Taip pat skaitykite: Kaip lietuvaitės Tanzanijoje karves pirko
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
- Koks buvo pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo?
Dar besižvalgant pro lėktuvo langus pagalvojau – čia bus tikra vasara! Mums, gyvenantiems Londone ir ne taip lepinamiems karštais orais, šalis pasirodė puiki norint pasidžiaugti tikra vasara. Vidurdienį atvykus į Alžyro liaudies demokratinės respublikos – sostinės Alžyro oro uostą – tikrai pritrūko oro! (Beje, keliauti po Alžyrą patarčiau ne vasaros laiku, nes kai karštis lauke 40 laipsnių karščio, tikrai nesinori tunoti automobilyje, kai per jo langus nuo aukštų kalnų kelių matai stulbinančio grožio jūrą).
Privalau paminėti, jog pirmąją vasarą ten vykom likus savaitei iki Ramadano pabaigos. Man buvo smalsu ir norėjosi įsitikinti, kad vyras nemeluoja sakydamas, jog šalis miega dieną, o pabunda tik vakare, kai leidžiasi saulė. Ir tai tikra tiesa. Dieną ištverti tokiame karštyje besilaikantiems Ramadano tikrai nėra lengva.
Teko įsitikinti vyro žodžių tikrumu. Dieną ten labai ramu, o vakare viskas atgyja, žmonės papietavę, atsigėrę stiprios kavos ar gaivinančios mėtų arbatos. Visi traukia į miestą – kas apsipirkti, (o tai labai būdinga prieš Ramadano pabaigą), kas tiesiog pasivaikščioti, kai lauke jau ne taip karšta. Tiesa, vakare irgi neprireiks šiltesnių rūbų, nes net ir gerokai po vidurnakčio vaikštinėjant prie jūros niekad neprireikė drabužių ilgesnėmis rankovėmis.
Dienos metu, kai vyksta Ramadanas, paplūdimiai tušti ir vėlgi – veiksmas čia prasideda vakare. Į paplūdimius sugūžėja daug žmonių, kurie ateina ilgesniam laikui. Vieni tiesiog vaikštinėja, kiti atsineša maisto, su šeimomis pietauja, vakarieniauja. Tik didesnių miestų paplūdimiuose dieną galima išvysti žmonių, bet ir tai greitai suprasdavome, kad jie yra tokie patys atvykėliai kaip ir mes.
Daugiausia – iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos. Tiesa, prancūzų kalba čia kalba visi – nuo senelių iki mažųjų, kadangi ilgą laiką šalis buvo Prancūzijos kolonija, o nuo jos išsivadavusi 1962m. prancūzų kalba išliko visiems suprantama, nors ir nacionalinė Alžyro kalba yra arabų. Bet, sakyčiau, su dideliu alžyrietišku prieskoniu. Jei aš žinojau keletą frazių arabų kalba, tai nereiškė, kad visada būdavau suprasta mano vyro šeimos, draugų...
- Ar Alžyras saugi vieta turistams?
Alžyras buvo sukrėstas labai daug gyvybių nusinešusio civilinio karo. Nuo 2003m. sukilimai aprimę, bet ir dabar sakoma, kad kalnuose esančiame Kabylos rajone dar gali vykti susirėmimų. Šiuo rajonu mes keliavome antrųjų atostogų metu ir nieko tokio nematėme, bet vyras sakė, kad naktį ten geriau nesilankyti, o ypač kalnuose.
Vietiniai jaučia nuoskaudas dėl šalies valdžios ir taip toliau, bet šalis yra tikrai saugi. Žinoma nereiktų taip sakyti apie visą šalį, tačiau miestuose, tarkim sostinėje Alžyre yra tikrai saugu tiek dieną, tiek naktį. Tai musulmoniška šalis, kurioje moterys vienos nevaikšto naktį, tačiau nėra ko bijoti – Londone naktį aš jaučiuosi daug nesaugiau.
- Ar tiesa, jog viena sudėtingiausių užduočių turistui – perprasti jų eismo taisykles?
