Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Dažniausiai teigiama, kad Potosi miesto pavadinimas kilo iš kečujų kalbos žodžio, reiškiančio triukšmą. Pasak inkų legendos, XV a. viduryje ištyrę Cerro Rico kalną, indėnai rado jame sidabro gyslų, tačiau pradėję darbus kalnakasiai išgirdo kurtinantį triukšmą ir perspėjimą nekasti sidabro šiame kalne, kadangi jis priklauso kitiems šeimininkams.

Tačiau tiksli Potosi pavadinimo etimologija yra ginčijama. Kai kurie etimologai teigia, kad fonema p’otoj kurtinantį triukšmą galėtų reikšti aimarų, bet ne kečujų kalboje. Kečujų ir aimarų kalbos yra struktūriškai artimos, tačiau nei viena nėra pakankamai ištyrinėta.

Ispanams įkūrus miestą ir pradėjus didžiuliais kiekiais kasti ir eksportuoti sidabrą, Potosi miestas smarkiai išaugo ir tapo vienų didžiausių to meto miestų pasaulyje. Dėl to žodis „potosi“ prigijo kaip bendrinis žodis, pasakiško turtingumo sinonimas. Ispanų kalboje iki šiol vartojamas posakis valer un potosi (liet. būti labai turtingam).

Šį miestą iki šiol garsinančiose sidabro kasyklose dirbti buvo verčiami vietiniai indėnai. Nuo nepakeliamo darbo iš tūkstančio indėnų ne mažiau kaip 800 žmonių mirdavo pirmaisiais darbo metais. Bažnyčios spaudimu Ispanijos karalius Karolis V išleido įsakymą „Leyes de las Indias“, kuris turėjo sumažinti indėnų išnaudojimą.

Nebegalėdami išnaudoti indėnų, kasyklų savininkai darbui kasyklose ėmė vežti vergus iš Afrikos. Per metus į Potosi buvo atvežama apie 1500–2000 vergų, kurie buvo verčiami dirbti monetų kalykloje vietoje mulų. Iš viso kolonijiniais metais į Potosi buvo atvežta apie 30 000 vergų iš Afrikos. Tačiau Potosi buvo per toli nuo jūros kranto, todėl vergų darbui kasyklose neužteko.

Vicekaralius Fransisco de Toledo, siekdamas išvengti bažnyčios nemalonės ir nepakenkti valstybės finansams, sugalvojo išnaudoti inkų darbo sistemą mita ir sukūrė priverstinio darbo sistemą. Visi kaimai privalėjo duoti darbo jėgos kasykloms. Kas septynerius metus kiekvienas indėnas metus dirbo kasyklose.

Už tai valdžia jiems žadėjo įvairias „socialines garantijas“ – atlyginimą, rūpinimąsi, griežtai nustatytas darbo valandas. Tačiau kasyklų savininkai nekreipė dėmesio į šiuos pažadus. Kalnakasiai mirdavo ne tik nuo plaučių dulkialigės, tačiau ir nuo apsinuodijimo gyvsidabriu, kurį išskirdavo sidabro fabrikuose naudojamas amalgamos metodas.

Spėjama, kad sidabro gavyba kainavo 8 milijonus indėnų gyvybių.