis su leidėjais, knygą išleisti yra labai brangu, tačiau viliuosi, kad šių metų pabaigoje ar kitąmet knyga bus. Turėtų būti.
- Kokia bus knygos forma: pasakojimai, interviu?
Aš kalbėdavausi, bet nenorėdavau užsirašinėti, nes kiti baidosi kameros, diktofono, galvoju, kad nereikia jų gąsdinti, ypač senų žmonių. Žinoma, daug kas pasimiršo, tačiau galbūt to ir nereikia, jeigu pasimiršo?
Daug kelionės istorijų vis dar guli galvoje. Dabar, kol dar švieži prisiminimai, viską guldau į lapą. Knyga apie tai, kaip sekėsi kelionė, kaip keitėsi mąstymas, pasijuokiant iš įvairių situacijų, analizuojant, hiperbolizuojant kai kuriuos dalykus.
- Tai jau kitąmet, Knygų mugėje, bus galima dairytis ir pačiupinėti tavo knygą?
Čia būtų mano tikslas iki to suspėti, būtų tobula, bet nežinau, žiūrėsim.
- O kada kelionės nuotykius galėsime pamatyti ir vizualiai, filmuke?
Šiuo metu prie tos medžiagos dirbu, laiko mažai, o medžiagos kiekis didžiulis. Taip pat ir mano montavimo žinios nėra pačios geriausios, tad užtrunku, kol padarau taip, kaip noriu parodyti vieną ar kitą epizodą. Tik žinau, kad pradžioje baigsiu kurti vaizdo filmuką, o tada jau visą dėmesį skirsiu knygai.
- Kai tu parašydavai kažkokią mintį apie savo kelionės įspūdžius savo „Facebook“ paskyroje, dažniausiai nuotraukų nebūdavo, tad tarp tavo gerbėjų kildavo chaoso teorijų, ar pajuokavimų, kad tu iš tikro galbūt niekur nekeliauji ir viskas yra pramanas?
Mano kambariokas rašė, kad „Mantai, sėdi tam „barake“, savo kambaryje užsidaręs ir rašinėji kažkokias nesąmones. Išeik į lauką!“. Tai visokių smagių pašmaikštavimų būdavo. Nuotraukų nebuvo, kadangi mano fotoaparatas sugedo, sunkiai veikė, tad fotografuodavau retai, dažniausiai viską filmuodavau, tad tokios medžiagos tiesiog nedėdavau. Tačiau užtikrinu, kad keliavau tikrai ne po savo kambarį, o po Lietuvą (juokiasi).
- Daugiau negu mėnesis be tėvų, antrosios pusės, draugų... Sunku buvo?
Iš pradžių kažkaip nesunku, nes juk tikslas – vienam apeiti Lietuvą. Tad turėjau tikrai daug apie ką pagalvoti dar prieš kelionę: dėl darbo, dėl santykių su drauge, ką veikti gyvenime, kur susikoncentruoti. Iki Klaipėdos nuėjau per kokias 25 dienas. Tik tuomet pajutau, kad man labai trūksta artimo žmogaus, kuris išklauso, kalba su manimi. Tai veikia psichologiškai.
Arba, atkeliaudavau pas kokią močiutę, pasistatydavau palapinę ir tiesiog pernakvodavau, net nepasikalbėdavau su ja, nes galbūt ji nenorėdavo. Vėl vienas. Kitą dieną vėl eini vienas, neturi su kuo pakalbėti...
Ir viskas kartojasi diena iš dienos. Tai aš tikrai suprantu žmones, kurie ilgą laiką būna vieni ir „stogas ima ir pavažiuoja“ nuo to, kvailos mintys sukasi galvoje.... Nežinau, kelionės pabaigoje jau tikrai trūko kažko savo.
- Ir Rugsėjo 1-ąją tu pasitikai jau Vilniuje, Vilniaus universiteto kasmetinėje eisenoje...
Grįžau su trenksmu. Kai planavau kelionę, apskaičiavau, kad idealiausia grįžimo diena – rugsėjo 1 d., tačiau iki tol dar buvo labai daug išbandymų ir kliūčių, tad laiko planuoti, kada grįšiu, kaip pavyks grįžti, nebebuvo jau kada, ne viskas priklausė nuo manęs.
Tačiau jau įpusėjęs savo kelionę supratau, kad pavyks grįžti rugsėjo 1 d., tai labai pradžiugino, kadangi pradėjau savo kelionę pėsčiomis, ją ir užbaigiau pėsčiomis į bendrabutį – tuos kelis kilometrus nuo Vilniaus centro, kur vyko eisena.