Tikrai taip – reikia būti atidžiam, kadangi gatvėse labai daug žmonių ir dideli kamščiai. Eismą ten reguliuoja policininkai, kadangi nėra šviesoforų! Kokį vieną mačiau, bet ir tas pats neveikė... Keliuose labai daug su ginklais rankose apsaugininkų, kurie automobilį gali sustabdyti tiesiog patikrinimui.
Alžyras – kalnuota šalis, tad ir pati sostinė – kalnai kalneliai! Keliai ten tokie vingiuoti, o patekti į kai kuriuos rajonus yra tikrai sunku. Kai vieną dieną suplanavome aplankyti Notre Dame d‘Afrigue baziliką Alžyre, tikrai buvo sudėtinga ten nuvažiuoti, nes į ant aukšto kalno stovinčią krikščionių baziliką vedantis kelias yra status ir sakyčiau net pavojingas.
Bet nuo ten atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas, tad būnant automobilyje tas baimės pojūtis greitai pasimiršta. Kylant į kalną matosi pusė miesto, o pati bazilika stulbina savo dydžiu – įspūdingas statinys musulmoniškoje šalyje.
- Kurios aplankytos vietos jums paliko didžiausią įspūdį?
Pirmoji viešnagė Alžyre buvo tokia, kokios ir norėjau – paplūdimys, daug saulės ir geras poilsis. Nesu didelė aktyvaus poilsio mėgėja – man labiau patinka vanduo, saulė, o to Alžyre tikrai netrūksta! Alžyro paplūdimiai, nors ir nėra išpuoselėti ir labai švarūs, tačiau akivaizdžiai pradedami vis labiau tvarkyti. Paplūdimiuose žmonės praleidžia daug laiko, todėl ir valgo čia net du kartus, geria kavą, arbatą, daug kalba. Ir labai garsiai...
Ir, žinoma, žaidžia su vaikais, kurių čia tiek daug – šeimos dažniausiai turi po 3-4 vaikus. Pats Alžyras – sostinė – labai gražus ir didelis miestas, įsikūręs prie Viduržemio jūros, tad jūra čia visur turi didelę reikšmę. Didelis uostas – daug įvairiausių laivų, laivelių ir įstabių jachtų! Niekada dar neteko matyti tiek daug jachtų vienoje vietoje, tik gaila, kad kai kurios ten tik stovi ir neatrodo, kad apskritai būtų naudojamos.
Šalyje vyksta tiek daug statybos darbų, ji taip greit auga ir vyriausybė investuoja tiek daug pinigų turizmui ir pačių alžyriečių poilsiui, laisvalaikiui. Prie uosto yra įrengtas pasivaikščiojimams skirtas takas – čia pat jūra, tvarkomas paplūdimys, daug žaidimų aikštelių vaikams. Ten šeimos susirenka vėlai vakare ir žinoma, kaip minėjau, daug kas mėgsta valgyti gryname ore, tad matai su krepšiais maisto link molo keliaujančias šeimas.
Greta yra didžiulė, tvarkinga, gerai apšviesta automobilių stovėjimo aikštelė. Žodžiu, viskas taip tvarkoma, kad toje vietoje metus nebuvusi mano anyta buvo taip sužavėta, kad vos sulaikė ašaras. Sakė, kad dabar ramu ir gera gyventi Alžyre – tiek žmonių lauke, kad sunku suprasti, koks tai paros laikas. Ir aš, kai Alžyre lankiausi antrą kartą, pamačiau ryškius pasikeitimus.
Statybos vyksta tokiu greičiu, kad atvažiavusi po metų galvojau, kad kai kuriose vietose nesu buvusi - tik vyras primindavo apie jau lankytas vietas, kuriose tada dar nebuvo daugiabučių. Vienintelis dalykas, kas man rėžė akį, tai šiukšlės. Jų visur tiek daug... Žmonės nėra labai tvarkingi, bet jų kaltinti irgi negalima. Vienas didelis konteineris, priklausantis daugiabučiui su maždaug 100 butų, valomas tik kartą per savaitę... Žinoma sostinės centras sutvarkytas gražiai, o ypač rajonai, kur gausu ambasadų, kitų vyriausybinių pastatų.
Pats Alžyras – sostinė – didelį įspūdį padaro jau vien važiuojant automobiliu. Didelės mečetės, prabangiuose rajonuose stūksantys dideli ir gražūs pastatai. Įspūdingas ir įsimintinas Kasbacho rajonas – kiek sudėtingas ir klaidingas, pilnas mažų gatvelių, kurias žino tik ten gyvenantys žmonės. Alžyras man tikrai primena Prancūziją – balti dideli namai, pilni gėlių balkonai – tai Prancūzijos kolonijos padariniai, kurie šioje saulėtoje šalyje tikrai dera.
Yra didelis gėlių ir kitokių augalų parkas su bandymų laboratorijomis - mokyklomis, kurį įrengė prancūzai. Parkas daug metų buvo uždarytas, tačiau dabar jis greitai tvarkomas, atkūrinėjamas. Parkas suskirstytas į dvi dalis – Anglijos ir Prancūzijos. Kiekviename jų yra šioms šalims būdingos gėlės, medžiai, augalai, o taip pat ten yra zoologijos sodas. Įspūdingas Nepriklausomybės monumentas, kuris turi simbolinę reikšmę žuvusiems kare su Prancūzija dėl nepriklausomybės. Jis yra ant aukšto kalno, todėl matomas beveik visame mieste.
Kiti miestai, kuriuos aplankėme: Orana – didelis, gražus miestas, su didele ispanų įtaka. Ten daug triukšmingiau nei sostinėje. Paplūdimiuose nuolat skamba muzika, daug jaunimo ir gal kiek mažiau šeimų su vaikais. Tiesa, paplūdimiai dažniausiai būna suskirstyti – jaunimui arba šeimoms su vaikais.
Su nekantrumu laukiau važiavimo į Rytų pusę – taip sakė mano vyras! Internete matytos nuotraukos mane taip viliojo! Pasirinkę kelią palei jūrą nesuklydome. Nors jis vingiuotas ir kalnuotas, bet pamatyti vaizdai tikrai nedings iš atminties dar daug metų. Vykome į Bedzają (Bejaia). Tai prie jūros įsikūręs miestas su dideliu uostu bei garsėjantis gražiausiomis moterimis, bent jau taip sakė mano vyras! Ši rytinė šalies dalis yra daugiau krikščioniškoji nei musulmoniškoji. Gyventojai ten šneka labai skirtingu dialektu – jie yra berberai ir nevadina savęs arabais.
Visas kelias į Bedzają yra įspūdingo grožio – nuo aukšto kalno matoma žydra žydra jūra, maži kaimeliai, kuriuose sustojome papietauti bei sutikome daug besišypsančių žmonių! Matėme daug vyrų, kurie sėdi jaukiose kavinukėse ir geria kavą.
Na o kelią pasirinkome sudėtingoką. Jau buvo vėlus vakaras, o ir temsta ten anksti, tad kalnuotu keliu grįžome tamsią naktį. Teko net keletą kartų vietinių klausti kelio. Jie mus nukreipinėjo kitu keliu, tačiau mano žemėlapis rodė trumpesnį, kuriuo ir keliavome.
Buvo gan baugu, tačiau laikėmės tikslo, o pakeliui, vidury kalnų išvydome įspūdingą turgų, kuris veikia tik naktį. Jame iš abiejų kelio pusių pilna suvenyrų, tad niekada nevėlu stabtelėti ir kažką nusipirkti. Visa tai yra kalnų mieste Tizi Ouzu, kuris ir dabar laikomas kiek pavojingu, tačiau keliaudami mes apie tai negalvojome, o tik grožėjomės.