- Kas buvo po kelionės, kai grįžai į bendrabutį? Griuvai į lovą ir miegojai kelias paras?
Ne, tada ilgai kalbėjau su draugais apie kelionę, jie mane ilgai dar kamantinėjo. Tik po to ilgo kamantinėjimo kritau į lovą ir ilgai ilgai miegojau.
- Režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro filme „Sapnuoju, kad einu“, kuriame jis pėsčiomis įveikė Šv. Jokūbo kelią nuo Vilniaus iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje, nuėjęs 4500 km, sakė, kad net ir miegodamas sapnuodavo, kad eina. Tu sapnuodavai, kad vis dar eini?
Po kelionės vis dar sapnuoju, kad vaikštau po Lietuvą, turbūt dar nesugrįžau. Nors ir kelionės metu tekdavo sapnuoti, kad vis kulniuoju ir ta kelionė niekada nesibaigia. Kai atsiguli, tau prieš akis dar „stovi“ vaizdas, kaip tu eini, tad kurį laiką, nepaisant didelio nuovargio, nepavyksta užmigti.
- Kas bus toliau, kita kelionė, užsienis, knygos, filmai?
Per tokią kelionę turbūt neįmanoma negalvoti, o kas bus toliau? Artimiausiu metu noriu padaryti kažkokį projektą su Lietuva, kažką mąstau.
Kalbant apie keliones, turiu sumąstęs vieną didelę kelionę, tačiau, kol kas, nenoriu to atskleisti, tik žinau, kad keliausiu tranzuodamas arba automobiliu. Tai, žinoma, pareikalaus daugiau laiko ir investicijų.
- Tai galime tikėtis kažko panašaus į Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus keliones?
Kažko panašaus tikrai galima laukti, tačiau kaip sakiau, kol kas apie tai dar nekalbėkim. Man labai patinka jų kelionės, kaip jie tai daro, norėčiau su jais susitikti ir apie tai padiskutuoti. Nežinau, gal net ir jie man padarė kažkokią įtaką, kad ėmiau ir apkeliavau Lietuvą.
Jeigu būtų ta pati kelionė, ką nors darytum kitaip?
Taip, planuočiau kitaip maršrutą: eičiau visai netoli sienos, nors galbūt tai ir pavojingiau, tačiau tuomet dar įspūdingesnių vaizdų galima būtų pamatyti. Taip pat pasiimčiau žymiai mažiau daiktų, nes iš visų tų turimų daiktų naudojau kokius 30 proc.
Svarstyčiau ar keliaučiau pėsčiomis, nes, visgi, labai didelė apkrova tenka kojoms. Juokavau, kad jeigu kojos galėtų „atsiskirti“ nuo mano kūno, jos jau seniausiai būtų „pabėgusios“, išsikvietusios autobusą ir grįžusios į namus.
- O ką patartum tiems, kurie nusprendė, kad nori leistis į kelionę aplink visą Lietuvą?
Anksčiau ar vėliau bus ta mano minėta „antroji diena“ – blogai. Bus labai blogai tą dieną, ir kitą dieną. Jeigu daug nekeliauji, neįmanoma, kad išsisuksi be pūslių ant pėdų, nuovargio. Patarčiau „prakentėti“ tas pirmąsias dienas, vėliau bus lengviau.
Jeigu tikrai nori keliauti, tu šias „kančių dienas“ tikrai įveiksi, tai lyg tam tikras savęs patikrinimas. Taip pat, siūlyčiau labiau pasiruošti nei aš, atkreipti dėmesį, ką tikrai verta įsimesti į kuprinę, ką geriau palikti namuose ir pan.
- Ką sakytum tiems skeptikams, kurie teigia, kad Lietuvoje nėra į ką pasižiūrėti, kur nuvažiuoti, čia nieko nėra įdomaus?
Aj, tai jo... Jiems tiesiog nėra ką patarti, jie neras ką Lietuvoje būtų verta pamatyti, kur nuvykti. Tokie žmonės mieliau sėdi namie ir žiūri televizorių.
Visada atsiras nepatenkintų ir pyktų, pavyzdžiui, apie mane interneto komentaruose rašydavo, kad neturiu darbo, todėl ir žingsniuoju apie Lietuvą. Turiu nuliūdinti visus taip manančius, kadangi aš turiu darbą ir gaudamas algą, kiekvieną mėnesį dalį jos, taupydavau būtent šiai kelionei.