Netoli Alžyro esantis Hamamo miestelis (Hammam Melomane) – vienas tų, kuriame, atrodo, laikas sustoja. Jame verda tikras Alžyro gyvenimas. Mes ten nuvežėme anytą, jos seserį ir jų mamą – mano vyro devyniasdešimtmetę močiutę. Tiek džiaugsmo joms suteikėm šio miestelio aplankymu. Tiesa, šiame miestelyje esanti kalnų upė yra maudynių vieta. Ir vėlgi – šeimos su daugybe vaikų čia ateina pramogauti.
Į Alžyrą turistai dažnai atvyksta dėl Sacharos dykumos. Sakoma, ten apsilankius kartą, visad norisi grįžti. Neteko man dar ten būti, bet žinau, kad vieną dieną šią dykumą aplankysiu ir aš. Tiesiog dar liko daugybė neaplankytų vietų – ir dėl laiko trūkumo, ir dėlto, kad vienos kelionės metu vyro šeimos namuose palikau-pamiršau pasą, o be jo vietinių viešbučių durys uždarytos nepaisant to, kad turėjau kitus tapatybę patvirtinančius dokumentus.
- Papasakokite išsamiau – kokius dokumentus su savimi turėjote, kokia Alžyre apsigyvenimo viešbučiuose tvarka?
Norint apsistoti viešbutyje pasas yra būtinas. Su savimi turėjau mūsų vedybų sertifikato kopiją, bet tai nepadėjo. Nepadėjo netgi apsilankymas policijos komisariate, kuriame prašėme išduoti leidimą, kad kartu su vyru apsistotume viešbutyje. Jie tiesiog reikalauja moters paso ir ne todėl, kad esu svetimšalė.
Tiesiog tokios tradicijos, kad moterys šalyje yra labai gerbiamos ir jeigu jau moteris į viešbutį eina su vyru - ji turi būti jo žmona. Na, juk tai musulmoniška šalis! Pasas yra įrodymas, kad tikrai būtent tu esi jo žmona. Apskritai, norint patekti į Alžyrą, reikia ir vizos. Ją aš gaunu kiek paprasčiau, nes esu ištekėjusi už alžyriečio. Tiesiog pristatome dokumentus į Alžyro ambasadą Londone ir po 2-3 savaičių vizą turiu. Kitu atveju reikalingas kvietimas iš Alžyre gyvenančių draugų arba šeimos narių.
- Gyvenote vyro tėvų namuose, taip pat bekeliaujant susipažinote su vietiniais. Kuo Alžyro gyventojai pasirodė išskirtiniai juos lyginant su europiečiais? Ir kokia vis dėlto moters pozicija alžyriečių šeimoje, visuomenėje?
Ką pagalvojau pirmiausiai – tai šalis šeimoms! Kaip minėjau, Alžyro šeimos dažnai yra daugiavaikės, turi po 3-4 vaikus. Kai antrą kartą atostogavome be dukros, jaučiausi labai keistai, nes visur tave supa šeimos – paplūdimiuose, miestų centruose. Visur pilna vaikų. Man tai priminė vaikystę gimtojoje Lietuvoje, kai nuolat girdėjom kamuolį spardančius vaikus.
Ten jie žaidžia ir be galo myli futbolą, o mergaitės sėdi prie namų laiptinių, žaidžia su lėlėmis ir kitus žaidimus, ir taip iki vėlaus vakaro. Temsta ten gan anksti, bet saulės išvarginti gyventojai miegoti anksti nesiruošia, net ir apie vidurnaktį lauke dar gali girdėti vaikų balsus.
Alžyro moterys tikrai įsimintinos! Jos mėgsta puoštis ir net jei plaukus slepia po hidžabu vadinama skara, tačiau makiažas ir gražūs drabužiai ten tiesiog būtini net ir einant į turgų pirkti daržovių! Prieš išeidama iš namų mano vyro sesuo visada savo išorei skiria daug dėmesio. Ji nedėvi nei skaros, nei ilgesnių nei iki kelių sijonų, tad galiu drąsiai sakyti, kad bent jau sostinėje moterys yra labai savarankiškos ir reikėtų gerai paieškoti norint pamatyti pilną juodą čadrą dėvinčią moterį.
Žinoma, važiuojant giliau link Sacharos, moterys po skara slepia bent jau plaukus ir tai natūralu šalyje, kur 99% vyrauja islamas. Kai kuriose vietovėse vyrauja požiūris, kad kuo ilgesnis sijonas, tuo ji vyrui įdomesnė, paslaptingesnė! Net ir aš, su vyru prabuvus daugiau nei tris metus, pradėjau tuo tikėti. Tiesiog, šalyje yra tiek daug vyrų, kad moterys savo grožio nedemonstruoja visiems.
Beje, moterys ten tokios plepios – kai susirenka kelios, kalba garsiau už vyrus ir įsiterpti į jų pokalbį tikrai nespėsi! Tiesa, svarbiausias asmuo alžyriečių šeimose yra mama. Jos maistas skaniausias, o kava ryte ar vakare – visada pati geriausia.
- Jūs – graži šviesiaplaukė lietuvaitė, musulmonų krašte tikrai atkreipianti dėmesį savo išvaizda. Mitas ar ne, kad musulmonai vyrai labai pavydūs - net jei ir jų moterys neatrodo ir nesielgia provokuojančiai, o tiesiog yra kitokio-šviesaus gymio ir ne nuo jų priklauso, kiek ir kokio dėmesio susilauks iš vietinių?
Alžyre dėmesio sulaukiau gal kiek daugiau nei kitur, bet ne blogąja prasme. Nebuvo tokio dėmesio, kuris man sukeltų nepatogumų – visi šypsosi, moterys irgi. Tiesa, vyras sakė, kad po to jos dažniausiai apkalba, kad va – jų vyrai veda užsenietes... Gal dar ir todėl jos taip stengiasi save prižiūrėdamos, gražiai besirengdamos – grožio salonai pilni moteriškių, o ir kosmetiką jos naudoja tikrai gerą – pačiai tuo teko įsitikinti.
Mano vyras sako, kad kolonijos laikais prancūzų įtaka buvo ne tik bloga – tas laikotarpis šiek tiek lėmė ir moterų aprangos, gero atrodymo klausimus. Dar patikslinant atsakymą į klausimą – šiokio tokio dėmesio yra, bet jis turbūt suteikia naudos net ir mano vyrui, nes tarkime, kai būname kur nors paplūdimyje, gauname geresnę vietą, jaučiamės labiau prižiūrimi.
Jie sako: mums reikia parodyti, kad esame ne teroristų šalis, kad žmonės gali atvažiuoti ir čia ilsėtis, grožėtis gamta, mėgautis paplūdimiais. Jie stengiasi įtikti, bet neįkyriai. Turguje tikrai niekas neims pulti ir siūlyti savo prekių. Turistų dar nėra daug, tad žmonės į juos žiūri atidžiai ir su pagarba.
- Ir vis dėlto – kokie yra Alžyro vyrai?!
Taip, mano vyras alžyrietis ir toks išliks iki gyvenimo pabaigos, kad ir kur gyventų. Tačiau mes abu manom, kad jei gyvenam Anglijoje, turim laikytis šios šalies kultūros, papročių. Taip, jis musulmonas ir kartais meldžiasi, kartais lankosi mečetėje bei sako, kad darytų tai dažniau, bet ne visada viską išeina suderinti.
Jis laikosi Ramadano. Labai myli vaikus (mes abu dar neturim, o mano dukrytė turi kitą tėtį Lietuvoje). Jis labai myli ir gerbia savo žmoną – iš tikrųjų visi vyrai jų šalyje myli ir gerbia savo ir savo artimųjų moteris. Pavyzdžiui jo brolis ar tėtis, klausdami apie mane, nevadins manęs vardu, o klaus: „Kaip tavo žmona?”. Ar dar gražiau: „Kaip Madam laikosi?”. Mums tai skamba keistai, bet mane apkabins tik artimiausi šeimos nariai, o pavyzdžiui jo draugai tik paspaus ranką, o gal ir ne – pagarba moteriai jų šalyje labai svarbi, tad tai jaučiu ir mūsų tarpusavio santykiuose.
Vietinė virtuvė – kokia ji? Ką vertėtų paragauti viešinčiam Alžyre?
Viskas taip skanu ir taip paprasta! Daržovės kiekvieną dieną atvežamos iš vietinių ūkių – viskas valgoma, kas auga tuo sezonu. Jei sezonas baigėsi, baigėsi sakykime ir figos, kurių vasarą tiek daug ir tokių skanių. Šalikelėse stovi vaikai ir pardavinėja vaisius, daržoves, tad bet kada jų galima nusipirkti sustojus kažkur pakeliui.
Teko paragauti paties skaniausio ožkų pieno sūrio, kurį prie savo namų pardavinėjo mažas berniukas su tėčiu. Dar nusipirkom litrą gėrimo, kuris panašus į mūsų lietuvišką kefyrą, taip pat ką tik to berniuko mamos iškeptos duonos – toks jausmas, kad ką tik grįžau pas močiutę į kaimą Lietuvos gilumoje...
Teko matyti, kaip devyniasdešimtmetė mano vyro močiutė su savo dukromis gamina Kus Kusą – neišpasakytas jausmas. Sėdi trys moteriškės ant grindų virtuvėje ir gamina tai, kas ten perduodama iš kartos į kartą. Užtikom jas paslapčia ir gal kelias minutes stebėjom! Tokios ramybės ir tokios šeimos pilnumos nesu mačiusi jau labai seniai. Tokie Alžyro šeimos namai – gal vyras ir eina į darbą, uždirba pinigus, nors šiais laikais vis daugiau ir daugiau moterų dirba.
Ir – vis tiek namus valdo moteris. Be moters nebūtų ir tos šeimos dvasios. Apie pamatytą Kus Kuso gaminimo procesą – jis gaminamas iš „Semolina“ miltų, daug kartų jį persijojant tam tikrais skirtingo dydžio rėčiais – taip, kaip mūsų močiutės sijodavo miltus, taip jos sijoja ir „Semoliną“ – sudrėkindamos trupučiu vandens, kol jis pavirsta į Kus Kusą. Jis gaminamas gan paprastai, garinimo būdu – tada išlieka birus, purus. Dar įdedama žalių žirnelių, pupelių ir patiekiama su į kefyrą panašiu gėrimu.
Kus Kusas ten – vienas pagrindinių patiekalų, dažniausiai valgomas penktadienį. Tai mūsų sekmadienio analogija, kai nedirba tokios oficialios įstaigos kaip bankas, paštas, kai kurios parduotuvės, o žmonės eina melstis į mečetes. Beje, apie pieno produktus – viskas perkama tą dieną, kai atvežama į parduotuvę. Nėra pieno, kuris šaldytuve išliktų iki kitos savaitės ar mėnesio pabaigos. Taip pat ir į kefyrą panašų gėrimą geriausia gerti 1-2 dienas, nes vėliau jis surūgsta. Nei vienoje parduotuvėje kažkodėl neteko matyti grietinėlės, sviesto... Populiarus sūris – prancūziškas „Camembert“ – valgomas su šviežia prancūziška duona „Baguette“. Duona irgi parduodama tik ryte, iki pietų, o vėliau jos galima gauti tik kai kuriose didesnėse kepyklose.
Minėtą Kus Kusą jie ruošia ir su mėsa, tai gali būti vištiena, aviena, bet žinoma tik ne su kiauliena. Tik Kabylos apylinkėse įmanoma rasti kiaulienos patiekalų, nes ten gyvenantys žmonės savęs nelaiko musulmonais. Taip pat kalnuose yra gyvenančių taip vadinamų čigonų, kurie taip pat valgo kiaulieną.
Sriubos, o pagrindinė net ir Ramadano metu – „Churba“ – su daug mėsos, pupelių, avinžirnių. Tai skani ir soti sriuba. Populiaru „Buriakai“ – malta mėsa, sumaišyta su alyvuogėmis, svogūnais, čili ir viskas suvyniota į mažus filo tešlos suktinukus. Jie būna pakepinti aliejuje – traškūs, aštrūs ir labai skanūs! Dar vienas populiarus patiekalas juokingu pavadinimu – „Ciukciuka”.
Tai yra keptos bulvių lazdelės, paprikos, baklažanai, svogūnai, šviežias pomidorų padažas – visi ingredientai sumaišyti. Šis patiekalas vadinamas vasaros maistu, kadangi jį populiaru neštis į paplūdimį. Taip, tai labai keista, nes kaip jau pasakojau, paplūdimiuose jie valgo labai daug. Kiekviena šeima paplūdimyje turi stalą, kurį nuomojasi, kelias kėdes, gultus. Ir visi valgo, geria kavą ir tt. Neįmanoma nepaminėti paplūdimiuose pardavinėjamų spurgų, tokių tikrų tikriausių, kurias kažkada taip mėgdavome Lietuvoje.
Jos ką tik iškeptos, atvežtos iš vietinių kepyklėlių. Su džemu, šokoladu – jau koks skonis!! Taip pat paplūdimiuose vaikštinėja uždarbiauti atvykę Sacharos gyventojai, kurie pardavinėja savo tikrąją dykumų arbatą. Ji stipri, bet tikrai atgaivina net ir karščiausią dieną prie jūros. Vakarienei dažniausiai valgomi vaisiai, o po Ramadano – ypač daug saldumynų. Labai populiarus yra „Baklava“ – taip daugumoje arabų šalių vadinami maži pyragėliai su daug riešutų ir daug daug medaus.
Šalyje visur pilna kavinukių, kuriose dažniausiai užkandžiaujama šviežiai keptais prancūziškais raguoliais „Croissants“ su stipria, bet labai skania kava – jie tikrai moka gaminti gerą kavą!
Dažniausiai žmonės valgo barbekiu tipo maistą. Ypač populiari vištiena (angl. k. – Roasted chicken), avienos dešrelės (Angl. k. – Merguez). Jie mėgsta ir picas, kurios labai primena geras itališkas – plonu padu, su ančiuviais, sūriu, alyvuogėmis. Nors kartą verta sustoti kelyje ir paragauti tiesiai ant laužo keptų kukurūzų burbuolių, jos tokio skonio! Paprastas maistas, kurio mes jau seniai nesame valgę ir jau ko gero užmiršę. Burbuoles jie tik apšlaksto sūriu vandeniu ir paduoda pro automobilio langą.
Gerai tai, kad maisto kainos nėra besikandžiojančios - keturių asmenų šeimos pietums užtenka 50 litų, įskaičiuojant gaiviuosius gėrimus, vandenį, didelę šeimyninę picą. O ledai yra patys skaniausi, kokius esame ragavę. Gal vėlgi todėl, kad cheminių medžiagų, įvairių EE ir dažiklių ten beveik nėra. Tie ledai man primena tuos, kuriuos valgydavome vaikystėje – riebūs ir tokie skanūs skanūs!
Pabaigoje pokalbio pašnekovė Daiva Grigonytė-Doukhane dar priduria: „Alžyras, skirtingai nei kitos lietuvių pamėgtos kryptys kaip Egiptas, Turkija, Tunisas ir kitos – dar neatrasta šalis. Bent jau aš – tikrai ne tik todėl, kad mano vyras alžyrietis, bet dėl šio krašto gamtos grožio, skanaus maisto, įdomaus, sparčiai ten besivystančio gyvenimo, akimirksniu kylančių ir senuosius laikus menančių pastatų ir aišku - geros atmosferos – noriu ir vėl kuo greičiau sugrįžti ir pamatyti, pajusti dar daugiau!!!”.